Naujieji prasidėjo ... ligoninėje

Mes planuojam, o Dievulis juokiasi iš mūsų planų... Tikra teisybė.

Apie tokius dalykus pasakojam tik savo sesei, mamai ir geriausiai draugei. Nes tai yra ligos, nesėkmės ir nelaimės. O mūsų visuomenėj visgi priimta pasakoti tik apie gerus dalykus – sėkmę, laimėjimus, naują gerą darbą, padidėjusį atlyginimą, laimingą loterijos bilietą. Mano supratimu, tai yra neteisinga. Gal būtent dėl to, įvykus nelaimei jautiesi toks vienišas. Ir gal dėl šios priežasties nežinom, kaip gali nutikti... Jeigu mėgstat saldumynus, geriau net ir neskaityti viso šito. Rašiau visą savaitę po gabaliuką, nes norisi papasakot apie viską.

Sekmadienis

Pirmas šių metų sekmadienis. Šalta ir saulėta diena. Nuotaika puiki. Vyras išvažiuoja pirkti sau dovaną gimtadienio proga, kuris buvo vakar. Aš pasipuošiu baltais marškiniais, sarafanu ir ažūrinėm megztom pėdkelnėm. Glostau augantį pilvuką. Mūsų kūdikėliui jau 12 savaičių. Sugalvojau iškepti mielinės tešlos bandelių. Minkau tešlą.

Suskauda galvą. Lyg kas vinį įkaltų. Turbūt spaudimas pakyla, nes veidas tiesiog plyšta nuo kraujo antplūdžio. Atsisėdu pailsėti. Lyg ir praeina. Padedu tešlą, kad kiltų ir einu į kambarį. Po kelių minučių suskauda pilvą. Skausmas vis didėja. Nusprendžiu, kad gal geriau prigulsiu. Atsistoju. Jaučiu, kad kažkas bėga. Keliauju iki tualeto „į žvalgybą“. Bet tik pradedu nusirenginėt apatinius, pamatau, kad kraujas bėga per kojas. Bėga taip, lyg vanduo iš krano. Nors esu moteris ir turiu tokį džiaugsmą, kaip mėnesinės, taip kraujuoju pirmąkart gyvenime. Jeigu šiaip įkloto užtenka bent keliom valandom, tai dabar – keliom minutėm. Mintis tik viena: „Praradom mūsų mažylį“. Verkiu, rėkiu, atsigulu ant grindų susirietusi, stengiuosi nusiraminti, giliai kvėpuoju ir ieškau telefono. Skambinu vyrui: “Grįžk namo, aš labai stipriai kraujuoju“. Jis sako, kad kviesčiau greitąją, bet aš jau nebegaliu pasakyti nei žodžio. Pasako, kad pats iškvies ir paklausia, ar neprarasiu sąmonės. Atsakau, kad ne ir padedu ragelį. Kaip paskui išsiaiškinom, dar įlipau į dušą, bet tiesą sakant, dalies, kas toliau vyko, neprisimenu. Atrakinu duris, surandu dokumentus, griebiu pirmus pasitaikiusius drabužius ir striukėje atsigulu laukti ko nors.

Greitoji pagalba

Greitoji atvažiuoja gana greitai. Dar liepia nusirengti ir pamatuoja kraujospūdį. Jis kaip visada – idealus. Paklausia, ar dar kraujuoju, atsakau, kad lyg ir mažiau. Ir iškeliaujam. Jau lauke susitinku vyrą, pasakom, kur važiuojam ir įlendu į greitąją. Taigi, greitoji tikrai buvo greita, bet gal dėl to, kad jų bazė už kokio km nuo mūsų. Bet kas dėl pagalbos... Visos kelionės metu į mane net neatsisuko pažiūrėti, ar aš dar sėdžiu ir ar dar sąmonėj. Gydytoja ir jos padėjėjas ramiai įsitaiso mašinos priekyje ir net neatsisuka nei karto. Kaip paskui pasako Erikas: „Jie pripratę gramdyti kūnus nuo asfalto, tai tu jiems – ne ligonis“ . Taip ir buvo.

Ligoninės priimamasis

Mes ligoninėj. Apačioje eilė žmonių – registruojasi ar ką ten daro... Prie to paties langelio atsistoja ir greitosios gydytoja. Man silpna, jaučiu, kad vėl stipriai kraujuoju, ir kad drabužiai jau kraujuje. Žvalgausi, kur prisėsti, bet gydytoja sako: „Niekur neikit, reikės pasirašyti“. Atsakau, kad tuomet tuoj prarasiu sąmonę. Ateina Erikas. Pasodina mane ir pats pasirašo visuose popieriuose. Mus nuveda iki kabineto, kuriame nieko nėra ir liepia laukti gydytojo. Laukiam. Minutės virsta valandom. Erikas neiškenčia ir nueina ieškoti gydytojos. Grįžta vienas: „ Jau ateina“. Galvoje milijonas minčių, ir nei vienos optimistiškos. Gydytoja echoskopuoja. Kabinete tyla. Sako: „ Vaisius jaučiasi gerai, šokinėja ir mojuoja“. Netikiu savo ausim. Nuo širdies akmuo nukrenta. Pasirodo, kad po tokio kraujavimo dar įmanoma išsaugoti mažylį. Niekada net nebūčiau pagalvojusi... Šokas po truputį praeina. Gydytoja klausia, ar pati sugebėsiu nueiti iki palatos, pažiūri į mane ir atsako: „Gal geriau tegu nuveža“. Išeinu iš kabineto, sakau Erikui, kad mūsų vaikiukui viskas gerai.

Palata Nr. 19

Mane veža į 3 aukštą į ginekologijos skyrių. Paskiria palatą: „Vežkite į 19 -ioliktą“. Mano laimingas skaičius. Pažiūriu į lentą, kur surašytos visos palatos ir ligonės – manoji tuščia. Taigi, užpildau dar popieriuką, liepia persirengti ir gulti. Džiaugiuosi, kad palatoj esu viena. Stato lašalinę, leidžia vaistus iki pat vakaro. Erikas iškeliauja atvežti visko, ko reikia ir nupirkti vaistų. Ateina gydytoja, klausia, ar dar kraujuoju. Atsakau, kad kai guliu, lyg ir ne. „Tai ir gulėk. Leidžiam nueiti tik iki tualeto. Visą kitą laiką gulėk“. Tik gulėti labai sunku. Kai pripratus nuo ryto iki vakaro lakstyti.

Palatos kaiminės

Taigi keturvietėj palatoj esu viena, bet neilgam. Tą pačią naktį ją užpildo.

Pirmoji. Atvežą 9 val vakaro. Susirietusią nuo skausmo, kažkur virš 50 metų moteriškę, atrodo bet 10 metų jaunesnė. Pirmi žodžiai: “ Nekenčiu ligoninių“, į ką jai seselė atsako: „Tai važiuokit namo gydytis, ko atvažiavot. Be ligoninės neapsieisit, tad gerbkite mūsų darbą“. Iškart kažkodėl prisiminiau diskusijas su bendradarbe apie gimdymus namie. Aš esu labai prieš. Na, gal aplinka ir gera pribuvėja kažką ir reiškia, bet iš savo pirmo gimdymo patirties tikrai žinau, kad manęs šiandien jau nebebūtų. Pribuvėja negali numatyti, ar su vaikiuku viskas gerai, ar jis praeis keliu, ar užstrigs. O kai man dar placenta buvo priaugusi – netikiu, kad pribuvėja gali atlikti chirurgo ir ginekologo darbą namie. Iki ligoninės manęs nenuvežtų vienareikšmiškai. Ir taip nukraujavau nerealiai. Taigi, neinam gydyt dantų pas namų daktarą be įrangos, neinam pas pažįstamą burtininką su plaučių uždegimu ar atviru lūžiu. Todėl nesuprantama man – kodėl rizikuojam savo negimusiai kūdikiais? Arba taip priešiškai kalbam apie ligonines. Na, žinau, kad pas mus sveikatos priežiūros sistema supuvusi, bet padėti bent kiek tikrai gali. Taigi, grįžtam prie kaiminės. Kitą dieną ją operavo. Kaip paskui pasakė gydytoja, moterys visai supuvo tiesiogine ta žodžio prasme, nes vyras ja nepasirūpino. „Moterys, kurios turi bent kokį lytinį gyvenimą, su tokiom bėdom nesikreipia“. Taigi moterys, mylėkimės iki pat senatvės. Jeigu yra gamtos sukurtas organas, juo reik bent retkarčiais naudotis :)

Antroji. Atveža kažkur apie 11 val vakaro. Nėštumas kiek supratau truputį didesnis, negu mano. Atkeliauja su sąrėmiais kas 2 min. Sąrėmius kiek pristabdo, bet visgi vaiko neišgelbsti. Taip gaila, gulėjau verkiau. Bet gydytoja pasakė, kad dar laiku, nes vaikas labai pažeistas ir jeigu būtų išsaugotas, turėtų labai didelių ir rimtų sutrikimų. Mama prieš kelias savaites susirgo ir gulėjo su temperatūra, greičiausiai tai ir nulėmė. Gamta pati sutvarko. Tik kai turiu vaikų ir dabar laukiuosi, mane labai paveikė ši nelaimė. Ypač ta akimirka, kai ji skambino vyrui pranešti, kad nebeturi lėliuko....

Trečioji. Atkeliauja 6 val ryto. Nėštumas toks pat, kaip ir mano, taip pat su kraujavimu. Nežinau, kaip jai seksis, nes tą dieną, kai mane išrašė, ji vėl kraujavo... Tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Gydytojai

Tiesa sakant, net nežinau, kuri gydytoja buvo mano. Niekas nieko nesako ir jeigu neisi sunkios būklės, tai ir jokio dėmesio į tave nekreipia. Labiausiai „patiko“ rytinės vizitacijos. Trunka ilgiausiai 1 min. Į palatą ateina kažkur 10 žmonių, iš kurių kas gydytojas – neaišku. Aptaria – tai tas, šitai tas, o toms dviems – tas. Pasako, viska paaiškins vėliau ir išeina. Atvažiavau sekmadienį. Buvau šoko būsenoj, tai kažkaip nieko ir nesiaiškinau per daug. Pirmadienį po tokios vizitacijos visą dieną bandžiau pagauti bent seselę, kad pasakytų kada bus gydytoja, ar išvis bus ir ar gerti ir kaip gerti vaistus išrašytus. Atsakymas vienas: „Gydytoja prieis“. O klausimų jau susikaupė. Kažkokia jauna gydytoja ateina tik vakare. Paklausia, ar nekraujuoju ir išgirdus atsakymą, nusisuka ir keliauja prie durų. Sakau: „Palaukit, paaiškinkit bent kiek“. Nieko doro nepasako. „Gulėkit. Mediciniškai mes Jums niekuo padėti negalim. Viskas priklauso nuo Jūsų organizmo ir gamtos“. Taip ir guliu iki trečiadienio, vegetuoju, be jokių paaiškinimų. Laukiu. Tūkstantąjį kartą sakau sau: „Viskas bus gerai“. Ir žiūriu į lubas. Iš visos veiklos leista paskaityti gerą knygą. Ale aš nenoriu nieko skaityti. Naktim nemiegu, dieną taip pat, nes vis kažkas ateina.

Trečiadienį kviečią į echoskopą. Apžiūri viena gydytoja. Pakviečia kitą, „labiau patirusią“. Ta apžiūri. Abi pirštu rodo į ekraną: „Kas čia? Ar matai?“ Pakviečia skyriaus vedėja. Dabar visos trys žiūri rodo pirštu į monitorių ir aptarinėja. Aš vis klausiu, ar viskas gerai, man niekas nieko neatsako. Iš proto galima išsikraustyti. Bet jau tokie tie gydytojai. Nieko neaiškina. Bent jau man tokie pasitaikė. Tada skyriaus vedėja paklausia, ar buvo problemų su ankstesniais gimdymais. Atsakau, kad po pirmo placenta buvo priaugusi. „Aaaa, viskas aišku, tai tada jau gali keliauti namo“. Ir kas tas viskas, man visai nieko neaišku... Kažkiek paaiškina išrašant, bet tiek mažai, kad ta informacija visiškai nieko neverta. Tik sužinojau, kad placenta labai žemai, „ties žiotimis“. Gerai, kad turim internetą ir turiu gerą gydytoja poliklinikoj, o tai ir gyvenčiau nežinioje, nežinodama, kokia iš tikrųjų yra rizika man ir mūsų vaikeliui.

Pora žodžių apie ligoninės maistą

Na, turbūt nieko nenustebinsiu, papasakojusi apie anų košę su gumuliukai ar kažką panašaus. Neturėjau apetito valgyti. Ligoninėj „palikau“ porą kg. Bet bendrai paėmus, maistas tikrai valgomas, kartais net ir visai skanių patiekalų atnešdavo. Ir to maisto nemažai – porcijų aš tikrai nesuvalgydavau.

Tikroji diagnozė ir prognozės

Interneto pagalba sužinojom daug daugiau, negu pasakė ligoninėj. Lyginant tai, ką aš žinau dabar, ir ką man pasakė ligoninėj, tai ten man visiškai nesuteikė informacijos, visai jokios. Tiesiog baisu. Gal jiems mano atvejis ir nėra reikšmingas, bet aš visgi tikėjausi bent kokio pagarbos sau, kaip ligoniui ir asmenybei. Visus galimus variantus išaiškino mano poliklinikos ginekologė, kiek žinau, pati dirbanti ligoninėj, tik kitoj. Taigi, galimi 3 variantai.

1 variantas. Placenta yra labai žemai. Bet augant gimdai, ji gali pakilti ir nebeliks pavojaus. Jeigu ji pakils bent 1cm, aš galėsiu toliau gyventi daugiau mažiau aktyvų gyvenimą, eiti į darbą ir sėkmingai auginti pilvuką. Kada tai nutiks – po 2 savaičių, po mėnesio ar daugiau – nežinia.

2 variantas. Placenta nepakils. Tuomet visą likusį nėštumą gulėsiu lovoj ir saugosiu save ir mažylį. Gali būti, kad paskutinius mėnesius gulėsiu ligoninėj. 36 nėštumo savaitę darys Cezarį, nes savaiminis gimdymas pražudys ir mane ir kūdikį. Operacija būtų labai pavojinga, nes tiesiog ant stalo galiu nukraujuoti.

3 variantas. Placenta nepakils. Ji suplyš arba atsiskirs. Tokiu atveju yra tikimybė, kad net ir greit atvažiavusi greitoji nenuveš iki ligoninės. Nes kraujavimas gali būti labai pavojingas: per minutę netenkama 1 litro kraujo. Baisu, bet tokių atvejų būna.

Kol kas guliu ir laukiu, skaičiuoju dienas. Ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Žiūriu televizorių, filmus. Jokių rankdarbių. O ką aš galėčiau daryti gulėdama? Dar sėdint kažką įmanoma. Ir nuotaikos nėr. Antradienį eisiu echoskupuotis ir žinosiu, ar jau pakilo placenta, ar dar ne. Kaip gydytoja pasakė: „Jokio darbo, jokio fizinio krūvio, jokių stresų. Gukite ir mylėkite save. Kuo daugiau teigiamų emocijų“.

Mes LABAI labai tikim, kad viskas bus gerai. Ir kad vasarą jau džiaugsimės šeimos pagausėjimu.