Jausmų audros

Yra tokių nerašytų taisyklių arba įvykių sekų, kurios nepriklauso nuo mūsų. Ne visada jos būna malonios. Taigi, jau trečius metus per Naujuosius susergam arba aš, arba vaikai.
Užpraeitais metais 2 paskutines metų savaites ir 2 pirmąsias kitų metų savaites, sumoj - visą mėnesį, vaikai sirgo vėjaraupiais.
Praeitais metais tik prasidėjus naujiesiems susirgau plaučių uždegimu. Pragulėjau 2 savaitės, išėjau į darbą, atariau savaitę ir susirgau dar angina.
Šiais metais ši nemaloni tradicija tęsėsi. Tik šįkart jau į ligoninę patekau. Ligoninėj gulėjus tik 2kartus - kai gimdžiai dukras. Apie tai, kodėl ir kuo baigėsi, parašysiu, kai galėsiu prie kompiuterio sėdėti nors kiek ilgiau. O dabar bendrai -apie jausmų audras, kai lieki tik tu, tavo artimasis, gydytojas ir ligoninės palata.
Kai nutinka nelaimė, pasaulis sumažėja. Maždaug iki delno dydžio. Arba iki monetos dydžio. Tai jau nebepirmi tokio tipo išgyvenimai. Kai gimdžiau Eriką, teko šitiek išgyventi ir šitiek ligoninės skyrių praeiti. Teko gulėti ir reanimacijoj... Taigi, pasaulis sumažėja. Nebelieka nieko - nei planų ateičiai, nei šiaip žmonių, su kuriais bendrauji, nei darbo, nei artimų giminaičių, kurie lyg ir gyvena netoli, nei pomėgių, nei ramybės. Nieko. Tik tu ir audra jausmų, baimės, rėksmų, maldų ir rūko, kai bandai žiūrėti pirmyn. Nematai nieko. Negalvoji apie nieką, net apie vaikus. Gelbsti tik vienas - aš turiu žmogų, kuriam rūpiu ir kuris šalia. Ir kuriam baisu net daugiau, negu man. Nes kai pasijutau blogai, jo nebuvo šalia ir nežino, ar aš dar kvėpuoju ir ar dar esu sąmonės būsenoj. Susitinkam tik ligoninėj. Ir jeigu jo nebūtu šalia, kažin, kaip viskas baigtųsi. Juk svarbiausia - jausti žmogų, jausti, kad tavimi pasirūpins ir nesi vieniša... Nereikia žodžių, nes nuo jų tik ašaros, reikia tik sielos draugo, reikia tik jausti...