2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Pasikeitęs gyvenimo ritmas

Rugsėjis, kaip bebūtų man pačiai keista, tapo naujo gyvenimo laikotarpio pradžia. Net gimus Junai, mūsų gyvenimas taip stipriai nepasikeitė, kaip dabar. Bandau pratintis ir įvažiuoti į naują ritmą. Tad internetas apleistas: viską, ką jame skaitinėjau, jau senokai nežiūrėjau. Ir rankdarbiai, tiesa, ne taip apleisti, bet visgi juda laaaabai lėtai. O dar sirgau, o dar po manęs apsirgo Emilija...

Taigi.... Erika jau pirmokė. Tai ir yra visų pasikeitimų priežastis :) Taip džiaugiuosi, kad galiu būti namie ir padėti jai pratintis prie mokyklos, į kurią baisiai nenori eiti. Svarbiausia priežastis:"Aš noriu kalbėti ir pasakoti, o turi sėdėti ir klausytis". Tai va.

Viskas pas mus pasikeitė. Tapau nuolat keliaujanti pas/su vaikais. Ryte vedu Eriką į mokyklą, tada Emiliją vedu į darželį, kuris priešingoj pusėj. Tai rytinis pasivaikščiojimas užtrunka daugiau negu valandą. Tada po kelių valandų einu pasiimti Erikos. O popiet einu Emilijos. Juna keliauja visur su manim. Kartais labai pyksta, nes dar neturi miegojimo režimo ir su tokių mūsų kitų vaikų ritmu, kažin ar turės. Tad kartais tik pabunda, o jau vėl reik kažkur eiti. Tada parėkia, bet kas iš to... tenka gulėti vežimuke ir grožėtis dangumi. Dar dukart per savaitę vežu Eriką į keramikos ir floristikos pamokas į kitą rajoną. Vežu viešuoju transportu, nes pati nevairuoju. Ale jaučiu, kad vėliausiai pavasarį pradėsiu, nes "chebrytė" padidėjo ir jau viešuoju transportu nelabai kaip keliauti pasidarė. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Žmonės tokie pikti ir tokie nemalonūs darosi, kuo toliau, tuo labiau. Sakysit, gyvenimo sunkumai, bet aš visiškai nesutinku. Tiesiog praranda žmogiškumą ir tai, kas daro mus žmonėmis. Tad ir įlipdama į autobusą su vienu vaiku nešioklėj, o kitu už rankos, niekad neprašau užleisti vietos, jeigu jos nėra. Ir žinot, man jos dažnai ir nepasiūlo bent kelias stoteles, kol Juna nepradeda spurdėti nešioklėje (turiu tokią naujagimiams, kaip maišas ar kuprinė atrodo, kur mažylis guli, nes į tas tradicines dar per anksti kabinti vaiko). Taigi, žiūri, kaip į išprotėjusią ir piktais veidais rodo į mane ir apkalbinėja (kas nors iš serijos "sėdėtų namie su vaikais, ko bastosi"). Baisiai nemalonu. Bet keliauju, nes žinau, kaip daug tos pamokos reiškia Erikai. O po visų kelionių labai mažai lieka laisvo laiko. Ir labai džiaugiuosi, kad priš vaikiukui atėjus į šį pasaulį dirbau ir užsidirbau, tai ramiai visą laiką be jokios sąžinės gražaties (kad tuo laiku reik kažkaip užsidirbti pragyvenimui) leidžiu namams ir šeimai. Rankdarbiai kolkas paskutinėje vietoje. Bet vis dar rankdarbiauju, bent po pusvalandį, kad skonio nepamirščiau :)
Tad kolkas pratinamės, pratinamės...

5 komentarai:

  1. Viso ko geriausio jums su visais tais pratinimaisis... :) Laikas sustatys viską į savo vietas ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. O aš maniau man vienai taip viešajame transporte, nors pati vairuoju, bet pasitaiko kartais ir viešuoju transportu važiuoti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pabandyk burbekliams linkėt geros dienos - kartais padeda :D

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš nusišypsau burbekliams, bet dauguma jų tada pasiruošusios išdraskyti mane į skutelius. Tiesiog matosi, kad tuoj užvirs :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kaip sakoma - pasikeitimai tik i gera :D Taip kad tikrai isivaziuosim ir viskas susitvarkys!

    AtsakytiPanaikinti