2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Balerinos patinėlis :)

"Ir kaip žmonės gyvena be vaikų?", - eilinį kartą vakar vakare pagalvojau žiūrėdama su savo padruškėm baletą. Kas gi po sunkios darbo dienos pralinksmint taip, kaip tik vaikai sugeba.... Emilija tiesiog sėdi ir komentuoja, kaip sunku taip aukštai šokinėti. O Erika visai kitus dalykus šneka: "Va, šita labai graži moteriškė. Balerina. O šalia jos............. balerinos patinėlis":) Kol ji tylėjo, aš jau supratau, apie ką ji mąsto ir pati krapščiausi smegeninėje, ieškodama, kaip gi jis vadinasi, tas šokėjas, tik visgi mano vaikas greitesnis už mane :) Visą vakarą juokiausi, ir šiandien dar visą dieną vos prisiminus, juokas ima :) Na jau tikrai: kad TAI patinėlis, sunku nepastebėti :)

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Susipažinkite - mano knyga :)


Štai, pagaliau, sulaukiau tos akimirkos :) Šiandien gavau savo knygą. Nerealus džiaugsmas :) Lyg pagimdyti kūdikį :) Pirmą, bet ne paskutinį :) Mat per patį knygos rašymo įkarštį pastojau. Tad kūdikiai bus net du :)
Parašiau pakankamai greitai, bet įdėjau kelis pačius brangiausius dalykus: savo patirtį ir laiką, t.y. laisvalaikį (rytus, vakarus, naktis ir išeigines). Galbūt skamba nerimtai, kai apie patirtį kalba 30-metė. Tačiau jos turiu tikrai nemažai. Ar esu profesionalė? Taip, tik besimokanti, nes visko neįmanoma žinoti. Kiek iš viso mezginių buvo mano gyvenime... Ne šimtas ir ne porą šimtų. .. Tad pasiūlymas parašyti knygą labai sugundė. Buvo proga viską surūšiuoti, sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje.
Šią knygą norėjau parašyti kiek kitokią, negu visos kitos. Žinoma, aprašiau ir tradicinius, visose mezgimo vadovėliuose esančius dalykus, bet visgi per savo prizmę. Tačiau surašiau ir įvairių mezgimo gudrybių, kurių atradau pati. Taip pat norėjosi padaryti iliustruotas pamokas. Knygoje jų yra net 3: vieną mezginį iliustravau pažingsniui su patarimais, visais akių pridėjimo ir nuleidimo būdais, susiuvimais ir pan.
Apie knygą norisi parašyti labai daug, tačiau to nedarysiu. Kiekvienas ieškokažko savo, tad kas svarbu man - gali pasirodyti visai nereikšminga kitam...Na ką gi, savo knyga esu tikrai patenkinta. Jeigu reikėtų rašyti iš naujo, kažin, ar galėčiau padaryti geriau. Man pačiai tai bus vienintelis vadovas, nes surašiau viską, su kuo tenka susidurti bemezgant. Knygynuose knyga pasirodys, manau, kitą savaitę, tad kviečiu visas mezgančias pavartyti, jeigu patiks - įsigyti ir parašyti komentarus :)

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

Staliukas su drugeliais

Šeštadienio rytas - tikra kankinė. Žurnalui reikia sugalvoti kažką įdomaus, o įkvėpimo nėra jau nuo sausio pradžios. Išsitraukiu kelias knygas įkvėpimui, bet mažai ką padėjo. O paskui prisiminiau - taigi turiu net 2 staliukus, kurių nenaudoju, nes jie nėra bent minimaliai mano rankų paliesti. Tad ir apsisprendžiau - padailinsiu. Tik ne dekupažu. Išbandyt išbandžiau šią techniką, bet tegu atleidžia jos aistruoliai - man tai visgi su menu nieko bendro neturintis dalykas. Galbūt dėl gausos dekupažuotojų ir jų pasikartojančių darbų (nes servetėles perkam tose pat parduotuvėse)...Taigi, ne dekupažas. Nusprendžiau, kad išpaišysiu. Ieškojau kokių afrikietiškų motyvų, bet kažkaip neįkvėpė. O sustojau ties rytietiškais motyvais. Prie drugelių. Drugeliai - mano silpnybė. Kaip ir daugybė kitų mažų mūsų Žemės gyventojų. Ir jau senokai jų nepiešiau/ nekarpiau ir panašiai. Tad visą rytą piešiau drugeliuką, kol išgavau tokį, kokio norėčiau. Dar per 3 kartus išdeginau kontūrus (mat ilgai sėdėti pasilenkusi negaliu). O jau šiandien išpašiau visom vaivorykštės spalvom. Ir nuotaika iškart pakilo. Tad jeigu kam patiks, RK balandžio numeriuke ieškokite brėžinio :)
O aš pagaliau atsigersiu arbatos ryškiaspalvių drugelių draugijoje :)

2010 m. vasario 16 d., antradienis

Vasario 16-oji

Vasario 16-oji. Švente, kurią kasmet paminim ir nuolat apie pasakojam vaikam iš naujo. Vaikai auga, kitaip supranta. Kaip pasakė Erika – tai mūsų Lietuvos gimtadienis. Aš labai džiaugiuosi, kad jos auga ir žino, kurioje šalyje gyvena, pažįsta savo vėliavą, sostinę ir net prezidentę. „Labai graži ta mūsų prezidentė“, sako Erika. Ir niekad nesumaišo, pavyzdžiui, su ponia Degutiene, kuri vaikams gal kažkiek ir būtų panaši . Myliu lietuvių kalbą, pati nebūdama lietuvė. Myliu ir gerbiu savo šalį. Esam savo šalies piliečiai ir patriotai. Ne vien dėl kalbos, bet dėl to... jausmo. Negalėčiau gyventi niekur kitur, man gera būti čia. Kad ir ką kalbėtų apie mūsų šalį. Šalis – tai ne vien politikai, ekonomika ir pan. Tai tauta. Tai žmonės, kuriuos aš suprantu ir šalia kurių galiu gyventi. Ir noriu, kad vaikai tai jaustų ir žinotų. Ir dar – dar išmoktų Tautišką giesmę, kurią giedant visąlaik nubraukiu ašarą, nes jausmai kunkuliuoja...

2010 m. vasario 14 d., sekmadienis

Šv. Valentino diena

Šv. Valentino diena...Mūsų tėvai tokios šventės nepripažįsta. Bet mums ji – ypatinga. Ypatinga ne tik ši diena, bet visas vasaris. Šią dieną prieš 13 metų mes su vyru pradėjom savo ilgą kelionę vienas kito pažinimo link. Prieš 8 metus vasario 23 susituokėm. Esame kartu jau tiek daug metu, kad lyg nebūtų gyvenimo iki tos dienos. Tiesą sakant, pradžioje net negalvojau, kad mūsų draugystė pasibaigs šeima. Tik turbūt po kelių metų dvejonių, nes porą pirmų metų matėmės kartą per mėnesį, visgi apsisprendžiau, kad tai mano žmogus. Ir esu laiminga, nes tai buvo pats svarbiausiai ir pats geriausias mano sprendimas. Bendrame kelyje buvo ir šilto ir šalto, paburbam vienas ant kito, bet tai – menkniekis. Mes – sielos draugai. Mes – vienas kito pradžia ir tęsinys... Na, o šiai šventei paminėti, po pusdienio gulėjimo lovoj (sunki savaite pasitaikė, su šeštadienio darbo diena, tad sakiau – nesikelsiu visai), visgi iškeliavom į gamtą. Jau senokai bebuvom. Taip gera, kai sninga ir ramu. Tiesiog bristi per sniegą ir mėgautis tyla. O dar prieš kelias dienas pasiskundžiau, kad senokai nemačiau sniegenų. Ir ką gi –sutikom ir jas. Linksmiausia, kad net paukščiai tokia diena neskraido po vieną. Tad pasigrožėjome 2 porelėmis. Su šv. Valentino diena, mielieji! Mylėkime vienas kitą!

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Sartai 2010

Iš kolegės išgirdau, kad savaitgalį vyks tradicinės žirgų lenktynės Sartuose. Apie jas jau senokai svajojam, ale vis orai nepalankūs buvo - tai 30 laipsnių šaltis, tai šlapia. Šįkart žiemiškai gera - nei šilta, nei šalta...Pasitarėm su vyru ir nusprendėm, kad keliausim, jeigu gerai jausiuosi. Keliautoja iš manęs nelabai kokia. Bet kitą vertus, jau grįžau į darba, o darbe tenka ir pavaikščioti, ir pasinervuoti, ir pastresuoti. Tad vienos-dviejų valandų pasivaikščiojimas niekur neskubant tikrai nepakenks. Taigi, 2 valandos į vieną pusę. Minia žmonių mugėje. Bet smagu labai. Šaltukas spaudžia, tad parduoda karštą vyną ir karštą alų. Pardavėjai kiek pašalę, bet dalis visgi mielai leidžiasi į derybas ir paplepėjimus. Nors lyg ir yra visko daug, bet akis užkliūna tik vietomis. Įsigijom molinukus su Sartų simbolika, o man vyras išrinko rankine, su kuria sėkmingai pats nukeliavo prie mašinos :) Pasakė, kad jam labai tinka :) Na kur gi netiks - juk rankinė siuvinėta gėlėmis :) Ir, žinoma, kažkiek pamatėm ir lenktynių. Tiesa, besibraudamos per pusnis, kartu su sese įsmigom iki kelių :) Bet žirgus pamatėm. Gražuoliai :)