2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Senkdaikčiai Arklių gatvėj

Vasarą bandėm važiuoti į Arklių gatvės skverelį pasidairyti sendaikčių, bet kažkaip vos vienas kitas prekeivis tebuvo. Gal neužtaikėm, nežinau. O prieš savaitę kaip tik į tą pusę važiavom kitu reikalu ir taip apsidžiaugiau, kad yra į ką seilę pavarvinti.
Šįkart namo grįžom su laimikiu :) Įsigijom japoniško porceliano rinkinį: arbatinuką, cukrinę, 4 puodelius ir po 4mažas ir didesnes lėkštutes. Porcelianas labai plonas, paišytas ranka, su hieroglifu ant dugno. Nors nėra kruopščiai išpieštas ir kažkuo labai ypatingas, bet kai jį pamatėm, susižvalgėm su Eriku ir pasakėm: "Imam". Labai tiks prie mūsų rytietiškos palangės :)

O šią kurpaitę aptikau pas vyriškį, kuris baisiai nenorėjo nuleisti kainos. Kai ją pamačiau, galvoj iškart gimė idėja, kaip panaudoti (meniškai). Ale nebuvo baisiai reikalingas daiktas, tad kol nenuleido trečdaliu kainos, neėmiau. Nors važiuodama namo, ilgai jį apžiūrinėjau ir tyrinėjau su pasitenkinimu :)
Na ir pabaigai pasisukaliojau prie antpirščių. Nieko ypatingo, bet visvien vieną paėmiau. Aj, porą litų paaukojau, tiek jau to. Labai jau malonus vyriškis pasitaikė, toks, biški prie meno :)

2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Pasikeitęs gyvenimo ritmas

Rugsėjis, kaip bebūtų man pačiai keista, tapo naujo gyvenimo laikotarpio pradžia. Net gimus Junai, mūsų gyvenimas taip stipriai nepasikeitė, kaip dabar. Bandau pratintis ir įvažiuoti į naują ritmą. Tad internetas apleistas: viską, ką jame skaitinėjau, jau senokai nežiūrėjau. Ir rankdarbiai, tiesa, ne taip apleisti, bet visgi juda laaaabai lėtai. O dar sirgau, o dar po manęs apsirgo Emilija...

Taigi.... Erika jau pirmokė. Tai ir yra visų pasikeitimų priežastis :) Taip džiaugiuosi, kad galiu būti namie ir padėti jai pratintis prie mokyklos, į kurią baisiai nenori eiti. Svarbiausia priežastis:"Aš noriu kalbėti ir pasakoti, o turi sėdėti ir klausytis". Tai va.

Viskas pas mus pasikeitė. Tapau nuolat keliaujanti pas/su vaikais. Ryte vedu Eriką į mokyklą, tada Emiliją vedu į darželį, kuris priešingoj pusėj. Tai rytinis pasivaikščiojimas užtrunka daugiau negu valandą. Tada po kelių valandų einu pasiimti Erikos. O popiet einu Emilijos. Juna keliauja visur su manim. Kartais labai pyksta, nes dar neturi miegojimo režimo ir su tokių mūsų kitų vaikų ritmu, kažin ar turės. Tad kartais tik pabunda, o jau vėl reik kažkur eiti. Tada parėkia, bet kas iš to... tenka gulėti vežimuke ir grožėtis dangumi. Dar dukart per savaitę vežu Eriką į keramikos ir floristikos pamokas į kitą rajoną. Vežu viešuoju transportu, nes pati nevairuoju. Ale jaučiu, kad vėliausiai pavasarį pradėsiu, nes "chebrytė" padidėjo ir jau viešuoju transportu nelabai kaip keliauti pasidarė. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Žmonės tokie pikti ir tokie nemalonūs darosi, kuo toliau, tuo labiau. Sakysit, gyvenimo sunkumai, bet aš visiškai nesutinku. Tiesiog praranda žmogiškumą ir tai, kas daro mus žmonėmis. Tad ir įlipdama į autobusą su vienu vaiku nešioklėj, o kitu už rankos, niekad neprašau užleisti vietos, jeigu jos nėra. Ir žinot, man jos dažnai ir nepasiūlo bent kelias stoteles, kol Juna nepradeda spurdėti nešioklėje (turiu tokią naujagimiams, kaip maišas ar kuprinė atrodo, kur mažylis guli, nes į tas tradicines dar per anksti kabinti vaiko). Taigi, žiūri, kaip į išprotėjusią ir piktais veidais rodo į mane ir apkalbinėja (kas nors iš serijos "sėdėtų namie su vaikais, ko bastosi"). Baisiai nemalonu. Bet keliauju, nes žinau, kaip daug tos pamokos reiškia Erikai. O po visų kelionių labai mažai lieka laisvo laiko. Ir labai džiaugiuosi, kad priš vaikiukui atėjus į šį pasaulį dirbau ir užsidirbau, tai ramiai visą laiką be jokios sąžinės gražaties (kad tuo laiku reik kažkaip užsidirbti pragyvenimui) leidžiu namams ir šeimai. Rankdarbiai kolkas paskutinėje vietoje. Bet vis dar rankdarbiauju, bent po pusvalandį, kad skonio nepamirščiau :)
Tad kolkas pratinamės, pratinamės...

2010 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Ar kaštonai Lietuvoje išnyks?

Kartais labai gerai savaitėlę neturėti interneto. Pirmas dienas būna "lomkės", o paskui, kai jis atsiranda, pamiršti, kad ir jį turi :) Tai man taip ir atsitiko :) Bet parašyti norėjau visai apie ką kitką...
Prieš kelias savaites kažkurioj laidoj išgirdau, kad po 5 metų Lietuvoje kaštonų gali ir nelikti. O aš neįsivaizduoju rudens be kaštonų. Pasakiau vaikams, tai jos taip nuliūdo: "Kaip tai nebus, visai nebus? Tai ką mes tada rinksim?" O pasirodo, mūsų medžiams gręsi rimtas pavojus. Mat juos užpuolė drugys- kaštoninė keršakandė. Ar pastebėjot, kad visi kaštono medžiai su rudais lapais? Aš mačiau, bet kai pasiklausiau specialisto pasakojimo, visur, kur einu atkreipiu dėmesį į tai. Ir žinote, nemačiau nei vieno sveiko medžio šiemet. Nesvarbu, ar Vilniuj esam, ar kažkur kitur keliaujam. SIAUBAS... Padėti medžiams galim, degindami lapus su drugio kiaušinėliais. Tačiau ir vėl problema - miesto teritorijoj to daryti neleidžiama. Bet gi reik kažką daryti, kitaip neteksime šių gražių medžių...

O daugiau apie šią problemą galite pasiskaityti čia.

2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Žvaigždė virbalais. Pirmas blynas

Jau gerą pusmetį nelaikiau virbalų rankose. Bet jau keletą metų norėjau pabandyti nusimegzti virbalais apskritą detalę. Na, žinau, kaip tai daroma, ale vis neturėjau laiko išbandyti. O kol svajojau, sugalvojau ir pritaikymą. Bandžiau vartyti žurnalus ir ieškoti ko gražaus, bet nieko doro neradau. Tad nupiešiau, kaip daugmaž turi atrodyti detalė, ir šįryt vyro ir Junos pažadinta 5 ryto, patenkinau mažylę ir puoliau megzti :) Keliskart prisėdau, ir štai, kas gavosi. Juokingiausia, kad įpusėjus, aptikau, jog siūlų mano užmanymui per mažai. Sukau galvą, kaip išsisukti ir prisiminiau, kad turiu dėžę su megztais pavyzdėliais (juos mezgiau knygai), kuriuos padėjau saugoti (na, maža kas, gal kada kokius kursus "į senatvę" vesiu, tai prireiks). Skaudančia širdim, kad reikės paaukoti, bet visgi patenkinta, jog radau reikiamo siūlo pavyzdėlį, išardžiau vieną. Kaip gerai kartais neišmesti kai ko...

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Tradicinis frivolite motyvas

Po daugybės drugelių, kurių padariau virš 100 ir vis nepabodo nerti, padariau ir dar vieną tradicinį frivolite motyvą. Labai jau magėjo pažiūrėti, kokio dydžio gausis, neriant ploniausiu siūlu ploniausia adata. Ir savo smalsumą patenkinau. Tad rodausi :) Aprašymas būtų toks. Neriami vienodi lankai ir vienodi žiedai. Žiedai: 3 mazgai, akutė, 3 mazgai, akutė, 3 mazgai, akutė, 3 mazgai. Trumpiau aš žymiu taip: Ž (3-3-3-3), kur brūkšnys reiškia akutę. O lankai L (5-3-3-5).

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Neriame frivolite drugelius

Jau prieš kurį laiką nufotografavau visą darbo procesą, bet tik dabar prisėdau aprašyti.
Jeigu labai įdomu pabandyti nerti, galima pradžioj tai daryti ir su ilgesne siuvimo arba siuvinėjimo adata. Ji turi būti vienodo storio, nestorėjanti. Aš, pavyzdžiui, kol neturėjau labai plonos frivolite adatos, nėriau adata, skirta karoliukams siuvinėti.
Pradedu nerti nuo didesnio sparnelio, t.y. nuo didesnio žiedo. Į adatą įveriu siūlą. Nuo siūlo galo iki adatos siūlo ilgis maždaug 20 cm. Nuo adatos link kamuoliuko maždaug už 40 cm, siūlą (einantį nuo kamuolio) prispaudžiu prie adatos. Darau pirmą frivolite mazgo dalį. Siūlą nuo kamuolio apmetu apie kairės rankos smilių iš priekio. Adata iš kairės į dešinį užkabinu priekinį siūlą ir ištraukiu smilių. Ant adatos padariau pusę mazgo. Darau antrą frivolite mazgo dalį. Siūlą nuo kamuolio apmetu apie kairės rankos smilių iš nugaros. Adata iš kairės į dešinį užkabinu nugarinį siūlą ir ištraukiu smilių. Štai dvigubas mazgas. Kaip rašiau anksčiau, jis skaičiuojamas kaip vienas. Neriu iš viso 10 tokių mazgų. Darau akutę. Jai tiesiog vienuoliktą mazgą rišu kiek toliau - už kokių 0,5-1 cm. Vienuoliktą mazgą pritraukiu prie dešimto.Gavosi akutė. Dabar neriu dar mazgą, darau akutę, dar 2 mazgai, akutė ir užbaigiu 10 mazgų. Ištraukiu adatą su siūlu. Tik būtinai palieku siūlo kilpą galę, t.y. neištraukiu viso siūlo iki galo. Į siūlo kilpą kišu adatą ir užtraukiu siūlą iki galo. Štai ir pirmas sparnelis. Kad jis nesiardytų, siūlus surišu paprastu mazgu. Pridedu jau nunertą sparnelį prie adatos ir kuo stipriau, kuo aržiau pirmo sparnelio, rišu pirmą mazgą. Dabar darau mažą sparnelį. Rišu iš viso 5 mazgus, darau akutę ir rišu dar 5 mazgus. Žiedą užbaigiu, kaip ir pirmą. Trečią žiedą neriu taip pat, kaip ir antrą. Tada neriu paskutinį žiedą, kaip ir pirmą. Po kiekvieno žiedo būtinai užtvirtinimui siūlus surišu paprastu mazgu. Kad sparneliai gražiai gultų vienas prie kito, adata užkabinu pirmą žiedą ir siūlus surišu paprastu mazgu. Nukerpu siūlą nuo kamuolio, paliuku bent 10 cm ilgio siūlo galą. Kad drugelio antenos būtų dailios, sudedu 2 siūlus kartu ir surišu juos mazgu štai šitaip. Mazgą pritraukiu kuo arčiau drugelio. Gaunu tokį drugelį (kairėje). O nerdama siuvimo siūlu ploniausia adata, gaunasi mažesnis (dešinėje). O štai dar paprastesnis drugelis. Maži sparneliai tokie, kaip ir pirmojo, o didesnius nėriau taip: 8 mazgai, akutė, 8 mazgai.

2010 m. rugsėjo 3 d., penktadienis

Lietutis :)

Po ilgos pertraukos pristatau meškiuką Lietutį.
Lietutis atgaivina viską, prie ko prisiliečia. Jis - tikra palaima ištroškusiems. Jis - visa ko pradžia :)

Lietutis siūtas pagal pačios kurtą autorinę iškarpą iš moherinio kailiuko. Dydis - 11 cm. Kimštas sintepuchu. Puoštas mini drugeliais, nertomis frivolite adata iš siuvimo siūlų. Nosis siuvinėta ir lakuota. Vardą sugalvojo Erika ir labai prašė išrinkti vieną iš jos siūlomų variantų. Meškiukas gimė gan sunkiai. Pradėjau siūti žiemą, kai rengėm meškiukų mylėtojų susitikimus-kursus. Bet buvau labai pavargusi nuo visų darbų. O ir nepatiko galvos formą, tad meškiukas buvo atidėtas iki dabar. Galvą pasiuvau iš naujo, o letenos ir kūnas jau buvo pasiūtos. Lietutis turį savo nuosavą namuką :)