2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Širdies masažas... virkšrui

Dar vaikystėje turbūt iš mamos gavau dovanų - atvirukų rinkinį "Jaunajam entomologui". Paskui jau kiek paaugusi važiavau su ja į mišką, rinkau uogas , kad gaučiau pinigėlių. Ir kad galėčiau nusipirkti knygą - apie vabalus. Būdama gal kokiu 10 metų, auginau vikšrus namie, tempiau sloikus su vabalais, kurie iki ryto išropodavo po visus namus. Tad nuo pat mažens turiu silpnybę - vabaliukus, vikšrelius, drugelius ir visus kuo smulkesnius šalia mūsų gyvenančius gyvius. Kartais pagalvoju, kad būtent dėl to man ir rankdarbiuose patinka kuo smulkesni darbai, kuo kruopštesni. Jose yra paslaptis ir kažkoks magiškas patrauklumas, nerealumas...
Visada mylėjau tai, kas mane supa. Nesu didžioji biologė, bet žinau apie mus supanti pasaulį ir jo gyventojus nemažai. Ir visada stengsiuosi, kad mano vaikai pirmiausia mylėtų gamtą ir gyvūnus. Manau, kad nuo meilės aplinkai prasideda meilė artimam ir tai, kaip mes elgiamės gamtoj, apie mus pasako daug. Nesuprantu tėvų, kurie gąsdina vabalais ir vorais ir leidžia sutraiškyti juos. Na, nebent tarakoną ar uodą. Nors Erika kelis kartus verkė: "Jis taip pat nori gyventi..." Mano mažulės žino daug ir nebijo paimti į rankas gyvius. Dažniausiai nei vienas vabalas, nei vienas sliekas pakeliui į darželį nebūna paliktas be dėmesio. Abi žino, kurį galima imti, kurio ne, kaip vabalai prisitaiko gyventi, kaip apsisaugo. O jeigu kažko nežinom - ieškom knygose. Arba po pirmo įkandimo daugiau neimam į rankas.
O šį šeštadienį truputį lijo. Erika, Emilija ir Elze ėjo su dedulia pasivaikščioti per balas. Erika grįžo be galo patenkinta. Sako: " Aš baloje radau vikšrą, jau nebegyvą. Padariau jam širdies masažą, ir jis pradėjo judėti". Tai va, tas laimingasis.


O dar labai faina, kad ir sesės mažulė, taip pat prisideda prie mūsų kompanijos. Nors dar taria pirmus žodžius, bet pamačiusi vikšrą, pasakė: "Slieka"
Vikšrą mes maitinom dienelę, o paskui jau jis tapo lėliukeIr jeigu gerai išsiaiškinom, tai bus iš šios lėliukės baltuko drugelis, gal kopūstinio. Negaliu pasakyti tiksliai...
O čia dar dvi lėliukės, rastos sodeO čia Emilija, likusi be vikšro :)Ir visada man bus didžiausias pasaulio stubuklas - kokiu būdu vikšras tampa drugeliu. Myliu vikšrus jau vien tik dėl to, kad sugeba tai padaryti :)

2009 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Teddy Bear. Bandymas nerti

Dar vienas savęs išbandymas - nertas meškiukas. Nes kaip ir būna pradžioje - norisi kuo daugiau išbandyti ir kaip galima greičiau.
Sunkiausiai darbas - pasirinkti siūlus. Ištraukiau kelis maišus plonos moheros siūlų ir apsistojau ties šia spalva. Tada rinkausi nėrimo siūlus, šviesesnius. Derinau derinau, ir pagaliau priderinau. Dar teko paplušėti, kol savo beribėse rankdarbių priemonių platybėse radau patį ploniausią vąšelį :)
Darbas vyko kaip ir visada neriant: kiekvieną detalę ardžiau, vėl pradėdavau ir vėl ardžiau. Žaidžiau tiek, kiek turėjau laiko ir noro, kol gavau kažką panašaus į galvoje užgimusio nerto meškiuko vaizdinį. Nevisai tokį, kokį įsivaizdavau, bet turbūt nei vieno darbo nesu padariusi tokį, kokį pradžioje sumanau. Tame ir yra didžiausias kūrybos cinkelis - nežinojimas, koks bus rezultatas :)
Nėriau tankiai, tad kimšti nebuvo problemų. Rankytėse ir kojytėse yra vielos. Pagalvojau, kad būtų smagu turėti galimybę nors truputį pakeisti letenėlių poziciją. Detales jungiau siūlu. Gavosi 10 ar 11 cm išdykėlis, kuriam tiesiog negalėjau nenunerti keleto nėrinukų frivolite adata.

Susipažinkite - Razinka. Linksmuolis ir išdykėlis.
Ku-ku, aš čia, nelaukėt?Ojjjjjjjjjjjjjjjj, kaip kvepia ......
Čia tai grožis...
Dieną miega savo nėriniuotoje dėžutėje,
o vakare mielai bendrauja su manimi ir pakelia nuotaiką :)
Razinka turi elegantišką apsiaustą, kuriuo laaaaaabai didžiuojasi ir kurį karts nuo karto pasiskolins šeimininkė :)

Teddy Bear. Pirmasis savarankiškas

Iškart po Medučio pradėjau antrąjį. Mėgstu smulkų darbą, kruopštų. Didelių daiktų nemėgstu. Tad natūralu, kad mano pirmasis meškiukas - mini. Dar negalėčiau daryti pagal kažkieno iškarpą (išskyrus pirmąjį - pirmajam darbui tai pateisinu), tad tai turėjo būti mano pirmasis, kurtas nuo pradžios iki galo mano pačios, meškiukas. Keliaudama su vyru po jo objektus (darbo), skaičiau žymiosios Rusijos meškiukininkės Džemos Kadž knygą apie meškiukus ir užrašų knygutėje piešiau meškiuką. Kailiuką jau įsigijau - žydrą, raudoną ir tradicinį - rudą. Nežinau kodėl, bet pirmajam pasirinkau raudoną. Taigi pasidariau brėžinius, iškišus liežuvį siuvau po truputį grįžusi iš darbo... Užtrukau 2 savaites. O užbaigiau neplanuotai. Erikas važiavo į komandiruotę, tad kėlėsi 4 val ryto. Abu esam vyturiai, tad atsikelti taip anksti - ne problemą. Už lango dar tamsu, o aš atsikėlusi, pagriebiau dėžutę, dažus ir pradėjau dažyti. Taip pat padariau makiažą ir meškiukui. Tiesa, sugedus stalinei lempai net nežinojau, ar spalvas gerai parinkau, bo užbaiginėjau po tamsiai, prieblandoj. Dienos šviesoj pamačiau, kad atspalviai gal kitokie, bet tas ir priduoda grožio. Gavosi visai kitaip, negu mano piešiniuose, nes nelabai dar įsivaizdavai, kaip turi būti, į ką atkreipti dėmesį. Ūgis - 12 cm.
Mano pirmasis savarankiškas blynas... Mano Rožius. Raudonasis linksmuolis :)

Jis turi savo raudoną namuką su nerta juostele.

Jis šėlmiškai šypsosi...

Jam patinka gėlės (kaip ir man, nors namie jų neturiu, nes jos turi augti laisvėje), ypač rožinės spalvos.
Rožius yra atviras, malonus meškiukas, nešantis šiluma į namus ir tik teigiamas emocijas.
Jis visiškai nepergyvena dėl savo vis didėjančio pilvuko, nes geras maistas jam - vienas iš gyvenimo teikiamų malonumų.

Jis tiki, kad gyvenimas gali būti rožines spalvos, jeigu aplinkui bus kuo daugiau šypsenų, meilės ir pasitikėjimo :)

Teddy Bear. Mano pirmasis meškiukas

Kadangi jų kol kas turi tik keletą, tai labai norėčiau apie kiekvieną brukštelėti....
Taigi, lyg ir rašiau, kad šiais metais apturėjau tokį malonumą - turėjau dvejas atostogas. Birželį taip jau gavosi, kad mano ir Eriko atostogos nesutapo - jį išleido savaite vėliau, negu aš išėjau. Na, aš dėl to pernelyg nepergyvenau, nes buvau užsibrėžusi tikslą išmokti ką nors naujo. Nesvarbu, kad pati vedu kursus, bet visgi mokytis - didžiausias gyvenimo malonumas. Planavau visai ko kito pasimokyti. O prieš tai darbo reikalais susipažinau su kolekcinių teddy meškiukų kūrėja - Ina (čia jos blog'o adresiukas - http://ina-smirnova.blogspot.com/). Penktadienis buvo paskutinė darbo diena, tad vakare jau ilsėjomės sode. O ryte pabudau ir sakau vyrui: "Žinai, labai noriu išmokti meškiuką siūti". Erikas aišku nustebo, bet jau priprato prie mano staigių užsidegimų ir "susergimu". "Na, jeigu jau labai labai nori, tai eik," sako. O su manim jau taip - jeigu kažko užsinoriu, tai jau labai labai :) Prisipažinsiu - man pačiai tas noras buvo nerealiai netikėtas... Bet kadangi ne per atostogas tokios prabangos (4 daliu po 3-4 valandas kursų) negalėčiau leisti dėl laiko stokos, tai noras kas valandą vis augo. Įkalbėjau sesę, kad važiuotų kartu su mumis į Vilnių ir pažiūrėtų vaikus, kol aš busiu pasinėrusi į kūrybos procesą, ir iškeliavom... O šeštadienį gi taip ir neprisiskambinau Inai, tai važiavau, nežinodama, ar ji galės mane priimti, ar ne. Rizikavau paaukoti dalį atostogų sedėjimui namie, bet kas nerizikuoja..... Ir sekmadienį sekmingai prisiskambinau, susitariau, nors nelabai jau ir turėjo Ina laiko, priėmė mane. Ačiū jai už tai labai labai :)
Prisipažinsiu - tokio neapsakomo malonumo, tokio pozityvių jausmų antplūdžio niekada nesu patirusi. Nesu tikroji menininkė, bet kūryba - didelė mano gyvenimo dalis. Visuomet malonu kurti, bet šitiek gerų emocijų nesu nė karto gavusi: nei megzdama, nei nerdama, nei lipdydama lėles ar liedama akvarelę, nei lankstydama iš popieriaus, nei dirbdama su moliu... Taigi, 2 užsiėmimai pirmąją atostogų savaitę ir 2 užsiėmimai per paskutines 2 atostogų dienas - ir pasikroviau visiems metams :)
Štai jis, mano minkštutėlis linksmuolis Medutis. Vardą sugalvojo Emilija, tai jis taip ir liko. Ūgis - 23 cm, padarytas iš moheros, su granuliatų pilvuke ir judančiom galūnėm bei galva.
Jis turi nuosavą namuką su medaus bačkute.

Jis linksmas ir mėgsta viską, kas geltoną (ypač medų).
Jis turi rankų darbo sagę ir megztą dryžuotą šalikiuką
Ir siuvinėtą pilvuką

2009 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Tapyba ant šilko. Paskutinės atostogų dienos darbelis

Dar vasaros pradžioje, planuodama atostogas, nusprendžiau, kad jos turi būti skirtos ne tik poilsiui. Noriu ir išmokti ką nors nauja. Tad planavau - pirmiausia išbandysiu tapybą ant šilko. Studentavimo laikais kelis metus lankiau dailės studiją pas akvarelistę Saulę, tad kad pavyks - labai tikėjau. Tik va, spontaniškumas laimi. Per birželio mėnesio atostogas pasiuvau savo pirmąjį teddy meškiuką. O per šias, rugpjūčio mėnesio atostogas išbandžiau dar kai ką, bet apie tai kitąkart papasakosiu. Taigi, šiandien paskutinė atostogų diena. Vaikai savaitei pasiliko pas mamą, visus pradėtus darbus kaip ir užbaigiau. Kankinausi, ką gi čia nuveikus? Ką galėčiau per vieną dieną padaryti? Lėlės netinka - tik pradėsiu lipdyti, o užbaigti tikrai nespėsiu.... . Na, pagalvojau, reik išbandyti batiką, per vieną dieną tikrai padarysiu. Užtrukau 3 valandas, bet visai patiko :)
Nuo ko pradėjau? Visuomet galvojau, kad jau kas kas, bet batikas reikalauja laaaabai didelių investicijų. Tik nuvažiavus į dailės reikmenų parduotuvę Pamėnkalnio 1/13 "apsiprekinti", likau nustebinta. Pirmam kartui užtenka dažų (mokėjau apie 26 Lt), šilko gabaliuko (28 cm x 28 cm kainuoja 3 Lt) ir bent vieno kontūro (kainuoja 11-12 Lt). Dar paėmiau rėmelį 30 cm x 30 cm, sumokėjau 6,50, nors paskui prisiminiau, kad kažkur namie turėčiau turėti senų. Tad "investicija" - 40 Lt. Visų taip dievinamas dekupažas ir tai žyyyyymiai daugiau kainuoja....
Dar reikėjo paletės (maximoj už 1 Lt pirkau), siūlų su adata, o vietoj teptuko naudojau ausų krapštukus.

Pirmiausia lyginau šilką, nes į visus nelygumus vėliau negražiai "susibėga" dažai. Audinį prisiuvau prie rėmelio taip, kad būtų gerai įtemptas - lengviau piešti.
Tada kontūru pripaišaliojau visokių krengelių. Svarbiausia, apie ką pradžioj negalvojau, bet paskui prisiminiau - linijos būtinai turi susikirsti, kad gautųsi atskiri ploteliai, bet tą greit pataisiau, nes prisiminiau pačioje darbo pradžioje... Gyveni ir mokaisi :)
Leidžiam kontūrui išdžiūti (kai pas mus namie visada karšta, tai per pusvalandį išdžiuvo).

Į paletę įpyliau dažų. Būtų geriau, jeigu tai daryčiau pipete, nes įpilti tik truputį pernelyg sudėtinga. kitą kartą turėsiu omeny.
Tuos plotelius, kuriuos reikėjo tapyti, su drėgnu ausų krapštuku suvilgiau, kad dažai gražiai susilietų.
Paskui tepiau dažų. Kiekvienai spalvai ėmiau atskirą krapštuką (kurie esantreikalu ir neturin jų daug labai lengvai nusiplauna), spalvas maišiau ir ant paletės, ir tiesiog jau ant pačio dirbinio.
Taip nuliejau visą skarelę. Pažiūrėjau, kad geriau "pildyti" plotelius, esančius toliau vienas nuo kito, nes visgi kai šalia esančius dažai, kad ir turint kontūrą, yra tikimybė, kad gretimų plotų dažai susilies. Na, kartais tai tik į gera, bet ne visada. Ir dar - dažai gerai nusiplauna, tad nereikės kitą dieną jų slėpti :)

Tada lygintuvu kokias 4-5 min per merliuką lyginau, kad užtvirtinti dažus. Dažų instrukcijoje parašyti, kiek ir kokios temperatūros.
Štai ir viskas. Čia mano pirmasis margasis "blynas", nes baisiai jau norėjosi kuo daugiau spalvų :) Visgi, dar vasara:)

2009 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Proanūkiai ir saulėdražos

Mano teta gimus per žolines. Vis juokauja, kad jos gimtadienio proga padarė valstybinę šventę. Iš tikrųjų, dažniausiai tai vienintelė diena metuose, kai mes važiuojam pas ją į svečius. Tradiciškai susirenkam pas mamą, bet va būna ir išvykų. Taigi, kadangi sesė jau nebegali keliauti, nes liko pora savaičių iki Adomėlio gimimo, o brolis kaip dažniausiai per šventes būna - kažkur keliauja savo reikalų tvarkyti, tai važiavom tik mūsų šeima, mama ir močiutė. Dar iš sesės išprašiau jos Elzytę. Taigi, neskaitant vyrą, keliavom 6 moterys :) Smagu nors kartais susitikti su gimine. O močiutei - pamatyti visus proanūkius vienoje vietoje. Jų kol kas 5, bet iki Kalėdų gretos padidės iki 7... Taigi, vaikų darželis vis auga....
Ir dar apie darželį. Tiksliau - apie daržą. Keliaudami namo, tiesiog negalėjome neužsukti į daržą. Labai jau norėjosi pasigrožėti saulėgrąžomis, kurios pasėjo vaikai. Pirmąkart matau tokias didžiules. Taip joms patiko prie namuko, kad jau beveik dvigubai aukštesnės už mane. Taigi, mūsų "saulėdražos" , kaip sako Erika, siekia stogą ir po truputį pradedą žydėti :)

Ir dar - sesės slyvos, pro kurias vis negaliu praeiti ramiai - o jau grožių grožis, o jau pasakiškas kvapas... niaaaaammmm..... bet tai tik mintyse - nesinori be šeimininkės leidimo gadinti tokį nuostabų vaizdą..... pasidžiaukime dar truputį :)

2009 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Persikutė

Užbaigiau mamučiukę Erikai. Visą dieną sukiojosi aplink ir vis klausė, kada pabaigsiu ir ar jau greitai. Ilgai rinkom akutes, derinom vienas sagas prie kitų... Iš penkių per paskutinę savaitę numegztų žaislų šis kėlė daugiausia nerimo. Pirmiausia, baigus megzti kūną su galva, krimtausi, kam padariau vientisą detalę. Mumučiukei teks visuomet sėdėti ant užpakaliuko. Ir dar vienas dalykas, neleidęs vakar ramiai užmigti - ar nebus pernelyg tamsūs siūlai. Todėl gal kiek perkroviau detalėmis - išsiuvinėjau žandukus, padariau šukuoseną, ant straubliuko "apgyvendinau" apgamą-gėlytę. O dar, beieškodama akučių, radau 3 oranžines sagutes, kurios man čia laaaabai tiko. Prisiuvau ir jas... Ir štai ji, Persikutė. Vardą Erika pasirinko neatsitiktinai, kitokio ir negalėjo būti. Nes kaip tik prieš mėnesį buvom kine ir žiūrėjom "Ledynmetį. 3 dalį", kur mamutė pagimdė mamučiukę - Persikutė. Tad ir mano mezginuką taip ir pavadino....

2009 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Teisiog.... karvė

Taigi, pagaliau baigiau prieš savaitę numegztą karvę Emilijai. Kadangi namie labai jau daug apie rankų darbo žaislus šnekam, mat pas mus jau apsigyveno 3 meškiukai teddy (tiesa, paskutiniam beliko "pasidažyti" ir namuką įsigyti), su vaikais nusprendėm dar apgyvendinti keletą. Taigi, leidau pasirinkti, kokių žaislų nori, o aš numegsiu tai, ką sugalvos. Tik kažkaip sudėtinga buvo abiems nuspręsti. Paprašiau, kad nupieštų, bet ir taip nieko nepešiau. Po kelių valandų visgi apsisprendė. Emilija pasirinko karvę, o Erika - mamučiukę.
Prisipažinsiu - žaislą mezgiau pirmą kartą. Kažkaip vis nerdavau. O pasirodė, kad šis darbas - žymiai smagesnis, negu atrodė. Labai greitai numezgiau, praktiškai per dieną (įskaitant kitus darbus ir pasivaikščiojimą su vaikais). Dar maždaug pusdienį sugaišau, kol prikimšau, susiuvau ir pasiuvinėjau. Ir dar pusdienis - kelionei į parduotuvę sagų - akučių...
Taigi, štai ji, miela mažulė Karvė. Tiesiog... karvė. Emilija pasakė, kad karvei nereikia vardo - ji bus tiesiog Karvė, ir viskas. Na, aš ir nesiginčiju...


2009 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Rankų darbo gyvenimas


Ar gyvenimas gali būti rankų darbo? Žinoma, kad jis ne tik gali, bet ir yra rankų darbo. Juk jis priklauso ne tik nuo likimo vingių, atsitiktinumų ir visokių kitų faktorių, bet ir nuo to, ką mes darome, mūsų kasdienybės, pomėgių ir sprendimų. Gyvenimą lipdome patys, savo rankomis, ir vis dailiname, dailiname, dailiname...

Mano gyvenimas susideda iš kelių dalių, bet jos visos persipina ir suformuoja nuostabų kūrinį.

Svarbiausia dalis, pagrindas – mano šeima. Turiu nuostabų vyrą, mano sielos draugą, mano gyvenimo brolį. Esame skirtingi, kaip žemė ir dangus, bet gyvename kartu darnioje šeimoje.

Turime dvi nuostabias dukras – du viesulus. Jos nuspalvina gyvenimą, jos džiugina ir liūdina, jos gyvenimui suteikia skonio. Jos – dovana mums, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų meilės vaisiai.

Kita gyvenimo dalis - mano rankdarbiai. Tai ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas, neatsiejama dalelė manęs... Mažytė, bet labai jau svarbi man. Nors vyras su „mažyte“ turbūt nesutiktų J Tik va vieno rankdarbio, kaip pagrindinio negaliu išskirti. Man patinka mokytis ir atrasti. Vis grįžtu prie to, ką išmokau, ir vis ieškau, ko dar galėčiau išmokti....