2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Kai sergam............

Erika apsirgo. Sėdim namie... Ji ilsisi, aš dirbu... O "pedagoginei pertraukėlei" nusprendėm nufotografuoti seniai užbaigtus, darželyje įvertintus ir jau gerokai "apčiupinėtus" žaislus.
Visi jie megzti, kimšti sinteponu, nekopijuoti, o pačios sugalvoti. Nors pirmi du ir populiarūs herojai, kuriuos myli visi vaikai, bet kopijavau tik idėją, vaizdinį. Idėjų taip pat nemėgstu kopijuoti, bet tai buvo vaikų pageidavimas.
Čia Mike Pūkuotukas ir Paršelis, kuriuos mezgiau Emilijai.

O čia Vikšrelis, megztas Erikai

2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Pyragas "Emilija"

Ruduo... Gaminimo laikas. Kai norisi šilumos ir jaukumo. Ir kai norisi, kad savaitgaliai kvepėtų pyragais :)
Kažkada kepėm pyragą "Erika". Todėl Emilija paklausė, ar šis pyragas gali būti jos. Žinoma, kad gali :)
Nesu gera kulinarė ir maisto gamintoja (Erikas gamina kur kas skaniau, jis "jaučia" maistą), bet nesudėtingus patiekalus pagaminu. Tai vienas iš jų.

Taigi "Emilijai" reikės visai mažai:

*100 g sviesto
*100 g cukraus

*100 g juodo šokolado

*3 kiaušiniai
* 20 g miltų
*40 g lazdynų riešutų.

Pirmiausia ant garų ištirpinam sviestą Svieste ištirpinam šokoladą. Dar įberiam cukraus ir viską išmaišom Kai masė atvės iki kambario temperatūros, dedam trinius ir išmaišom Tada beriam miltus ir smulkintus riešutus (galima sutrinti iki miltų, bet man patinka, kai jaučiasi riešutukai) Baltymus suplakam ir dedam į masė po šaukštą, atsargiai maišydami. Tada krečiam į formelę, užklotą popieriumi ir kepam 40 min (mūsų orkaitėj - 50 min 180 laipsnių temperatūroj programoj "viršutinis apatinis kaitinimas", 2 "aukšte"). Pyragą paliekam 10-15 min atvėsti. Tuo metu iš popieriaus iškerpam forma pudros barstymui ir gražiai pabarstom :) O maždaug po 5-7 min štai toks rezultatas :)

2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Lygiadienio šventė

Antradienį buvo lygiadienio šventė. Bet mieste ją šventė savaitgalį. Su ugnies šou. Sprendėm, važiuot, nevažiuot. Laikas ne mūsų - šventės pradžia 20 val. Bet visgi važiavom. Kiek tų švenčių... Darbas - namai - darbas - namai... taip pat atsibosta.O ir dalyvaut stengiamės kuo dažniau, tik va su info apie šventes - sunku gauti... Reik internete nemažai ieškoti...
Šeštadienį keliavom į mugė Gedimino prospekte. Ir visai netikėtai aptikom šiaudų skulptūras, kurias turėjo tą vakarą sudeginti (apie tai sužinojom tik kitą vakarą, kaip ir dažniausiai būna). O sekmadienį su vaikais, pasiėmę dekiuką, keliavom į Neries krantinę, kur vyko ugnies šou. O kitame upės krante mokyklinukai ir studentai uždegė žvakutes - taip pažįstamą simbolį ir vilko pėdas iš žvakučių. Labai gražu. O ir pasivaikščioti prieš miega - smagumas nerealus :) Tad mums - truputis "netradicinio" poilsio, o vaikams - šnekų visai savaitei: kodėl vilkas kaukė; kokio dydžio turėtų būti tas vilkas, palikęs tokius pėdsakus; tai ar suvalgė tas vilkas Gediminą ar ne (pasakojau legendą apie Vilniaus atsiradimo istorija, bet abi suprato taip, kaip norėjo, tad teko traukti knygą ir skaityti legendą bent kelis kartus, kad klausimų nebeliktų... :) )

2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Saulėdražos. Dublis 2

Pamažu artėja šaltasis metų laikas. Tad jau į sodą užsuksime nebe taip dažnai. Bet derlių, kiek galėsim, nuimsim :) Taigi, mūsų derlius. Fotosesija Nr. 2. "Saulėdražos" (Erika iki šiol vadina tik šitaip :)
Ir pagaliau sulauktos vėlyvosios avietės

Rugsėjo derlius

Galbūt kol vaikų nėra, neįsivaizduoji, kaip būtų gyventi su jais. Bet kai vaikų turi, neįsivaizduoji, kaip galima būtų gyventi be jų, kaip gyvenai be jų. Kam gyventi be jų, ir ar tai išvis įmanoma...
Mes esame trys vaikai. Turiu vyresnį brolį ir jaunesnę sesę. Ir gal dėl to mūsų visų didžiulis noras - turėti vaikų. Ir jau vaikų atėjimas į šį pasaulį mūsų šeimoje turi savo taisykles. Mūsų Erika gimė liepos 20, Emilija rugpjūčio 19, o sesės Elzė - rugsėjo 18. Kas mėnesį ir minus 1 dieną. Ir dar - skirtumas po 2 metus. Tad pagal planą po Elzės gimimo praėjus 2 metams, t.y. šiais metais, mūsų šeimoj turėtų būti naujas narys. O pasirodo, taisyklės pasikeitė truputį - šiais metais ir sesė ir brolis turės po mažiuką.Tik buvo įdomu, kada gi pasirodys pirmasis...
Ir štai, 2 savaites iki Elzės gimtadienio gimė Adomėlis. Tad rugsėjis kol kas - derlingiausia mėnuo :)
Vardas buvo mūsų rezervuotas, sugalvotas Eriko, kai man jau buvo paskutiniai sąrėmiai (turėjom tik vieną vardą - mergaitei, o berniukui niekaip negalėjom sugalvoti), bet kadangi mums antra gimė mergaitė, taip ir liko vardas tik rezervuotas. Ir labai smagu, kad sesė išrinko būtent šį. Man pačiai sukelia daug prisiminimų ir sentimentų. Ir labai malonių laukimo akimirkų, kai nežinai, ką turėsi ir myli vaikiuką, bet kokį, ar berniuką, ar mergaitę. Taigi, mūsų naujasis šeimos narys, mūsų Adomėlis, pirmasis vyriškis po trijų panų :) Ant Eriko rankų
O čia pati Elzytė užpučianti žvakutes ant savo gimtadieninio torčiuko

2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Nuotaika ant stiklo

Vieną vakarą piešiau ant stiklo. Ant lėkštės. Piešiu, piešiu ir sakau sau, kad visgi ant stiklo sunkiau dirbti, negu ant šilko. Piešiau raizgytą raštą. O "desertui" išsitraukiau stiklinę plono stiklo. Pradžioje kontūrų nupiešiau susikertančias "tiesias " linijas. Tiesių, žinoma, nesigavo, bet man patinka, kai matosi, jog tai rankų darbas. Be to, tai šiaip, pažaidimas, 20 min darbas :) O paskui, kai kontūras išdžiuvo, nuspalvinau kai kuriuos kvadratėlius mėlynai. Rinkausi tik viena spalvą. Juk ir vienos spalvos pakanka nuotaikai suteikti :) Ar ne?

Aguonos ir sraigės

Po truputį kaupiasi naujų darbų. Tik va prisėsti namie prie kompiuterio kartais nebebūna jėgų... Bet rankdarbiauti visgi jėgų atsiranda :) Prieš keletą dienų užbaigiau tapyti šilką. Su aguonom. Na, kas mane pažįsta, nenustebs, kodėl būtent aguonos. Patinka jos man labai :) O nenutapyti negalėjau. Net ir ne dėlto, kad nemėgstu palikti neužbaigtą darbą. Pirmiausia, šilko gavau dovanų. Ir pasižadėjau, kad parodysiu rezultatą... O kadangi dariau 1m x 1m dydžio, tai ir palikti ilgesniam laikui ant rėmo įtemptą šilką tolygų jo sugadinimui: arba vaikai "papieš", arba katė užšoks. Tad kiekvieną laisvą minutėlę vis prisėsdavau. Ir per 1,5 savaitės (jeigu skaičiuoti darbo valandom - maždaug per darbo savaite po 8 val per dieną) pagaliau užbaigiau. Pirmiausia piešiau ant popieriaus. Man patinka susikertančios linijos, vinguriuojančios ta kryptimi, kur ranka veda. Paskui piešiau kontūrą ant šilko. Rankos drebėjo ir skaudėjo dar ir kitą dieną. O paskui tapiau. Norėjau palikti natūralų foną, mat šilkas šampano spalvos. Bet kai aplink gėles apvedžiojau tamsų šešėlį, vyras pamatęs pasakė- galį dėti kaip užsklandą siaubo filmui. Na, man taip pat nepatiko, bet aš tokiais atvejais nepanikuoju - visada ieškau įdomesnio sprendimo. Nesu "šiukšliadėžės" draugė, neišmetu nepatinkančių rankdarbių (manau, taip daro tik tos, kurios tingi galvoti). Todėl užtapiau viską mėlynai. Ir likau patenkinta :) O pieš aguonas dar buvo sraigės pievelėje. Rankdarbis iš serijos " kai iki išvažiavimo lieka keletas valandų ir nežinai, kaip jas prasmingai praleisti". Ir rankdarbis iš serijos "kur ranka veda, ten ir piešiu". Nepiešiau iš anksto jokio piešinio. Iškart piešiau ant šilko. O kodėl sraigės? Ogi tai aktuali tema. Kasryt eidama į darbą matau jų nemažai, kai kurias išgelbėju, kad nepatektų po mašinos ratais - nunešu į pievelę. Tik žmonės kreivai žiūri :) Kurgi jiems suprasti...

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Kas suvalgo mūsų pinigus?

Kartais būta tokių linksmų nutikimų, kurių neįmanoma nepapasakoti. Vat ir aš rašau, ir juokas ima, prisiminus :) Keliaujam šiandien su šeimyną į turgelį visokiom gėrybėm apsiprekinti. Kalba ėjo apie pinigus. Taigi, paėmiau vyro piniginę, padėti pinigėlių. Ir ką gi aš matau - ogi joje... tikrai nepatikėsite.... tupi vikšrelis :). Sakau: " Tai va, kas mūsų pinigėlius suėda" :) O mes ir nežinojom....
O kaip gi jie tai daro? Gal va taip?
O paskui paauga ir dar paauga iki tokio dydžio, prisiėdę mūsų rudų, žalių ir mėlynų pinigėlių :) Na, ką jau darysi.... Svarbiausia, kad nenutiktų va taip :)

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Miego sutrikimai. Kas tai?

Ir aš, ir Erikas dirbam, dirbam, dirbam... Taip jau yra, kad gyvenant, ypač didmiestyje ir norint ne vien tik gyventi nuo algos iki algos, dirbam ne vien tik darbe, bet ir po jo. Dažnai iš pažįstamų, ypač mano gimtojo Švenčionio, kur gyvena maždaug 6000 gyventojų, išgirstu: "Kam tau to reikia?" Kam reikia vest kursus, kam reikia pačiai eit į kursus, kam reikia eit vakarais pabėgioti, kam reikia mokytis anglų kalbos... Ogi man reikia visko. Ir dideliais kiekiais. Kad galėčiau gyventi, kaip noriu. Tik kartais tenka paaukoti ramų miegą. Kai gimė Erika, maždaug 3 metus nesu miegojusi ilgiau negu 3 valandas vienu kartu. Ji buvo tikra rėksniukė. Bet jau abi mano mažulės išaugo iš to amžiaus. Ir kaip ir turėčiau miegoti, nes jau turiu tokia galimybę. Bet deja deja, po įtemptų darbo dienų sunku užmigti. Tad nemiga kamuoja ir mane, ir Eriką. Tik jis gudresnis - atrado būda išmiegoti kūdikio miegu. Taigi, dėmesio - receptas: nueini naktį pas vaikus ir užmiegi su vienu iš jų. Ir miegi kūdikio miegu :) Patikrinta :) O kai kalbam apie nemiga, prisiminiau, kad jau turbūt visą kolekciją miegančių vaikų turime. Taigi, atsipalaiduokime, pamirškime visas problemas ir darbus, ir pasimėgaukime miegu kartu su vaikučiais :) Rekordus muša Emilija, galinti bet kur, bet kada ir bet kurioj gyvenimo situacijoj miegoti :)
Pirmiausia, miegam vežime,
tada puikiai miegam po maudynių jūroje kartu su savo artimu, miegam ant vieno šono, miegam ant kito šono, miegam šalia lovos su lėle, miegam po knygutės skaitymo šalia lovos, miegam sėdint, miegam išsirietę su sumuštiniu rankoje, miegam pusiau stovint, miegam prisiglaudę prie mamos, miegam dviese, miegam mamai ant krūtinės, miegam, kai sergam, miegam atostogų metu, per dieną nukeliavę mažiausiai 10 km pėstute, miegam visos mūsų šeimos mažiausiai moteriškės kartu keliaujant mašina iš zoologijos sodo.
Taigi, saldaus miegelio :) Tiesiog, mokykimės atsipalaiduoti ir mėgautis miegučiu :) Ir jokios nemigos nekamuos :)