Aguonos ir sraigės

Po truputį kaupiasi naujų darbų. Tik va prisėsti namie prie kompiuterio kartais nebebūna jėgų... Bet rankdarbiauti visgi jėgų atsiranda :) Prieš keletą dienų užbaigiau tapyti šilką. Su aguonom. Na, kas mane pažįsta, nenustebs, kodėl būtent aguonos. Patinka jos man labai :) O nenutapyti negalėjau. Net ir ne dėlto, kad nemėgstu palikti neužbaigtą darbą. Pirmiausia, šilko gavau dovanų. Ir pasižadėjau, kad parodysiu rezultatą... O kadangi dariau 1m x 1m dydžio, tai ir palikti ilgesniam laikui ant rėmo įtemptą šilką tolygų jo sugadinimui: arba vaikai "papieš", arba katė užšoks. Tad kiekvieną laisvą minutėlę vis prisėsdavau. Ir per 1,5 savaitės (jeigu skaičiuoti darbo valandom - maždaug per darbo savaite po 8 val per dieną) pagaliau užbaigiau. Pirmiausia piešiau ant popieriaus. Man patinka susikertančios linijos, vinguriuojančios ta kryptimi, kur ranka veda. Paskui piešiau kontūrą ant šilko. Rankos drebėjo ir skaudėjo dar ir kitą dieną. O paskui tapiau. Norėjau palikti natūralų foną, mat šilkas šampano spalvos. Bet kai aplink gėles apvedžiojau tamsų šešėlį, vyras pamatęs pasakė- galį dėti kaip užsklandą siaubo filmui. Na, man taip pat nepatiko, bet aš tokiais atvejais nepanikuoju - visada ieškau įdomesnio sprendimo. Nesu "šiukšliadėžės" draugė, neišmetu nepatinkančių rankdarbių (manau, taip daro tik tos, kurios tingi galvoti). Todėl užtapiau viską mėlynai. Ir likau patenkinta :) O pieš aguonas dar buvo sraigės pievelėje. Rankdarbis iš serijos " kai iki išvažiavimo lieka keletas valandų ir nežinai, kaip jas prasmingai praleisti". Ir rankdarbis iš serijos "kur ranka veda, ten ir piešiu". Nepiešiau iš anksto jokio piešinio. Iškart piešiau ant šilko. O kodėl sraigės? Ogi tai aktuali tema. Kasryt eidama į darbą matau jų nemažai, kai kurias išgelbėju, kad nepatektų po mašinos ratais - nunešu į pievelę. Tik žmonės kreivai žiūri :) Kurgi jiems suprasti...