2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Liemenė su nertom gėlėm

Savaitgalį, užbaiginėdama liemenę Erikai, vis galvojau, kad daugiavaike būt taip pat yra tam tikrų minusų: neįmanoma papuošt iškart visų vaikų :P Ir visada tikra kankinė, kuriai gi pirmai megzt/nert. Mūsų panelės jau nebemažiukės, bet visvien kai papuošiu vieną, matau, kaip nepapuoštoji su baltu, o kartais gal kiek ir pilku pavydu nužvelgia papuoštą sesę. Pliusas tik tas, kad Juna dar maža ir jai tinka viskas :)
Numezgiau ir papuošiau nertais elementais liemenę Erikai. Nufotkinsiu prie progos ir naują drabužiuką, ir jo šeimininkę. O dabar tik gabaliukas :) Šįkart įkvėpimu tapo sijonas. Pirkau labdaryne už porą Lt ir galvojau, kad bus Emilijai. Bet ta mūsų coliukė vos jo nepametė:D O Erikai puikiai tiko... Pakerėjo mane tos gėlės, tik nenorėjau juodo fono, tad liemenės pagrindas - pieno baltumo.

2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Skrydis oro balionu

Nors šio skrydžio priešistorė užtruko 3 metus, argi ji yra svarbi? Ypač po paties skrydžio. Kuris buvo NUOSTABUS :) Tik noriu pasakyti, kad aš labai bijau aukščio. Bet savo "vaikiškas" baimes reikia kažkaip įveikti, ar ne? Aš gi jau brandi moteris :D :D :D Tai ir įveikiau. Buvo TIKRAI nebaisu. Beprotiškai fantastiškai :) Šypsausi iki ausų prisiminus :) Noooors nusileidimas buvo neminkštas, bet apie jį skaitykite įrašo gale, o dabar pasigrožėkite, koks nuostabus mūsų kraštas. Skridom nuo Trakų link Aukštadvario.
O nusileidom nelabai sėkmingai. Kalta mūsų pakeleivė (cha cha cha, turbūt jos ausys dega visą savaitę), kuri visą kelią karksėjo, kad jeigu paėmėm ją, tai arba į griovį nusileisim, arba ant laidų pakibsim. Ir mes nusileidom. Į upeliuką: Susidūrėm su žeme, krepšys apsivertė. Porą šuolių, ir pakibom virš griovio su upeliuku. Galvoje tūkstantis pačių negražiausių rusiškų keiksmažodžių. Ir vienintelis kuklutis noras - kad krepšys neapsiverstų aukštyn kojom. Dar vienas krepšio šuolis, ir mes jau upeliuke. Su Eriku stovėjom prie to krašto, ant kurio nukrito krepšys, tad ant mūsų parvirto ir kiti pakeleiviai. Ir prisisėmėm pilnus batus vandens. Ir vienas šonas buvo šlapias. Mane dar kažkiek apsaugojo ilga striukė, o Erikui kliuvo labiau. Paskui eidami link mašinos turėjom peršokt dar platesnį upeliuką. Hm, čia tai savo baimės neįveikiau, (bet ir nežinau, kiek man reikėtų gaut adrenalino, kad jį įveikt) ir niurktelėjau tiesiai į jį nepasiekusi krašto, bet kažkaip išlipau, tiksliau, vyrai išmeškeriojo:P Ir sušlapau iki bambos. Bet ir tai dar ne viskas. Važiuodami namo papuolėm į nerealų kamštį, kur nuo nediduko kalniuko, leidomės beveik 2 valandas. Visi šlapi. Ir dar užsidegė lemputė, kad tuoj ir degalai pasibaigs... Bet Erikas žino daug gerų keliukų ir sutaupę dar geras kelias valandas kamštyje, parlėkėm namo. Vaikai buvo šoke, pamatę kaip aš traukių šlapias kojas ir dumblo pilnų batų... Bet nutarėm, kad jeigu nebūtų tokio įspūdingo nusileidimo, argi tas skrydis būtų toks įdomus ir linksmas :D O jeigu dar turėsim kada progą, būtinai pakartosim ir skrisim dar. SUUUUUUPER :D

2011 m. spalio 18 d., antradienis

Segė iš popieriaus

Kaip sako: "Apetitas atsiranda bevalgant" ? Jeigu taikyt šį posakį man ir mano pomėgiui, tai jis (apetitas) būna visada, o ypač daug jo - po valgio. Atsiranda nerealus kiekis idėjų, bet dėl kitų darbų jos dažnai nebūna įgyvendinamos.
Apie ką aš čia? Kas nuolat skaito mano dienoraštį, gal dar pamena
štai šią mano sagų dėžutę. Kai ją dariau, sugalvojau, kad būtų įdomu šią techniką pritaikyti ir padaryti papuošalų. Rodausi, kas gavosi. Gal nuskambės nekukliai (:D), bet ši segė man laaaabai patiko:P Ir planuoju padaryti dar bent kelias.
P.S. Jeigu kažkam ji taip pat krito į akį ir norėsite kažko panašaus, rašykite :)

2011 m. spalio 17 d., pirmadienis

Eko dėžė plokštelėms

Atiduodu skolą. Vyrui :) Pažadėjau, bet užtrukau padaryti. Kol galvoj susigulėjo, kaip visa tai turi atrodyti...
Berods jau rašiau, kad Erikas negali gyvent be muzikos (o aš - su ja :P ). Kartą sendaikčių turguj pamačiau, kaip jis žiūri į plokšteles. Tai, sakau, nupirk. O jis man - kad neturiu kur klausytis. Negi tai problema? Ir nusipirko dvi. Namie iškart prie intiko - ieškot kur klausytis. Ir įsigijo tokį paprastutį aparatą. Nebrangų, nes gi čia šiaip, pažaidimui. Ir užsikabliavo :) Nors plokštelių nėr daug, bet žiū, kad jos vis neranda vietos. Tad ir nusprendžiau vyrą pamaloninti. Sunaudojau visai nedaug. Išlaidos minimalios (neskaitant laiko) - vos keli Lt. Be to, panaudojau senus daiktus, tad dėžė - eko. Pagrindui paėmiau paprastą kartoninę dėžę (kurių dar liko nuo persikraustymo), ją apklijavau dar vienu sluoksniu kartono (žinodama, kad kai kas mėgsta užlipti ir dar sisiuko padaryti). Audinio dar turėjau iš senų laikų, pirkau atraižose, o šonams ėmiau mano senus marškinius.
Pagrindinis pageidavimas buvo, kad dėžė būtų uždara. Taip ir padariau, su užsegimu (metalines užsegimo detales kažkada nukirpau nuo savo senų kelnių).
Priekyje prisiuvau nebegrojančią plokštelę. Pažįstamos, dirbančios Maximoj, paprašiau medinės dėžės ir ji man atnešė - nuo vynuogių. Nuo jos nuardžiau porą lentų, tokių, jau visko mačiusių , ant kurių štampavau atlikėjų ir grupių pavadinimus. Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip tas lentas pritvirtinti, bet bedirbant ateina gerų sprendimų: jas tiesiog prisiuvau per tas skylutes, kur jos buvo sukaltos į dėžę. Dar porą dygsniukų. Ir viskas. Vidų išklijavau audiniu ir padariau 3 skyrelius. P.S. Jeigu kas turi nesubraižytų plokštelių, kurių nesiklauso - mes mielai priglausime :)

2011 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Miniatiūra. Pirmas eksperimentas

Ilgai nekankindama, rodau, ko prigalvojau.
Dariau pirmą tokio tipo užbaigtą miniatiūrą. Viskas - iš popieriaus. Sunaudojau TIK vieną knygos lapą, ir tai - ne visą. Be pasigrožėjimo, šiuo mano "vienkiemiu" galima dar ir pasipuošt - tai segė. Nors už tai taip ir likau vyro nesuprasta :D : "Tai menas, o ne papuošalas ", bet iš tikrųjų ypatingai progai kada nors pasipuošiu, nes dariau PATI ir žinau, kad viskas labai tvirtai laikosi. Na, jeigu pamesiu kokį vieną krūmą - nėra čia jau tokia baisinga bėda :D
Apie dydį. Kiek domėjausi, dažniausiai būna miniatiūrų 1:12 (1 cm darbelio atitinka 12 cm realaus daikto dydžio) arba rečiau - 1:43 berods. Šis mano darbas dar smulkesnis - kažkur 1: 150, čia labai apytiksliai. AŠ TAI PADARIAU. Ir baisingai savimi didžiuojuos :) Tokio smulkaus darbo minusas - BAISIAI norisi daug detalių, bet jas padaryti sudėtinga. Tad nusprendžiau, kad gal jau tokių smulkių nedarysiu. Kolkas :D
PAM-PARA-RAM - mano "Vienkiemis".
Nuo namuko bėga akmeninis takelis link supynių, kurios dar ir supasi. Nuo jo po dešine prie pat tvoros stovi stalas su didele lėkšte ir 4 kėdutės. Šalia namo auga piliarožės (ačiū mano skaitytojoms - aš nežinojau šios gėlės pavadinimo). Na ir dar kelios smulkmenos. Taip pat tvorelė, kuri iš tikrųjų gavosi visa tvora :). O pagrindinis dalykas - namukas, 2,5 cm aukščio. Dabar daryčiau kitaip ir daryčiau su daugiau detalių, mažesniais langais ir pan., bet tik todėl, kad jau pasikankinau ir žinau, kaip tai padaryti greičiau ir ne taip skausmingai :) Namukas turi duris, kurias (jeigu atsiras tokių, kurie sugebės sugraibyti :D) galima atidaryti . Langai papuošti užuolaidom. Kai Rumšiškėse pirmąkart pamačiau iš popieriaus kirptas užuolaidas, tai paliko didžiulį įspūdį, ir vis ėjau prie namukų, ir vis negalėjau patikėti, kad gi tikrai galima nebūtinai audiniu puošt langus. Kokie žmonės išradingi. Tiesiog žavu :)

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Aš, kūryba ir mini svajonės

Hmmm... Pavydžiu baltu pavydu žmonems, kurie eina gyvenimo keliu ir žino, kur eina ir ko nori. Man kažkaip baisiai sunku, nes nežinau, ko noriu. Galbūt dar ir dėl to, kad niekad neturėjau laiko sustot ir pasidomėt savimi, o tas suvokimas, ko ieškau gyvenime, pats savaime neatėjo. Dabar turiu laiko. Ir vis ieškau savęs. Ir atrandu. Tokias juokingas, bet svarbias tiesas apie save: pvz., kad nemėgstu drabužių ilgom rankovėm (3/4 - pats tas), kad golfai mane smaugia (tik kai baisiai šalta galiu juos dėvėti) ir pan... Lipdžiau lėles, bet negalėjau suprati, kodėl man nepatinka. Dabar žinau: labai elementaru - dydis ne mano. Baisiai nuobodu rengt dideles lėles ir tai būdavo daugiau kančia, negu malonumas. Jeigu lipdyčiau dabar, jos būtų miniatiūrinės : ) Ir taip visame kame. Ypač kūryboje. Na, niekad nebuvau menininkė, bet to ir nesiekiu. Bet visada būsiu prie meno, šalia jo tsakant. Ir DABAR jau galiu sakyti, kad ir nors nežinau, ką veiksiu ryt ir kokiu keliu pasuksiu, bet bent jau žinau, kas man patinka, o kas ne. Ir ką galėčiau daryti, o ko tikrai net nebandysiu. Ir kad rankdarbiai visada bus didelė mano dalis, kurios neišplėši.
Kai atsirado laiko sau, dar prieš Junos gimimą, kai pradėjau pirmiausia pažinti pati save, išanalizavus savo vaikystės pomėgius, ir tai, ką tada norėjau daryti, bet taip ir neišdrįsau pabandyti (nors tie darbai būtų tikras iššūkis ir šiandien), supratau (kuom turbūt jau nenustebinsiu mano nuolatinius dienoraščio skaitytojus), kad man patinka krapštytis ir žavi mini pasaulis. Ir beklaidžiodama po interneto platybes, jau seniai norėjau padaryti kažką miniatiūrinio. Ne, ne šiaip pabirus daikčiukus, kurių jau esu pridariusi marias, bet kažkokį mini pasaulėlį, užbaigtą. Ir pagaliau tai padariau, bet vis dar neprisiruošiu parodyt. Tokį, labai mažutį. Tad šiandien tik pakutensiu jūsų smalsumą ir įdedu kelias to pasaulėlio detales.
Viskas - iš popieriaus. Nežinau šių gėlių pavadinimo, jos užauga aukštos, dažnai matau kaimuose prie senų namų, auga iki stogo :) O čia supynės. Kurios dar ir supasi :)

2011 m. spalio 10 d., pirmadienis

Grybavimo ypatumai :) Ir atsargiai - vaikai :)

Savaitgalį, kol nėra baisiai šalta, važiuojam "grybauti". Kabutėse, nes iš tikrųjų važiuojam kelias valandas pasivaikščioti po mišką. Na ir randam viena kitą grybą apkepui :)
Važiavom ir vakar. Kadangi vienas mūsų šeimos narys vis dar nevaikšto, tai atrodom štai taip: didelė chebrytė su mažučiais krepšiukais su vienu kenguriuku :) Žmonės mus pamato, stabdo mašinas, griebia kibirus ir lekia į tą patį mišką. Kuriame grybų laaaaabai mažai, bet miškas "praeinamas" (galima vaikščioti) tokiems, kaip mes :)Šįkart grybų radom truputį daugiau. Išviriau patį mažiausią puodą ( čia vadinasi - daugiau :D) ir palikau ant viryklės. Vakare susėdom prie teliko: Erikas - žinių pažiūrėti, aš su kompu - pasiskaitinėti, kas ką parašė man ir kas kuom praturtino savo blog'us, nes savaitę neturėjau noro sėstis prie kompo. Vaikai žaidė savo kambaryje. Tad buvo ramu... Cielas 4-5 minutes... O paskui... Aptikom savo svarbiausią grybautoją virtuvėje: panelė pristumdė kėdutę, įlindo į virtus grybus, juos traukė po vieną, mirkė cukruje ir valgė. Visa virtuvė cukruje, vaikas visas patenkintas iki ausų... Žodžiu, lėkiau praust vaiko, duot vaistų, kad tik neapsinuodytų, tvarkyt virtuvės. Apžiūrėjau grybus: juose lyg ir taip pat buvo cukraus įpilta. Nusprendžiau perplaut. Krečiu į kitą indą. Irrrrrrrr... Kartu su grybais PLIUMPT - ogi mano telefonas buvo taip pat saugiai paslėptas grybuose. Uffff...
Moralė ir išvados: reik slėpti visas kėdutes, vakare išjungti šviesą virtuvėje, iškart slėpti maistą, nepalikti brangių daiktų šalia skysčių. Žodžiu, prikalt lentynas prie lubų ir ten viską dėti. O Erikas kasdien dar klausia, ką gi aš veikiu per dienas? Vaikštau vaikams iš paskos ir tvarkausi :P
P.S. Naktis praėjo ramiai, tfiu tfiu tfiu, vaikas lyg ir neapsinuodijo, reiškia grybai buvo išvirti gerai, musmirių nepririnkom ir Juna nespėjo suvalgyti daug (manau, kelis gabaliukus, nes gi gurmanė - dar kiekvieną reikėjo cukruje išvolioti :P). O kas bus su mano telefonu - dar neaišku. Aš labai labai tikiuosi, kad jis išgyvens:D Optimistė :)

2011 m. spalio 4 d., antradienis

Karpiniai

Jiems jau daugiau negu 10 metų. Pradžioj kabėjo ant sienos, paskui atsibodo ir daug metų dulkėjo rūsyje, o paskutinius porą metų kabėjo mūsų sodo namuke. Namie kabinti jų nenoriu - dideli (A3 formato) ir morališkai pasenę, o palikti sode gaila, nes jie nešildomam namelyje po poros metų nusibaigs. Nutariau išgelbėti - parsivežiau namo. Gal panaudosiu kokiam skrebukui ir taip įamžinsiu... Pagyvensim, pamatysim :)
Mano aistra burbuliukams, pasirodo, baisiai sena :D . Karpinys " Akys".
Karpinys "Plasnojančios peteliškės".

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Tobulas "Napoleonas" ir senkdaikčiai.

Kažkada Erikas yra pasakęs, kad kai iškepsiu jam "Napoleoną", tik tada galės pasakyti, kad moku gaminti. Ir aš tai padariau :) Iškepiau. Pagal šį receptą. JIS - TOBULAS, nors draugiškai nusprendėm, kad kitą kartą į kremą dėsim truputį rūgštelės. O dar vis karts nuo karto nuvažiuojam į sendaikčių turgų. Šįkart tik dalis paskutinio mėnesio grobio :) Pirma, vaza-padėklas, kuriame ir puikuojasi mano TOBULO skonio, nors gal kiek ir netobulos išvaizdos "Napoleonas" - žr. į pirmą nuotrauką. Ji kainavo - cielus 3Lt.
Na ir panašu, kad tai tampa kukliu, bet šiokiu tokiu kolekcionavimu :) Nusipirkau tokį paprastutį, bet mažiuką buteliuką, ir metalinį puodelį. Už abu sumokėjau kažkur iki 10Lt. Bet pats brangiausias pirkinys - metalinis arbatinukas. Atidaviau viso labo 1Lt, bet jis mane pakerėjo: dar gerą savaitę bent po kelis kartus per dieną ėjau jo apčiupinėti su plačia šypsena iki ausų... :D ... Pardavėjas - pagyvenęs vyriškis, pasakojo, kad nusipirko sodą, o vis kasdamas žemę, randa visokių daikčiukų. Pasidomėjo ir sužinojo, kad kažkada toj vietoj išmesdavo šiukšles. Tai vyriškis esą baisiai patenkintas, nes ir bulvės gerai dera, ir visokių menkniekių randa ir atveža į turgelį: "vis vieną kitą litą prie pensijos prisiduriu". O tas mano arbatinukas pas jį gulėjo prie "visokių šiukšlių", kuriose nepatingėjau pasikapstyti :D (pasikapsčiau, nes kai ką dar įdomaus iš jo pirkau, tai visai netyčia pamačiau dar ir "šiukšlių" :)