2011 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

Atnaujinau kepures

Skaitau šįryt Agnės mintis apie atsinaujinimus... Mane irgi kažkoks atsinaujinimo virusas pagavo :) Prieš porą savaičių va išsitraukėm "senas" striukes ir išsiaiškinom, kad praeitų metų kepurės jau ant tiek sudėvėtos... O ir priekaištų ir pažįstamų vis sulaukdavau: "Pati šitiek mezgi, o vaikai su pirktinėm kepurėm vaikšto". O ir noro po parduotuves vaikščioti neturiu. Tai radom dvi senas kepures. Ir atnaujinau abi.
Erikai, kadangi jau pati turi apsitvarkyti ir iš mokyklos kartais be manęs pareiti, nunėriau gėlę, kad atskirtų, kur priekis, kus nugara. Ir dar nukirpau raištelius, su kuriais nesusitvarko ir iš vieno padariau "nauja" užsegimą su saga (iš sesės nusižiūrėjau, labai patogus). O Emilijai seną kepurę kiek nuardžiau, nes per didelė, o ir suplyšo vienoj vietoj. Apnėriau, papuošiau gėlėm ir nunėriau užsegimą su saga :)Žodžiu, sutaupiau ir laiko, ir pinigų. Ir panos baisiai patenkintos. Jom vis gėlių duok, be gėlių - argi čia daiktas :)

2011 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Galbūt bus rankinė. O gal ir ne...

Kažkada, kai su sese buvom dar jaunos ir gražios, nusprendėm, kad norim ko nors pasimokyti pačios savarankiškai, apart mezgimo ir nėrimo. Jau nebepamenu, ar tai buvo pirmas, ar antras darbas - dabar tai jau nebesvarbu - bet nuvėliau rankinuką. Šlapiu būdu. Tik "nuvėliau" - pernelyg garsiai skamba. Bandžiau nuvelti. Ir kažkaip nevisai pavyko. Arba tiksliau - visai nepavyko. Bet aš nebūčiau aš, ėmiau adatą velimui ir tai kas nepavyko apvėliau sausu būdu. Prasėdėjau prie jos visą savaitgalį su trupučiu. Bet galų gale, dėl man tada dar nežinomų priežasčių, rankinukas buvo padėtas į tamsiuką, po kurio laiko apkandžiotas kandžių (kurias išnaikinom, ir net nežinojau, kad ir rankinuką apėdė, gyvatės). O va dabar, išsitraukiusi mėlyną megztą puspaltuką, nuliūdau, kad neturiu tinkamos rankinės. Ir prisiminiau tą, seniai pamirštą. Išsitraukiau, išskalbiau, truputį pakeičiau raštą (nes gi jau turiu prie puspaltuko vynuogių kekę, tai čia irgi padariau vynuogės lapą). O kai išsitraukiau, supratau, kodėl ji ir liko gulėti tamsiuke - ne mano dydis.
Hmmm, kaip čia dabar išsisukus? Į rankas pagriebiau žirkles ir be jokio gailesčio rankinuką perkirpau į dvi dalis. Kam daiktas, jeigu jis guli? Geriau dar patupėsiu prie jo ir GALBŪT turėsiu naują rankinę :) O gal ir ne. Bent jau laikinai pasitenkinsiu pačiu darbo procesu :) Numezgiau rankinukui viršų - dar + 10 cm mano naudai :) Dabar mezgu/neriu šonus. Susiūsiu - ir jau bus matyt, ar bus, ar nebus visa TAI rankinė :)

2011 m. balandžio 19 d., antradienis

Gimtadienio dovanos

- Mama, kiek tau metų?
- 31.

- Aaa,- pasakė prieš kelias dienas Erika ir nuėjo į savo kambarį.

Taigi pirmą dovaną gavau iš jos :) Ji man "iškepė" gimtadienio tortą. Mažiuką, gražutį, tik aš gi metais pasenėjau (taip sako vaikai), tad skaičius ant torto - pamažintas :P Šiandien man jau daugiau :)
Ir pagaliau pradėjom vykdyti šeimos pažada - dalintis mažomis dovanomis, o ne pinigais. Mmmmm, koks tai visgi malonumas :) Kai nežinai, ką gausi. Kaip vaikystėje - gimtadienis laukiamas nerealiai :)
Sesė. Iš jos tikėjausi kažko rankų darbo :) Ir gavau :) Štai tokią išpieštą dėžutę. Hmmm, nejaugi tai bus servetėlės? Kažkaip baisiai netikėta... O ten - lėkštės, jos pačios išpieštos. Nuostabios, nėriniuotos lėkštės :) Dabar jau turėsiu, į ką dėti savo kepinius ir mėgautis ne tik kepiniais, bet ant ko jie padėti. Apie jas galite pasiskaityti ir sesės bloge :) Na ir man gimtadienis be knygos - ne gimtadienis. Jeigu niekas nedovanoja, tai nusiperku pati. Pasidovanoju. Būtinai. Bet šįkart gavau .... :) Oooo, koks kaifas... Gavau net dvi.
Pirmiausia - iš brolio šeimos apie rankų darbo knygas. Kaip tik tai ko reikia :) Suuuper. Rašau, šypsausi ir pati sau pavydžiu :) Nes žinau, kad man knygą dovanoti baisiai pavojinga - aš jų turiu.... marias ir visą laiką papildau biblioteką. O va artimieji nebijo rizikuoti ir vis pamalonina :)
Antra knyga - mamos dovanota. "Čia tau, kaip naujai vairuotojai". He he, dar tokia ir vairuotoja iš manęs. Bet šioje knygoje be žemėlapių šitiek apie vietoves info... Žodžiu, knyga - aukso vertės. Ypač mėgstantiems keliauti į gamtą (kaip mes) ir nuolat sukantiems galvą, kur dar nukeliauti :P

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Neužmiršuolės. Prizas įpakuotas :)

Išsprendėm mes visas technines problemas. Erikas pasirodo turi kortelių nuskaitytuvą (nežinau, ar jis taip vadinamas, ar ne). Išėmiau kortelė iš fotiko, įdėjau ją. Pabandžiau aparatą pajungti - neveikia. Sakau vyrui, turbūt laidas kaltas. O jis pasižiūrėjo ir sako, kad gi mūsų nešiojamas kompas "turi turėti skylę tokioms kortelėms, paieškok". Ir radau. Pasirodo - jokių problemų ir nebuvo, tereikia kartais savo turimais įrenginiais bent truputį pasidomėti... O kai pašonėj vyras, kuris bet kada bet kokią techninę problemą gali išspręsti ir įvardinti... Žodžiu, višta aš, ką jau čia ir bepridursi... O dar va atsisėdau parašyti šio įrašo ir pamačiau, kad ant mūsų printerio taip pat yra tos "skylės" ir galėjau per jį nuskaityti tą fotiko kortelę... ko, ko, ko... tikra višta :)
Šiom dienom jau turi būti paskelbtas scrapping.lt konkursas. Tad dar nepav
ėlavau ir galiu parodyti - štai mano pagamintas priziukas - nertos detalės. Padariau paprastą dėžutę ir papuošiau nertom juostelėm ir sagom. Visą šitą galima bus panaudoti skrebukuose. O čia tos mano paskutinės gėlės, kurių nerodžiau - neužmirštuolės. Labai simboliška :) Neužmiršau savo pažado :)

2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Aguona.

Erikas vis neturi laiko sutvarkyti fotiko. O aš negaliu kantriai laukti :P Vakar eilinį kartą pabandžiau pajungti jį prie kompo. Ir - ooo, kokia laimė - jis pasijungė:) Įmetė į kompą 30 nuotraukų ... ir psio. Likusios 200 liko neįkeltos. Sustojo kaip tik ties nuotraukom, kurių man laaaabai reikia - ties mano rankdarbiais... Ech, lauksim geresnių laikų...
Todėl vis dar negaliu iki galo parodyti, kaip atrodys visas prizas scrapping.lt blogo konkursui. Bet vieną nuotrauką visgi atgavau - aguonos.
Tai va, jau yra 4 medžiai + aguona. Dar liko kelios smulkmenėlės. Na, ir baisiai norėjau parodyti prizo įpakavimą (kurių kažkaip nebandžiau daryti, o čia padariau, man patiko, ir kaip tyčia, negaliu pasirodyti :P... ), kurį taip pat galima bus panaudoti skrebukams...

2011 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Mūsų taupymo filosofija


Turiu ką parodyti iš rankdarbių, bet kompas nenori draugauti su fotiku. Kol ši problema bus pašalinta, pagaliau prisėdau užbaigti šio prieš 2 mėnesius pradėto įrašo...
Sakysit, dar viena, krizės paveikta. Oi, ne, mano supratimu, neprotinga apie taupymą pradėti galvoti per krizę. Mes apie taupymą kalbėtis pradėjom dar prieš vedybas, t.y. kažkur prieš dešimtmetį. Na, o kadangi aš labai mėgstu pasiskaitinėti, kaip vieną ar kitą problemą sprendžia kitos šeimos žmonės, tai ir nutariau "įforminti" mūsų patirtį. Gal kam pravers. Ir įdomu bus gauti kitų žmonių nuomonių, kurių labai lauksiu.

Taip taip, gyvenimas yra vienas, ir jis labai trumpas, tad norisi save palepinti kuo daugiau. Man taip pat tokios mintys kartasi ateina, bet mes taupom ne tam, kad sutaupytumėm, o kad gyventi įdomiau. Mūsų taupymo filosofija veikiau tai net ne pats taupymas kaip toks, o tiesiog pinigų perskirstymas. Atsisakom kažko, bet gaunam dar didesnį saldainuką :)
Pirmoji taisyklė - reikia turėti iš ko taupyti.
Kai susituokėm, aš buvau paskutinio kurso studentė, o vyro algos vos vos užtekdavo apmokėti paskolą butui, mokesčius, draudimui, mašinos remontą ir benziną. Maistui likdavo tiek mažai, kad tekdavo ir pabadauti, tiesiogine ta žodžio prasme. Kai šaldytuvas tik dėl grožio, bei bulvių nei kruopų nėra ir daliniesi tik batono riekele, kol rasi, iš ko pasiskolinti bent porą Lt. Manau, tai praeina kiekviena šeima. Tad apie taupymą šiuo laikotarpiu galėjom tik svajoti ir kalbėtis. Bet kai gavau pirmą uždarbį, atidėjau kažkur 5-7 Lt. Gera pradžia - pusė darbo.
Antroji taisyklė - neduokim prekybcentriams valdyti mūsų.
Keletą metų iš eilės kokį vieną mėnesį rašydavom visas išlaidas ir pajamas į sąsiuvinuką. Paskui analizavom ir išsiaiškinom labai paprastą tiesą (kurią ir šiaip žinojom), kad po visų sąskaitų apmokėjimų, likusius pinigus pravalgom. Tiesiog - nuleidžiam su vandeniu į klozetą.
Ieškojom būdų, kaip to išvengti. Išbandėm visokius variantus, daug kalbėjomės, vėl ieškojom naujų sprendimų. Taip gi gyventi negalima, be pilvo/skrandžio malonumų juk gi yra ir kitų, kurių negalim sau leisti vien dėl to, kad pravalgom visas pajamas. Ir dabar mano manymų turim puikų sprendimą, kuris leidžia sutaupyti mūsų paskaičiavimais iki 30 proc. Realiai kažkur 20 proc tikrai susitaupo. Ir ką gi mes darom? Neleidžiam aplupti mūsų prekybcentriams. Neinam į parduotuvę. T.y. einam, bet vieną arba 2 kartus per savaitę. Anksčiau būdavo taip: šiandien reik duonos. Nueini į parduotuvę ir prisiperki bent jau už 50 Lt. O ėjai vien tik duonos. Kitą dieną eini grietinės ir vėl prisiperki už dar didesnę sumą. Kontroliuot save labai sunku, ypač kai matai šitiek visko.
Dabar mes visą savaitę pildom lapelį ant šaldytuvo ir rašom, ko jau nebeturim. Prieš kelionę į parduotuvę pamąstom, ką kitą savaitę valgysim. Dar vienas planas - surašyti meniu iš anksto. Bet čia tik svajonės. O ir mes gi žmonės: ko norisi šiandien, nesinori ryt. Mėsą gaminam savaitgalį, nes ji ilgai neišgulės. Paskui būna daržovių patiekalai ir blynai, plius pyragai :) Tiesa, dar ketvirtadieniais nueinu į ūkininkų turgelį ir nuperku mėsos ir pieno produktų. Tad mėsą valgom dukart (jeigu norisi) :) O į parduotuvę einam vieną kartą. Su sąrašu. Jo laikomės, bet jeigu pamatom kažką, ko baisiai norisi, nusiperkam ir tą. O sąrašas - tam, kad pamatę pilnas lentynas gėrių, nepamirštumėm, o ėjom. Pripratau gaminti iš to, ką turim ir nelakstyti dėl vieno produkto. Svarbiausia man - turėti miltų. Jeigu nieko nebeturiu, bent blynų iškepu. Bet į parduotuvę neisiu. Susitaupo ne vien tik pinigai bet ir brangesnis dalykas - laikas. Ir dar vieną noriu pasakyti. Niekad netaupom kokybės atžvilgiu. Perkam geriausią, bet po mažiau. Vietoj chemijos prisotintų sausainių, geriau duodu vaikams mamos džiovintų obuolių arba mano džiovintų uogų. Ir "kirmeliuką numarinam", ir nauda.
Taigi, susitaupo pinigų, susitaupo laiko. Savaitgalinis apsiperkimas užtrunka kokias 2-2,5 valandos. Nes perkam dalį ūkininkų turgelyje, dalį parduotuvėje.
Kelionėms ir dovanoms - į taupyklę
Pats "nepastebimiausias" būdas bent kažkiek atidėti pinigėlių - taupyklė. Ji pasiteisina nerealiai. Atidėti po keletą Lt per savaitę - nėra sudėtinga, o ir nėra taip jau skausminga. Užtat, pvz., prieš Kalėdas ir gimtadienius (maniškis jau už geros savaitės, che che) nebūna to didelio šoko, kad reik iš kažkur atidėti pinigų. O ir dalį kelionės išlaidų galima padengti.
Mes į taupykle nemetam bet ko :) Esam susitarę, kad mesim tik 5 Lt monetas. Jos į mūsų pinigines atkeliauja ne taip dažnai (ne taip, kaip kitos lito arba dviejų, kurias metant kasdien, būtų tikras bankrotas), bet kai jau atkeliauja - niekad jomis neatsiskaitom, metam į taupyklę. Ir mūsų paskaičiavimais, jeigu tokiu būdu "taupyti" porą metų, už tuos pinigus galima su visa šeima neblogai pailsėti, t.y. padengti visas kelionės išlaidas. Tik reik turėti atitinkamo dydžio taupyklę :)
Turim ir dar vieną mažą taupyklėlę. Į ją metam visus pinigėlius, kuriuos randam: būna ir vieno Lt monetų, bet dažniausiai tai centukai. Tačiau ir jų prisirenka. O svarbiausia - vaikus mokome, kad kiekvienas pinigas - yra pinigas, ir jeigu pritrūksi bent vieno cento, nenupirksi, ko nori. Ir pinigais mėtytis negalima :) Kai keliavom pirmą kartą po Latviją, vaikai per porą dienų pririnko... latą (5 Lt beveik).
Vietoj pabaigos... Kur "investuoti" sutaupytus pinigėlius?
Pats maloniausiais būdas - skirti savo hobiui. Mmm, nėra nieko maloniau, kaip save palepinti... Ir mes jau išmokom tai daryti :) Norų visada yra ir bus, jie skirtingi, bet išsirenkam, ko tuo momentu labiausiai norisi. Ir būtinai bent truputį pasimaloninam: vyras nuperką kai ką savo hobiui, aš - savo hobiams :P
Dar vienas būdas - investuot į save: nueiti ko nors pasimokyti ir pan. Galbūt tai bus tik vienkartiniai kursai, o galbūt tai taps jūsų duona, ką gali žinoti. Aš tai vis einu, einu, mokausi mokausi, bet iki šiol nežinau, ką norėčiau veikti šiame gyvenime :P Bet jeigu nepabandysiu...
Bet išleisti viską pramogoms taip pat negalima (mūsų supratimu). Kažkiek atidedam ir tiesiog - ateičiai. Juk nesam tik mudu, turim vaikų ir esam atsakingi už juos, turim jais rūpintis.
Sakoma, kad minimalios šeimos santaupos turi būti lygios bent 3 mėnesių pajamų dydžio. Dar geriau - pusmečio. Maža kas gyvenime gali nutikti: prarasim darbą ir pan.. Kad nebūtų tokio didelio streso, ir dar kažkurį laiką galima būtų daugiau mažiau gyventi.

Na, o turint sumą, didesnę, negu kelių mėnesių pajamos, pinigus reik "įdarbinti". Bankuose dabar jau labai daug šiais klausymais konsultuoja. Esu taip pat ne kartą buvusi tokiose seminaruose. Jeigu pateksite pas gerą specą, turėsit laiko pereiti per kelis bankus, tai ir informacijos gausite tikrai nemažai. Ir galėsite apsispręsti, kur investuot likusius pinigus. Neturim mes su vyru jokio išsilavinimo šioje srityje, bet vien laikyti pinigų sąskaitoje, kai turime atliekamų, tikrai nenusiteikę. Pinigai juk nuvertėja. Bent jau kaupiamąjį indelį galima turėti, nors per praeitus metus procentai ant tiek nukrito, kad geriau į taupyklę porą lišnų LT įmesti, ne 5 Lt monetom... Bet yra akcijų, obligacijų, fondų ir visokių kiek rizikingesnių dalykų, bet kurie, jeigu pasiseks, uždirbs daugiau pinigėlių. Apie investavimą į nekilnojamąjį turtą nekalbu, nes gi jau čia iš taupyklės neįsigysi :P... Žodžiu, reik pasidomėt, pasitart su specialistais ir daryti savo sprendimus... :)
Nuotraukos šaltinis

2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis

Gėlių medžiai

Apie pažadą, kurį vakar minėjau...
Scrapping.lt forume, kai vyko štai šis
iššūkio konkursas patriotiškumo tema , kuris pradžioj buvo be jokio prizo, pasisakiau, kad paruošiu jį. Ir dar Eglė pasiūlė savo dovaną (veltus tapukus), kuri man nerealiai patiko. Pagalvojau, kad vienam konkursui dvi rankų darbo dovanos... prabangu :P Ir paprašiau organizatorių, kad mano dovaną atidėtų kitam konkursui (jis netrukus turi vykti).
O ką gi aš galiu pasiūlyti? Sugalvojau nunerti detalių. Gi ne visos moka nerti, o ir kai turi jau ruošinukus-nėrinukus po ranka - visai kitas dalykas. Todėl tikiuosi, kad dovana tiks :P Ir tie vakarykščiai lapeliai - taip pat keliaus į prizo dėžutę.
Rodausi dar. Ir tai bus ne viskas. Fotiko batareikos nusėdo, tai visko nenufotografavau....
Keletas "Gėlių medžių". Pirminė mintis tokia ir buvo - nunerti kuo daugiau gėlių. Bet gi nesugebu prie pirminių planų apsistoti... tad ir lapelių bus :P
"Mėlynai - baltai- kreminis medis" "Svajokliškas medis" " Trilapis medis :P "

2011 m. balandžio 5 d., antradienis

Vieno lapo istorija

Turiu vieną tokį pažadą, kurį jau beveik įgyvendinau. Bet apie jį vėliau. Šiandien tik įžanga...
Galvojau, nunersiu gal kokį vieną lapeliuką (prie to pažado). Paskui nunėriau dar vieną. Tada pamąsčiau, gal kokius 6 nunersiu - ir bus lapelių serija. Bet galų gale nunėriau dar daugiau. Na, ir kamieną prie jų padirbau. Ir gavosi "Vieno lapo istorija": užgimsta ryškiai žaliais, patamsėja, pakeičią spalvą į geltoną, arba į oranžinę, arba į raudona, tada tampa rudas, o gal šviesesnio rudumo, o galų gale pasidengia sniegu, šerkšnu arba ledu. Štai toks nuostabiai spalvingas gyvenimo ratas.