2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Kaip saugau mažus siūlų kamuoliukus

Praeitą savaitę Erikas pakabino paskutines lentynas. Tad pagaliau galiu padaryti galą betvarkei. Tik va ne taip viskas paprasta :) Norėjau daryt tvarką, bet ir kad kambarys būtų daugiau mažiau tvarkingas. Supratau: tai yra nesąmonė. Tad iš savo betvarkės padariau visišką chaosą. Užkroviau kambarį taip, t.y. viską iš visur iškroviau taip, kad iki savo darbo stalo nesugebėjau prasibraut. Tik iki lovos, ir tai tik iš vieno krašto :D Ir pradėjau tvarką nuo nulio. Ar tai kada pasibaigs, klausiu savęs...
Ir, žinoma, atėjo eilė ir siūlams. T.y. mažiems siūlų kamuoliukams, kurie neduoda gyvenimo :) Nes išsivynioja. Tiesa, būdą, kaip šį nemalonų reiškinį pažabot, aš visgi radau jau prieš keletą metų, tik nepritaikiau iki galo. Iki šiol. Dabar tai jau tarka bus :D
Anksčiau kiekvieno kamuoliuko siūlgalį užfiksuodavau adatėle. Bet kai yra mažos rankelės, kurių nesužiūrėsi, teko pagalvot apie alternatyvius būdus :) Gal ir jūs taip darot, o jeigu ne, tai duodu bent kelių metų garantiją: neišsivyniojo nei vienas kamuoliukas, o lipni juosta puikiai nusiima (su brangiom nebandžiau :P ).
Paimam kamuoliuką ir lipnios juostos. Jeigu kokie slidūs siūlai, tai ir didelius kamuolius tokiu būdu sutvarkau.
Lipnia juosta tiesiog apvyniojam kamuoliuką ir tiek.Ir drąsiai sumetam į dėžę. Ir tvarka bus :D Jeigu nepatingėsim naujai atsirandančių kamuoliukų štai šitaip va sutvarkyti :)

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Apie darbų autorystę

Šįryt užsukau į vieną blog'ą, kurį seku jau seniai. Autorių darbais žaviuosi. Ne, žaviuosi - čia per kukliai pasakyta. Aš tiesiog kiekvieną kartą būnu priblokšta jų išskirtinumu, originalumu, spalvų gama, atlikimu ir t.t. ir pan.. Bet va ne visi žmonės vertina kitų žmonių įdirbį ir autorystę. Ir, deja deja, yra tokių, kurie begėdiškai drįsta kopijuoti ne tik pačius gaminius, bet net ir biografiją. Ir labai liūdna, kad Ingą ir Kęstą iš bure bure tai taip pat palietė. Užsukite pas juos ir pasiskaitykit. Ir paskleiskim žinią apie besarmačius kopijuotojus.
Na ir natūralu, kad šįryt parašysiu apie darbų autorystę. Aš turiu nuomonę šiuo klausimu, nes esu net 6 metus dirbusi su autoriniais darbais, autorinėm sutartim ir pan.
Kai dirbau RK redaktore, susipažinau su viena autore. Jos darbai kruopštus ir šiaip aš nieko panašaus kolkas nemačiau. Bet įsiminiau visai ne darbus, bet vieną faktą. Moteriškė nepraleido progos ir pasigirė: parodė patentą savo išrastam nėrinio platinimo būdui. Pirmąkart čiupinėjau patentą, o dar tokiam dalykui kaip nėrinio platinimui :) Jai žinoma, nesakiau, bet pati sau tyliai pagalvojau, kad aš platinu lygiai taip pat. Ir esu įsitikinusi, kad tos, kurios neria laaabai daug ir ne kopijuoja, o galvoja pačios, tikrai platina panašiu būdu. Bet žaviuosi jos noru užpatentuot, nes žinau, kaip ir kokiais kiekiais viskas pas mus kopijuojama. Todėl paskelbti oficialiai, kad kažką sugalvojai ir dar ant popieriaus tai surašyti - sveikintinas dalykas.
Jeigu manot, kad visi su savo darbais labai veržiasi patektį į rankdarbių žurnalą, galiu pasakyt, kad taip tikrai nėra. Tos, kurios kuria kažką išskirtinio, nenori dalintis savo patirtim. Vien dėl to, kad pamatytų žurnale savo darbus, nepasakos, kaip jos tai daro. Aš jas puikiai suprantu ir pati, jeigu kurčiau kažką įdomesnio, ne už ką nedėčiau pamokų į žurnalą :P Nes žinau, kokios mūsų lietuvaitės (kaip ir rusaitės) yra apsėsti kopijavimo. Ir baisiausia ne tai, kad kopijuoja. Kažkodėl visuose civilizuotose šalyse kopijuoti nėra gėdinga. Ir visos kopijuoja, tik su vienu bet - bet nurodo šaltinį ar žmogų, iš kurio išmoko. O mūsiškės kitos nuomonės: jeigu numezgiau tokį pat megztinį, kaip žurnale, tik kitos spalvos, arba netgi sugebėjau papuošt tą megztinį kokia viena gėle, kurios nebuvo originale, tai jau laiko autoriniu darbu. Kodėl? Taigi aš numezgiau pati. O gal dėl to sovietinio palikimo: viskas yra bendra. Buvo tavo, tapo mūsų, kitaip sakant. Pasibaisėtina, pasibjaurėtina, šlykštu. Bet taip yra, ir tikrą grožį kuriančioms, manau, tikrai bent kartą savo kūrybiniam kelyje tenka su tuo susidurti. Ir žinau, koks tai nemalonus jausmas, ir kaip sunku vėl grįžti prie to, ką taip mėgai daryti.
Ne, aš nesu sukūrusi kažką tokio ir susidūrusi su tokia situacija kaip Inga su Kęstu. Bet po truputį kuriu, kad ir menkniekius :P Bet ir juos sugeba kopijuot (mano atveju - šių darbų tikslas ir buvo, kad kiti kopijuotų) ir dėt kaip savo.
Pavyzdžiui? Rašo man čia kartą viena moteriškė konkursui, kad ji tokia mezgėja, kad šitiek visko pati prigalvoja. Pati, t.y. mano supratimu - ji yra darbų autorė. Pažiūriu mezginių nuotraukas. Tikrai, mezgėja ji yra ne prasta ir matosi, kad mezga daug. Bet nuotraukoje - mano kažkada sukurtas mezginys :D Nepatingėjau ir atrašiau, kad gerai jau gerai, sutinku, kad ji gera mezgėja, bet va kad ji pati sugalvoja, drįstu suabejoti, nes tokių metų tokiam numeryje yra štai šis mano sugalvotas mezginys, kurį ji puikiai įveikė. Ir ką jūs galvojat? Žmogus porą dienų virškino bet galų gale atrašė, kad gerai jau gerai, ji mezgė pagal šitą žurnalą. Bet gi ji pati numezgė, jai niekas nepadėjo. Tai šitaip, jos žodžiais buvo apibūdintas daugumos supratimas: jeigu aš pats sugebėjau numegzti/išsiuvinėti/nunerti/perpiešti/pasiūti tokį pat daiktą, kaip paveiksliuke, tas galutinis rezultatas - yra mano pačios turimas. Reiškia jis yra - autorinis. Brrrrrrr... Pradžioj bandžiau ginčytis, bet labai greit supratau, kad tai - beviltiška. Todėl geros mezgėjos ar nerėjos nenori ne tai, kad kiti kopijuotų, bet kad pasisavintų autorystę ir visiems garsiai girtųsi: čia yra mano. O dar baisiau - iš to uždirbtų.
Dar vienas pavyzdys. Rengiau žurnalą apie karoliukus. Įsivaizduojat, tik mėnuo praėjo nuo jo išleidimo... Nukeliaujam į mugę. Matau, gi mano verti auskarai kabo, tik supaprastinta, nes aš vėriau dvigubus, kad formą laikytų. O čia viengubi. Ai, galvoju, sutapimas, vėrimo būdą tai ne aš sugalvojau, aš tik raštą sukūriau. Žiūriu toliau pas tą pačią moteriškę. O, dar vieni, čia jau tikrai mano sugalvoti. Ir dar. Ir dar... Žodžiu, kas abejojat, kad iš žurnalo galima kažką nunarpliot, reikėtų pamatyti: pusė žurnalo suverta, ir kuo puikiausiai, ir kuo puikiausiai parduodama :) Ar supykau? Ne. Nes gi žurnalą ir ruošiau tam, kad žmonės darytų, tik va kaip greit pagauna ir išmoksta. Na ir kuo gi lietuviai ne kiniečiai? Tik duok ką kopijuot, tuoj masine gamyba užsiims. O jeigu dar aprašymą paruoši, tai išvis garso greičiu bus viskas paskleista po platųjų pasaulį :)
Štai tokie pavyzdžiai. Jie, žinoma, nėra labai gal tinkami, nes tai kas pateikta su aprašymu, ir su tuo tikslu, kad kiti darytų. Bet puikiai iliustruoja padėtį.
Aš pati pirmiausia labai gerbiu žmones, gebančius kurti. Gerbiu jų autorystę. Ir visada paskaičiusi tokius įrašus apie pasisavinimus, nuoširdžiai užjaučiu ir tikrai nuoširdžiai linkiu, kad tie, kurie pasisavino, paslystų ant banano žievelės, kurią paliko kitiems (negera, aš negera, negalima linkėti kitiems blogo, bet ar jūs esat šventuoliai ir taip nepagalvojat?). Ir nuoširdžiai kuriantiems linkiu stiprybės: jūsų tiek mažai :) Džiuginkit mus savo kūryba... O kopijuotojai tegu keliauja savu nešvariu taku. Ir jie visvien visada būna išaiškinti. Tik va kai pats išsiaiškini ir pamatai, kad kitų daryti darbai - iš tikrųjų tėra tik kūrybingų žmonių pigios kopijos. Fui... Arba pamokini ko nors (arba žinai, kad kas pamokino), patari,.. žiūri, pabando žmogus, pagiri,.. o jau paskui matai savo (ar to, kuris mokino) darbų kopijas... su prierašu parduodama. Fuuuui... Sugebėjai išmokt, tai buk geras, sugebėk ir sukurt. Kopijuot ir vaikai geba puikiai... Elkis, kaip suaugęs, proto turintis...

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Mūsų koridorius

Mūsų dabartiniame bute labai ilgas koridorius. Toooks ilgas, toks nepanaudotas, ir toks be gyvybės ženklų. Tad pasitarę, nusprendėm jį visų pirmą panaudoti - šitiek laisvo ploto :)
Kai remontavom butą ir priėjom iki koridoriaus, pinigai jau seniausiai buvo pasibaigę :P O ir kažko super-puper mums nereik. Tad remontininkų burbėjimams, kad baisiai nelygios sienos, jas būtinai reik lygint, nepasidavėm :P Užtepliojo didesnes skyles sienose ir padažė. Lubas palikom medinėm lentelėm iškaltas, o ant grindų - laminatą, kurio nemėgstam :P . Lubas Erikas dar pašviesino permatomais baltas dažais. Taip pat išdažė ir senas medines duris. O daugiau kaip ir nieko nedarėm.
Nupirkom lentynų. Ir mano brangusis visas patenkintas: "Turiu idėją, kaip koridorius turi atrodyt " :D Sakau, gerai jau, jei turi, tai ir daryk :) Aš pabalinau netinkamos spalvos jau rodytas lentynas, jis išgręžė skyles lemputėms. Viską sukabino, sugalvojo, kaip pravesti elektrą ir pats visą šį malonumą padarė.
O apšvietimas jo buvo sugalvotas ne šiaip sau :) Jis gi turėjo idėja :) Tad po kiekviena lempute sukabinom po nuotrauką. Tiesa, vienos dar nėra, bet kaip tik atgausiu kompą su visom nuotraukom, būtinai padarysiu ir pakabinsim :)
Sudėliojau savo didžiausią turtą - knygas. Dar ne visos, bet artimiausiu metu sudėsiu jau visas :)

Na ir štai taip dabar atrodo koridorius. Tiksliau, gabalas koridoriaus - praėjimas nuo vaikų kambario link mūsų su Eriku kambarių :)
Tiesa, tuo neapsiribojom. Kadangi idėja buvo vyro, o jis vis nenori persistengt bei perkraut ir taip apkrauto buto :) Tai mano nuomonės niekas neklausė. Aš būčiau bent dvigubai daugiau nuotraukų sukabinusi. O kai teko iš didelio kiekio rinktis tik kelias, jau draugiškai nusprendėm, kad dar vieną koridoriaus sieną papuošim vien nuotraukom. Tai ir padarėm :) Sukabinom NET 8 nuotraukas :D Ir galim sakyt, kad radom šiokį tokį kompromisą. Ir mūsų koridorius jau gyvas :)

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Turim :)

Vieną šeštadienio vakarą pasielgėm labai impulsyviai. Ir radę lauke prie namų durų katę, susižvalgėm su Eriku ir jis ją pagriebė.
Ar elgėmės neapgalvotai? Ne, turėjom kelias dienas apie tai pagalvot. Pirmą dieną, kai ją pamačiau, ji miauksėdama vos neįšoko į mano mašiną. Matėsi, kad tikrai buvo šeimininkų, dar neseniai išmesta ar pamesta, nes kailiukas visai švarutis. Taip susitikdavom kelias dienas. Papasakojau Erikui. O jis: "Tai reikėjo imt". Jo viena iš svajonių - turėt bent kelias kates:) Tik va turim 9 metų senumo problemą vardu Tigra, mūsų senbuvę, kuri nenori priimti kitos katės (jau bandėm kartą). O iš kitos pusės, Tigra - su charakteriu, nemėgsta, kai ją liečia. Ir, tiesą sakant, aš bijau ją net glostyt, kad neapdraskytų. Tik vaikus dar kažkiek gali pakęsti ir stebuklingu būdu supranta, kad negalima pulti. Bent ne iš karto, kažkiek kenčia jų kankinimus :). Todėl dar viena priežastis paimti dar vieną katę - mes norim turėt gyvį, kurį bent paglostyt galima :) Tad po kelių dienų, kai šeimininkas neatsirado, mes jau net nesitarę ją pagriebėm. Ji jau nebe mažiukas kačiukas ir galbūt galės ištverti mūsų katės priespaudą, tad surizikavom :)
Išmaudėm. Įsivaizduojat, ji, nesakau, kad vonioj kaifuoja, bet ramiai stovi. Pamaitinom. Nuvežėm pas gydytoją. Pasakė, kad jai jau kažkur 3 metukai. Davėm vardą - Pilka. Mūsų Tigros reakcija: šnypščia, bet nepuola. Parodo, kad ji čia šeimininkė. O Pilka, mūsų laimei, visai jos nebijo. Į akis nelenda, bet jeigu ir mato, kad senbuvė tupi kelyje, visvien nueina iki tikslo. Jokios realios priespaudos. Tik dar pasidalijo teritorijas: senoji gyvena pas vaikus (ooo, kokia laimė, kad naktį niekas neguli ant kojų ir nepabundi dėl papildomų mažiausiai 5 kg svorio, kurie nesiruošia pasitraukti). O Pilka gyvena mūsų su Eriku kambariuose. Ir, įsivaizduojat, ją galima glostyti, kiek nori:D Ir miega šalia, o ne ant mūsų :)
Nežinau, kaip bus toliau, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai :) Ir dar viena Eriko svajonė pagaliau išsipildė :) O mano? Kaip sako mama: "Turėtum nuosavą namą, tikrai turėtum ir bent mini zoo. " :)

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Pradedu rytą gerom naujienom :)

Kaip malonu pradėti rytą nuo gerų naujienų :D
Aš jau antrą kartą esu Artugolok kviestinė dizainerė :) Šįkart laimėjau skelbiamame konkurse "Monochrom" su darbu "Tu esi mano gyvenimo melodija". Apie tai - štai čia.
O aš ta proga keliauju į virtuvę ieškot ko nors saldaus :) Dievinu tokius rytus :D Ir linkiu ir jums dieną pradėti kuo malonesnėm naujienom :)

2012 m. sausio 16 d., pirmadienis

Mini nėriniai adata

Kas iš šių nėrinių gausis, dar pati tiksliai nežinau. Bet tikrai ne servetėlė ar šiaip daikčiukas be panaudojimo. Paskirtį jis jau turi. Beliko tik judėt finišo link :)
Nėrinys - iš tradicinių frivolite motyvų, nertu specialia labai plona adata siuvimo siūlais. Jeigu kam įdomu, kaip neriami tokie nėriniai, štai čia buvo pamokėlė, kaip nunerti drugelius. Jeigu neturit spec. adatos, tiks ir paprasta siuvimo, tik ilgesnė. O tokio plonumo nėriniams, kai štai šis maniškis, puikiausiai tinka adata karoliukams verti.
Motyvas iš vienodų lankų (5-3-3-5) ir vienodų žiedų (6-6). Žiedus jungiau tarp 4 ir 2 mazgų be akučių, kuom baisiai apsunkinau sau darbą :P
O štai taip atrodo mano darbo įrankis :D Adata labai lanksti, tai vis išsikreipia. O vyras vis žvairuoja į mane su šiuo įrankiu: "Eik iš čia, pradursi man širdį, niekas net ir skylutės neras " :D :D :D Bijo vis, bijo ... žmonos - raganos :D

2012 m. sausio 13 d., penktadienis

"Dar viena beprotiškai fantastiška diena"

Įdomios idėjos kažkodėl ateina paskutinę akimirką. Ar tai blogai, ar gerai?
Taigi, gundžiausi beveik dvi savaites sudalyvaut konkurse. Ir PAGALIAU susigundžiau :) T.y. aplankė vizija.
Skrebukas "Taip pasibaigė dar 1 (viena) beprotiškai fantastiška diena". Dalyvauju štai šiame scrapping.lt konkurse pagal pavyzdį plius dar - pavadinime reikėjo būtinai pavartoti žodžių junginį "viena diena". Apie darbą.
Nors nuotraukos labai buitinės, fono norėjau tokio mergaitiškai gražių raštų. Ir šis
variantas _ vienas iš vieno :) Dariau su juodai baltom nuotraukom. Jas suklijavau. Tada atėjo mano brangusis ir pareiškė: "O kodėl nespalvota? Padaryk nors vieną spalvotą. Paskutinę, pvz., kur taip gražiai ir saldžiai miega". Geeeras... Pasitaisiau:)
Pagrindinis akcentas - tekstas. Sukarpiau kepimo popieriaus juostelių, ant jų pieštuku rašiau tekstą. Gerai, kad pieštuku, o tai žiūriu, va, į nuotraukas ir matau klaidų. Ištaisysiu :P Paskui tas juosteles karpiau ir klijavau (su man ant kelių strakaliojančia Juna, tad kai kur ir kreivokai gavosi :P ). Kodėl toks sprendimas? Norėjau daug teksto, bet kartu kad ir matytųsi foninis popierius. O tekstas apie beprotiškas (ant liežuvio galo V. Kernagio žodžiai, tad juos ir įrašiau į pavadinimą) mažo vaiko dienas: eina, juda, traukia, į burna kemša ir t.t. ir pan. Visko, žinoma, nesurašiau, bet ką prisiminiau, tą įamžinau :P

Sunkiausia su pavadinimu. Kokį rašysiu, žinojau, bet va kaip parašyti? Kai ką kirtau, kai ką kirpau, tonavau, kai ką išmečiau, kai ką perdariau ir pan. Vietoj žodžio "viena diena" - skaičius. Nes ir taip per daug žodžių. Ir dar keletas mažų akcentėlių. Nemėgstu "dirbtinių" gėlių, bet šią gėlę (ir dar keletą kitokių) laimėjau konkurse su kitu skrebuku, todėl baisiai malonu ją panaudot :) O dar prie pirmos iš kairės nuotraukos klijavau trepsinčias pėdutes, kurios visą dieną lakstė lakstė ir pavargo :)

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Pagaliau lentynos pildomos

Turiu dar vieną mažą silpnybę: negaliu ramiai praeiti pro nėrimo siūlus parduotuvėje. Ir vis nuperku po kamuoliuką dėl spalvos :) Ar pasiteisina ir ar naudoju? O, taip:) Dažnai darau kažką nedidelio, o prie jo reikia tam tikro atspalvio siūliukų. Tik sudėtinga būdavo jau pačiuose namuose atrasti. Todėl nusprendžiau, kad galų gale reik padaryt tvarką:P Ir pirmiausia sudėti visus siūlus į vieną vietą.
Mano sprendimas - atvira lentyna.
Sąžiningai: man nerūpi, kad ten rinksis dulkės. Jas nuvalysiu kartą per n savaičių ar net mėnesių. Noriu matyt, ką turiu, džiaugtis matydama ir kasryt pamalonint akis bei pakelt nuotaiką bežiūrint :D. Lentynos su stiklu man atrodo nemalonios ir nenaudojamos - kaip močiučių indaujos, kurios užimdavo vietos dėl grožio.
Taigi, mano kambaryje ant vienos sienos prie pat lubų sukabinom 3 dvigubas knygos lapais apklijuotas lentynas (jų dar nerodžiau). Ir jau beveik užpildžiau. Taip, tai
mano lentynos - tai ne siūlų parduotuvė :D :D :D
O mažiems kamuoliukams apklijavau paprasčiausias kartonines dėžes. Gal nėra super kaip išvaizdu... Bet šiek tiek tvarkos, tikiuosi, įvesiu. Dar liko baltų/juodų siūlų dėželę apklijuoti. Dėželių viduje štai toooksai gražus (mano akims) vaizdelis :) Jos taip pat keliaus į lentynas :)

2012 m. sausio 10 d., antradienis

Mažos dovanėlės stiprina draugystę :D

Betvarkydama siūlus prieš šventes, aptikau dvi nertas roželes. Ir kažkaip iškart pagalvojau apie Iną, mylinčią meškas ir rožes. Turėjom su ja susitikti prieš naujuosius, o gi dar ir jos gimtadienis ... Žodžiu, parinkau rausvus siūlus. Ir numezgiau tokias nedidukes riešines :) Tikiuosi, kad jai patiks ir mielai pasipuoš jomis. Na, o jeigu ne, tai galima panaudoti kitaip... - kaip štai tokius mano žvakidžių mezginukus :) Ir apturėt truputį romantikos :)Ina nebūta Ina :) Ji šiaip susitikti negali :D Ir visad - su dovanom :) Oi, koksai turtas į mano kolekciją :) AČIŪ tau, brangioji :) Aš 9 -tam danguj :D
Na, o prieš naujuosius pirmu mano Kalėdų Seniu pabuvojo Aušra. Bet neturėjau tada fotiko, tad ir neįdėjau savo džiaugsmo - gauvau dekoruotą dežutę su turtais :D AČIŪ ir tau, brangioji.Ir dar viena dovanėlė, tiesa, ne man asmeniškai, bet aš irgi "pasinaudoju", atkeliavo iš Eglės namučių. Nuotraukos neturiu, nes viskas buvo išpakuota be manęs ir jau man esant - surūšiuota :) Taigi, Eglė surinko plokštelių ir atsiuntė Erikui diiidelį maišą. AČIŪ ir tau, brangioji, mano vyras net apsilaižė, kai pamatė. Ir rado tokių perliukų...
Štai tiek. Sako, mažos dovanėlės stiprina draugystę :) Prrriiiiiiitariu :D

2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Naujos lentynos naujai

Jeigu mano vyras dirbtų nuo 8 iki 17 val su bent pusvalandžiu pietų pertrauka ir savaitgalį turėtų net 2 išeigines dienas, paprašyčiau jo medinių lentynų. Nesunkiai susuktų :) Nes užsakinėt kainos tokios, kad geriau jau apsieit be jų. O mums lentynų reikia daaaug. Tad pasitarę, nusprendėm, kad vienintelė šio baldo funkcija yra kabėt, tad tikrai neinvestuosim kelių tūkstančių :P Ir užsisakėm internetu pačių pigiausių lenkiškų lentynų.
Atvežė. Kelias savaites gulėjo. Erikui prieš naujuosius visad būna pats darbymetis. Tad iškart perspėjo, kad tik po švenčiu užsiims šiuo reikalu. O paskui kartą pajuokavo: "Tai ką, vis dar nesurinkai baldų?". Na, galvoju, o kodėl gi nepabandžius? Be didelio kiekio lentynų dar nupirkom komodą Erikui. Žodžiu, puškavau 3 dienas. Lentynas susukau nesunkiai: nors ir kelių rūšių, bet darbas paprastas. Tik dėl kiekio, žinoma, jau save keikt pradėjau :P O va su komoda tai jau užtrukau. Kol perpratau, kaip tas judančias konstrukcijas susukti taip, kad stalčiukus galima būtų atidaryt :) Erikas pražioj vis juokėsi, bet kai pamatė visus susuktus baldus, o ypač komodą susuktą ir savo vietoj pastatytą - neteko žado ir patenkintas tik rankom mojavo :D Sutaupiau jam vieną savaitgalį, kurie
yra tokie brangūs. Na ir dar gi vadovavausi moteriška logika: gal darbai greičiau pajudės, kai viskas gulės susukta :) Tad iš tikrųjų: mano brangusis, nors ir žadėjo po švenčių, dar iki jų pakabino pusę lentynų ir svarbiausia - štai šią mano popierinę lentyną :)
Surinkus viską, kankinausi, kaip gi čia iš tų pačių pigiausių apturėt kažką padoraus ir gal net įdomaus. Ir dar padaryti taip, kad lentynos susilietų su sienom ir nebūtų tokios matomos. Ir ... bingo. Tas lentynas, kurias kabinsim mano kambaryje, tiesiog apklijavau knygų lapais. O va koridoriui toks variantas netinko. Tad lentynas pabalinau. Iš pirmo karto nepavyko gauti norimo rezultato, tai teko balint dar kartelį. O tas skyles Erikas išgręžė, nes sugalvojo dar ir apšvietimą papildomą padaryti. T.y., jau padarė ir juo galim džiaugtis, tik parodysiu vėliau :) Sakysit, ir kam reikėjo šitiek rūpesčių apturėt? Galima buvo iškart sumokėt (bent dvigubai daugiau) ir gaut, ko nori (čia tai jau su dideliu klaustuku :P). Na, sugaišau aš dar gerą savaitę klijuodama bei dažydama, bet dabar jau turėsim kažką įdomesnio ir tokio, kokio norim :P
Ir artimiausiu metu parodysiu, kaip gi pildosi mūsų lentynos ir kaip jos atrodo :) Tad užsukite, kai turėsit laiko ir noro :)

2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Dvi kepurės ir riešinės bėgiojimui

Apie kalėdines dovanas nerašysiu: gavau daug gerų ir naudingų. Ir svarbiausia - reikalingų :) Bet parodysiu vieną - rankų darbo. Iš mūsų svarbiausio, pagrindinio Kalėdų senio ( mamos ) gavau megztą kepurę. Šalikų aš nemėgstu, tad turiu kepurę - transformerį: jeigu šalta, "ausis" galima panaudoti vietoj šaliko :) Raštas ir modelis visas nuo iki - mamos, mūsų mezgančios moterų kartos pradininkės :) Mezgėjos iš didžiosios M raidės :) Na, o pati taip pat nusimezgiau laaabai paprastutį komplektą. Kažkada bėgiojau stadione, bet užmečiau šį malonų reikalą. Ir vis žadėjau, kad rasiu valios ir sugrįšiu prie jo. Pagaliau prisiruošiau: nuo rugsėjo pradėjau:) Ir smagu, kad ši žiema - kaip tik man :) Tik va nemalonu bėgiot plika galva, o ir rankas kažkaip norisi slėpti,kai truputį atvėsta. Tad per keletą vakarų išsprendžiau šią problemą. Ir galiu mėgautis judėdama :) Kodėl bėgioju? Visai ne tam, kad suliekniet. Viršsvorio neturiu, turiu tik 3 dukrų palikimą: kabantį pilvuką :P Bet jis pamažu susitraukia :P O aš bėgioju. Dėl dviejų priežasčių: noriu pažaboti savo vidinį tinginį, kuris visą dieną tupėtų prie darbo stalo; o dar - dėl tų 5 min. po dušu: neapsakomas malonumas nuplaut nuo savęs visą, kas prisikaupia negero, ir pradėti dieną iš naujo balto lapo :) Tai mano meditavimo būdas, geresnio taip ir neatradau :)

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Mini teddy bear. Bevardis ir labai mažiukas :)

Oi, kokia aš nekantri :P Pavydžiu baltu pavydu tiems, kas sugeba patyliukais kažką daryti, o paskui parodo jau visą darbo rezultatą. O aš va turiu dar idėją apgyvendint šį mažiuką, bet neturiu kantrybės laukt to didžiojo įvykio ir skubu kuo greičiau pasirodyti, kol pačiai įspūdžiai neataušo :)
Taigi taigi, kai siuvau
štai šį mažylį, likau bais nepatenkinta. Ir nusiraminimui pasiuvau naują, dar mažesnį meškiuką teddy. Ir - valio valio - man pavyko :D Man pavyko pirmiausia pasiūti tokį, kokio norėjau. O lyg ir labai neženkliai pamažinusi iškarpą, pasiuvau žymiai mažesnį meškutį. Jo ūgis - truputį daugiau negu 3 cm. Kolkas bevardis. Ant liežuvio galo kažkas kaip po Kava Su Pienu, bet jeigu meškiaus namukas bus toks, kokį įsivaizduoju, tai ir vardas bus kitoks :P Letenos judančios, kaip ir priklauso tikram teddy meškiukui. Dar yra ką tobulinti, ir, tikiuosi, tai pamažu darysiu :) Nuotraukose kad ir matosi, kad meškiukas mažas, bet deja deja, iš jų sunku spręsti apie realų dydį: po nuotraukų "tvarkymo" paėmusi jį į rankas, pati nustebau, kad jis TOKS mažiukas :) Kolkas meškiuko dydis - tai mano asmeninis rekordas. Kaži, ar norėsiu jį atnaujint :P Bent jau ne artimiausiu metu :)

2012 m. sausio 4 d., trečiadienis

"Tu esi mano gyvenimo melodija" / "Ты - мелодия моей жизни"

Šis skrebukas pradėtas per didįjį skrebukių susitikimą rugpjūtį. Beliko tik tekstą įrašyti. Bet anam šurmulyje sunku buvo susikaupti. O norėjosi parašyti gražiai :) Tad ir atidėjau darbą į šoną, kol mintis kokia ateis :) Ir juodraštyje ją užrašiau jau prieš gerą mėnesį. Pati sau pajuokavau, kad beliko tinkamo konkurso sulaukti, ir tikrai užbaigsiu. Ir sulaukiau :)
Skrebukas vyrui "Tu esi mano gyvenimo melodija". Su nuotrauka, kur jis toks, labai JIS, paskendęs savo mintyse. Darbas paprastutis, vyriškas variantas. Pastebėjau, kad skrebukai su Eriku labai lengvai pasidaro be jokių kankinių. Ir jie turi kur kas mažiau visokių detalių.Gal čia iš pasąmonės išlenda, nes žinau, kad jam nepatinka daug visko :)
Pagrindinis akcentas - tekstas, kirptas po raidelę : "Tu esi mano gyvenimo melodija. Tu esi mano gražiausia daina. Sukurta tik man, tik man suprantama ir artima. Kartais liūdna, kartais džiaugsminga. Bet visada MANO. Visada laukiama ir teikianti malonumą." Kirpau "plokštelę" iš popieriaus, ant jos klijavau nuotrauką. Plokštelę prasiuvau skirtingų spalvų siūlais. Turėjau porą plokštelių dėklų, tai nuo jų iškirpau dainų pavadinimus, kurie man visai tiko :) Ir psio. Dar mažiukas paukščiukas, gabaliukas popieriaus su natom. Elementaru :) Dalyvauju ARTugolok konkurse "Monochrom" . Поучаствую в конкурсе странички №67 "Монохром" "Арт уголка" .
Страничка моему мужу, меломану. Пластинка - из бумаги прошита разноцветными нитками. С боков - с обложки пластинки вырезаные названия песен про любовь. Главный акцент работы - текст, вырезаный по букве: "Ты - мелодия моей жизни. Ты - самая красивая моя песня. Созданая только для меня, понятна и близка только мне. Иногда грустная, иногда веселая. Но всегда МОЯ. Всегда так близка и так приятна."

2012 m. sausio 1 d., sekmadienis

Pirmoji metų diena :)

Sveikinu visus visus :) Su praėjusiom šventėm ir su naujųjų metų pradžia :) Su naujom viltim, su naujom svajonėm ir lūkesčiais :)
Mintyse jau buvau parašiusi paskutinį anų metų įrašą, kuris taip ir liko tik mintyse. Paskutinė savaitė turėjo būti rami, bet gavosi tokia audringai prisotinta kelionių, įspūdžių, nemiegotų naktų ir galų gale paties neplanuoto naujųjų metų sutikimo ne namuose, o kitame mieste pas draugus. Tad jeigu kažkam neatsakiau į laiškus, nespėjau pasveikinti su gimtadieniu ir su šventėm, aplankyti, - nepykit :) Apie visus tikrai galvojau, tik nebuvo kada ir kaip prie kompo prisėst.
O šiandien jau nauja diena. Naujųjų metų diena. Nuostabus ramus rytas - pats tas dainuojančiai sielai, laukiančiai stebuklų. Tereikėjo pažvelgti pro langą - groooožis :D O po pavasariško pirmo žiemos mėnesio, šventei gavom sniego. Matyt ir jūs, ir mes buvom labai geri ir labai jo laukėm :) Tad Kalėdų Senis prie visų dovanų pridėjo ir sniego :) Ir kai štai šitokia diena, nusikaltimas sėdėt namuose. Tad mes su sese supakavom visą savo taborą ir keliavom su vaikais pasigrožėti gamta ir miško gyventojais. Tai dar ne viskas. Grįžom. Ir spėjom apžiūrėti dar grožių. O ryt pirmoji darbo diena. Tad maloniai praleidę dieną, maloniai ją užbaigėm :) Smagumėlis :) Gražios, įdomios ir turiningos pirmosios metų savaitės :)