2011 m. kovas 4 d., penktadienis

"Rankdarbių kraitelė" ir aš

Yra vienas dalykas, apie kurį nerašiau. Nerašiau, nes šiuo klausimu nerealiai daug minčių. Visokių. Ir jų sudėti kažkaip vis neprisiruošiau.
Niekad nerašiau apie savo darbą. Apie žurnalą, kuriame dirbau. Apie "Rankdarbių kraitelę". O čia še tau kad nori - skambutis iš redakcijos. Po kokių 10 mėnesių pertraukos (niekas neskambino nuo mano išėjimo į dekretą)...
Kiek pastebėjau, jeigu bent kažkoks nedidukas darbelis pasirodo spaudoje, autorės būtinai apie jį ką nors parašo savo dienoraštyje. O man kažkaip visi darbai, kurie yra žurnale, veikiau ne rankdarbiai, o DARBAS. Gal todėl iki šiol nieko nerodžiau iš "anų darbų". Na ir dar visokios autorinės teisės ir panašiai. O aš į šiuos reikalus žiūriu rimtai. Nors kitą vertus, pareklamuoti rankdarbius ir patį žurnalą internete - geras dalykas. Galbūt apie jį niekas dar nežino :P
Taigi, į žurnalą "atėjau", kai Erikai dar metukų nebuvo (o jai jau 7 metai). Atėjau labai paprastai: pavarčiau žurnalą ir nusprendžiau, kad jam trūksta mano darbų (che, che, nekukli visai :P). Tad paskambinau, pasiūliau savo rankdarbius ir prasidėjo... Tada mezgiau nerealiai daug, šitiek nemegsiu niekada gyvenime turbūt. Tad pirmadieniais vis skambinau, kad jau turiu dar kelis darbus. Kartais jau būdavo net gėda skambinti, tai antradienį redaktorė skambindavo pati: "Gal turi ką nors naujo?".
Na, o paskui pakvietė dirbti. Pirmiausia tik tvarkiau aprašymus, techninę dalį taip sakant. O vėliau jau ir redaktorės vietą pasiūlė.
Ar dabar, sėdėdama namie jaučiu nostalgija? Mmm... Ne, tikrai ne. Džiaugiuosi, kad dabar turiu pertrauką ir galiu viską apmąstyti, įvertinti ir pailsėti. Darbas labai aktyvus, sudėtingas ir atima visą laisvalaikį. Bent jau aš nesugebėjau kitaip dirbti. Dirbau darbe, dirbau po darbo, dirbau sapnuose. .. Dabar galvoju, kad jeigu neturėčiau šeimos, šis darbas būtų puiki galimybė atsiriboti nuo minčių apie šeimos neturėjimą. Beeeeet... Dabar turiu labai didžiulę patirtį: pradedant darbo organizavimu, bendravimu, medžiagos tvarkymu ir panašiai. Ir tuo laibai didžiuojuos. Nuomonių apie žurnalą prisiklausiau daugybę. Ir kaip gerai pasakė vienas žmogus: "Prasti menininkai tampa gerais kritikais". Žodžiu, kas nesugeba pats kažko įdomaus sukurti, kritikuoja kitusir taip pasitenkina :) Teneįsižeidžia tikri profai - kritikai - ne apie juos čia kalba eina :P Ir aš laikausi šiuos nuomonės. Ir dar, kai viena moteriškė pradėjo vardinti kažkurio priedo trukumus, ko ji norėtų, kas negerai, pasakiau paprastai: "Jeigu turit šitiek idėjų ir noro, ateikit ir paruoškit vieną priedą. Nors dalį jo. Mes labai labai džiaugsimės Jūsų pagalba." Tuo kritika ir pasibaigė :) Ir idėjos išgaravo.
Dabar žurnalas turi naują šeimininkę. Ar jis pasikeitė? Ooooo taip, kaip gi kitaip. Vakar sėdėjau varčiau šių metų vasario numerį. O paskui varčiau praeitų metų pirmus numerius, kuriuos dar aš ruošiau. Tikrai pasikeitė, matosi, kad dirba kitas žmogus. Ir tai natūralu. Taip ir turi būti :) Tai yra, kitaip net ir negali būti :)

O praeitą savaitę tvarkiau žurnalus. Ir ta proga peržiūrėjau visus. Suvedžiau statistiką. Šiaip, įdomumo dėlei. Jau seniai norėjau tai padaryti, bet vis laiko neturėjau. Taigi taigi:) Suskaičiavau virš 330 savo modelių, virš 90 pamokų, kažkur apie 25 viršelius su mano mezginiais, apie 6-8 priedus (kažkur susimaišau, be jau neperskaičiavau). Neskaičiuoju priedų, kuriuos ruošiau kartu su kitom autorėm :) Ar tai daug? Aha. Matuojant mano laiku, net keli mano gyvenimo metai :)
Na ir keletas viršelių. Šis buvo pirmas. Jame Erika 11 mėnesių. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai tą numerį paėmiau į rankas :)
Mano pirmas priedas. Pirmas blynas :) Ir taip pat malonūs prisiminimai :) Nes nauja patirtis :) Toks, mini mokslinis darbas :P Vėriau papuošalus, rašiau pamokas, piešiau schemas, skanavau, siunčiau medžiagą, paskui ją vėl skaičiaus, rušiavau nuotraukas...
O šie du viršeliai labai man brangūs. Nes juose yra darbai, išgimdyti darbai, sudėtingi, daryti po detalę, pagal iškarpas, kai iki paskutinės minutės nežinai, ar pavyko. Ir koks "AŠ GALIU", kai susiuvus paaiškėjo, kad viskas gerai. Nertinio gėlių detalė - frivolite vąšeliu nunerta, o švarko - pusė grožio nugaroj, kurios nesimato :P
Na ir paskutinis. Tai yra pirmas viršelis kitu, A4 formatu (anksčiau buvo mažesnis). Mano gražiausias, sakyčiau, mylimiausias :P. Vis jį išsitraukiu ir pasimaloninu, nes ši liemenė - kelioninis rankdarbis, į kurį įnėriau pačias maloniausias - poilsio akimirkas. Mūsų pirmos kelionės į Latviją metu nėriau gėles, o grįžusi susiuvau jas.

12 komentarų:

  1. jėga :) kaip smagu žinoti, kas darė visą šitą darbą, ypač, kai pati turiu kelis šio žurnalo numerius, o vienas iš jų - tas apie karoliukus :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip iki kraujo pazistama :P Tavo indelis i RK - neabejotinai milziniskas. O po tavo isejimo zurnalas laaabai pasikeite...ooo taaaaip..

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš turiu visus numerius ir specialius tame tarpe. Tik paskutiniu metu galvoju gal man jau neverta pirkti, bet kad nenutrūktų kolekcija vis perku ir turiu viltį, kad grįši į darbą ir vėl žurnalas bus su pamokėlėmis net keliomis viename numeryje ir svarbiausia su daugybe megztų modelių ne nuo kitų žurnalų nukopijuotų. Tikiuosi grįž tas pojūtis, kai lauki mėnesio pradžios kada pasirodys naujas numeris (tada laiškanešys ypatingai laukiamas būdavo) ir kelias dienas vis randi ką pasižiūrinėti ir pasiskaitinėti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. gal galit rankdarbių kraitės 2008 nr.10 paskolinti arba gal galėtumėt vieno megztuko aprašymą atsiūsti,berods nr.5 rudas mot megztinis.Pamečiau žurnaliką ir dabar negaliu pabaigti mezginio. Ačiū

      Panaikinti
  4. Anuka, Marija, Lemurka - :) :D
    Prapieste, man nerealiai malonu buvo perskaityti tavo komentara :)Dekui :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Labai grazu. Neveltui auksaranke. Tikrai tokia ir esat.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Nuostabūs ir įkvepiantys darbai! :) Liemenės idėją (iš A4 viršelio) pasiskolinau ir panaudojau dukters Pirmosios komunijos aprangoje. Džiaugiuosi, kad pavyko , nors darbas tikrai pareikalavo nemažai laiko :) Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti