Galiu gyventi be popieriaus, virbalų, adatų. Bet negaliu gyventi be vąšelio. Jis - mano tikroji meilė (po šeimos, žinoma). Galiu atsisakyti visko, bet nerti - niekada gyvenime!!! Neturėsiu rankų - nersiu kojomis arba laikysiu vąšelį dantimis. Ir ką bedaryčiau, jo visada pasiilgstu.
Štai prieš kelias dienas pajutau, kaip vėl niežti rankas. Ir kaip traukia dėžutė su vąšeliais :P O ir pavasaris jau čia. Galima traukti megztus paltukus ir striukes. Turiu vieną tokią, mamos megztą. Labai jau man patinka. Jai jau metai. Vis ruošiausi papuošti. Pradėjau nerti vynuogių kekę (kaip tik - prieš metus). Užtaikiau ant vynuoginės bangos, kai jos (vynuogės) pradėjo baisiai patikti :) Bet atėjo vasara... Žodžiu, taip ir gulėjo lapas su keliom vynuogėm. Bet dabar jau užbaigsiu ir pasipuošiu :) Tikiuosi... :) Beliko kelias vynuoges nunerti, viską sujungti ir prisiūti prie striukės. ..
O paskui dar reikės rankinės, skarelės ir riešinių prie jų, kad viskas derėtų :D
Bet jau čia rožinė svajonė.....
Ai, ir dar batelių, ir megztos suknelės :D Arba bent jau pirktinės :P
Nemoku fotografuoti. Galbūt kada ir išmoksiu, bet dabar dėl to nesikremtu ir tai darau su didžiuliu malonumu. Ir todėl mano nuotraukos - gal labiau dokumentinės: pamačiau ir užfiksavau taip, kaip radau.
Retai kada iš namų išeinu be fotoapatato, paprastučio, bet nuotraukų kokybe esu patenkinta. Ir fotografuoju viską, ką matau, kol keliauju. Ir dažnai tai - balos :) Pro kurias visi praeina. O aš sau patenkinta pyškinu :)
Man patinka "makro" nuotraukos. Mėgstu krapštytis, todėl mane žavi ne tai kas yra tokio dydžio, kad visi mato, o tai, ką mato tik vienetai. Ir tokių nuotraukų - pilnas archyvas. Keletą parodysiu. Iš serijos "Tai, kas po kojomis/ balose".
Šis lapas man beprotiškai patinka :) Nuotrauka gavosi tokia, gyvenimiška, su natūralaus grožio sumindžiotu lapu, per kurį rytais keliauja daug žmonių (dėl to jis ir yra toks skylėtas) ir net nepastebi. Aš ji senokai nusižiūrėjau, bet vis pamiršdavau užfiksuoti. Kol pagaliau tai padariau :)
Kol vaikai ant supynių, toliau nagrinėju balas. Radau štai šį vos poros cm ledo gabaliuką. Aptvarkiau (pagaliuku iškrapščiau už jo gulinčią nuorūką) ir užfiksavau. 
O čia ne kas kita, o oro pūslelės, įkalintos po ledu. Užlipi ant ledo - ir jos su pavasariniu upeliuku keliauja toliau. Patikrinta vaikų :) 
Lapas - žiemos kalinys. Prišalęs prie ledo. 
Užšalę lašai. Danguje jau pavasaris, o ant šakų - dar žiemos palikimas.
Na ir uogos. Negaliu vis pro jas praeiti. Jau visus šalia namų esančius krūmus aplandžiojau. Bet kai aplink dar nėra spalvų, šios raudonos uogos atrodo stebuklingai. Ypač rytais, su šerkšnu. 
O čia pateisinama priežastis, dėl kurios mes vakar su vaikais pavėlavom į mokyklą (viena iš priežasčių). Tik išėjom iš namų - ir še tau, toks grožis. Snaigė ant žemės, kažkur 8 cm dydžio (tokio, kaip matot monitoriuje). Tokia taisyklinga ir tokia stebuklinga. Nesu nieko panašaus mačiusi. Tiesiog sušalęs vandens lašas, o šitaip nerealiai atrodo.
O šalia esančioj baloj aptikom dar dvi tokias snaiges, tik pusines.
Į darželį taip pat pavėlavom. Nes kol visus krūmus aplandžiojau, o jie spygliuoti... Bet pavasaris jau čia, jau čia :)
Šį įrašą parašiau prieš kelias savaites, bet pokalbis su tėvu išmušė iš vėžių ir taip ir liko įrašas juodraščių sąraše.
O pokalbis buvo štai toks:- Kam ji jum?
- ???
- Kam ji jum reikalinga?- Nesupratau... Kas, Juna?- Aha. Ramiai jau gyvenot, turėjai darbą, o dabar...- O ką dabar, blogai gyvenam?
- Tai ką, jus jos norėjot? Planavot?Ir t.t., ir pan...Įdedu šį įrašą, nes jau greit bus 9 mėnesiai :)Kiekvieną mėnesį vis ruošiuosi parašyti, kaip mums sekasi augti, bet iki šiol vis neprisiruošiau...Junai jau 8 mėnesiai ir savaitė. Aš tik dabar pripratau, kad ją turiu. Pirmus kelis mėnesius vis krūpčiojau, išgirdusi jos verksmą. O Dieve, tai MŪSŲ vaikas. Atrodo, kas tėra tie 5 metai (praėję po Emilijos gimimo)? Bet kažkaip suvokti, kad vėl kažkas mažiukas juda tavo lovoje ir savaip reguliuoja tavo gyvenimą, buvo sunku.
Kai vaikščiojau su didžiuliu pilvu, ant kurio statydavau puodelį, vis nesitikėjo, kad visa tai vyksta su manim. Kai gimdžiau, ant gimdymo stalo galvoje sukiojosi tik viena mintis: "Ar tai vyksta iš tikrųjų, ar aš stebiu kažkieno kito gyvenimą?". Na, skausmai lyg ir negali būti netikri, bet visvien nesitikėjo....
Ir taip jau 8 mėnesiai prabėgo. Pasakiau vakar vyrui, kad tik dabar JAU TIKIU, kad mes turim trečią vaiką ir tik dabar pripratau prie tos minties. Galbūt dėl to, kad mūsų vyresnėlės jau ASMENYBĖS, su savo pomėgiais, charakteriais ir nuomonėm. Galim įsivaizduot, kokios jos bus po metų ar net dešimtmečio. O čia toks mažiukas kamuoliukas, dar neatskleistas stebukliukas. Todėl kaip ir mūsų, bet visiškai neaišku, koks tas kamuoliukas bus po pusmečio. Jokio ryšio su ateitim, jokios vizijos... Nooooors jau pamažu pradedam atradinėti ją :)
Taigi.... Juna... Kaip sako Erikas: "Ji yra brandus vaikas, kaip subrandintas vynas". Labai taikliai :) Nors gal kam ir pasirodys vaiko ir vyno lyginimas netinkamas :P Brandus kūdikis. Kitokie mes. Kitaip žiūrim į ją. Kitaip ją suvokiam ir jaučiam. Žinoma, kažkiek kaltas ir gydytojų nuosprendis: "Daugiau jokių vaikų. Jeigu pastosi - tik abortas (fui, koks žodis)". Tad, tai mūsų PASKUTINIS vaikas, kaip sako Erikas :) Ar mes ją mylim labiau negu kitas ? Ne. Mylim visas, visas vienodai ir kartu skirtingai :) Nes jos visos skirtingos :)Mūsų kūdikis - tinginiukas. Lyginam jos pasiekimus su sesių. Tikras tinginiukas: sėdi, bet pati nesisėda, vaikšto vaikštukuose, bet neropoja ir manau, tikrai neropos. Paguldai ant pilvo ir guli, rėkia iki pamėlynavimo, kol jos neapversi. Naktį žadina dažnai, bet beveik niekad neverkia: barbena kojom man į nugarą...
Ji ramesnė, negu sesės buvo. Jos didžiulių akių negali nepastebėti.
Ir dar ji tikra bailiukė: jeigu sėdi, ką nors ramiai darai ir tiesiog pajudi (pasuki galvą, pakeli ranką), būtinai išsigąsta :)
Ji mėgsta raištelius ir etiketės. Žaislas - nėra geras žaislas, jeigu ant jo nėra etiketės.Ji jau kažką burba po nosim, kai pyksta - tada "MAMA", kai viskas gerai, tada "TETE".Ji turi jau 3 dantukus. Ir yra, kaip sako Erika, "truputį negrė", t.y. nėra baltos odos. Natūraliai įdegusi, tėvelio dukrelė :) (kuris turi lašiuką čigoniško kraujo :P).
Kartais aš įkvepiu vaikus ką nors rankdarbiauti, kartais - jos mane.
Šįkart Erikos eilė. Pagavau ją ant taburetės prie mano knygų lentynos : traukė eilinę knygą pavartymui. Šįkart tai buvo Afonkinų knygą "Viskas apie origamį". Kas bent kiek lankstė, turėtų žinoti šios poros, vyro ir žmonos, pavardę. Tai, sulankstėm su vaikais kai ką. O paskui ir pati susirgau: perverčiau visą knygą. Oho, kie daug gėrio joje radau...
Ir išsirinkau, ką norėčiau išlankstyti. Tai italo Alfredo Giuntos musė. Paėmiau 3x9 cm kepimo popieriaus gabaliuką ir ... gavau 1,7 cm dydžio musę. 
Tokią, netvarkingą, bet savim likau patenkinta, nes gi išlanksčiau :)
Tiesiog negaliu neįdėti šio ryto nuotraukos :) Pavasaris jau valdo dienos metu, o va naktį ir rytais - vis dar žiema. 
Dievinu pavasarį. Žiema, vasara ir ruduo kažkuriuo momentu visuomet atsibosta: tai per šalta, kai per karšta, tai per niūru. O va pavasaris visuomet žavus. Toks unikalus, kupinas laukimo ir pokyčių, augimo, gimimo ir kitų nuostabių dalykų.
Na, yra tik vienas dalykas, kurio nekenčiu ankstyvą pavasarį - šunų turėtojų. Te neįsižeidžia pilietiški ir sąmoningi, kurie po savęs ir savo auginių nepalieka "smirdančių dovanų". Nors tokių bent jau mūsų rajone nemačiau :P Ir dabar jų dėka mes priversti keliauti tako viduriu ir nuolat priminti vaikams, kad neitų šaligatvio pakraščių ir neįliptų į š...
Ką aš čia... Visai neromantiškai... po tokios romantiškos įžangos :P. Bet gi toks gyvenimas :)
O vakar nusipirkau naują žurnaliuką. Pasirodo jau nebenaujas, tačiau kai aš laaaabai retai einu į parduotuvę, man buvo atradimas. Perverčiau kelis puslapius, pasižiūrėjau į kainą, aj, galvoju, paimsiu, namie pažiūrėsiu. Tikrai negaila tų 3,50 Lt. O namie pavarčiau ir pasakiau, kad sumokėčiau ir 7 Lt - man patiko. Ir interjero truputėlis, ir apie žmones parašyta (šiame numeryje - apie mano truputį pažįstamą meškiniautoją, kurios darbais begalo žaviuosi, ir dar truputis apie fotografę, kurios dienoraštį seku), ir rankdarbių yra, ir pamokų. Žodžių, jeigu dar tokio nematėt - pavartykit :) Man tikrai patiko :) Nežinau, ar dar pirksiu (nes esu pasižadėjus išvis JOKIŲ žurnalų nebepirkti), bet bent vieną numerį, kaip gero ir man patikusio žurnalo pavyzdį, visiškai atitinkančio kainos ir turinio santykį, turėsiu :)
Vakar su Erika įlindom į šaldymo kamerą ir nusprendėm, kad kažką reik su uogom daryti. Jų dar liko daug. "Gal darom ledus?", - paklausė ji. O ką, gera idėja. Kaip tik vakar apie juos rašiau :P Tik reikėjo rasti, į ką sudėti tuos ledus. Ir radom :) Ir padarėm va štai tokius :P
Tas "padarėm" pernelyg rimtai skamba. Iš tikrųjų mes tik šaldytas uogas sumalėm ir tiek. Na dar truputį cukraus įbėrėm, nes uogas šaldžiau beveik arba išvis be cukraus.Taigi sumalėm uogas su cukrum.
Tada sudėjom į tokias "formeles". Jos liko nuo tėčio kažkuriuo metu valgytos grūdėtos varškės su dvigubu indeliu: vienoje pusėje didelis indelis su varške, kitoje pusėje - mažiukas su uogiene. Tai aš tokių mažiukus indelius nukirpau. Turėjau keletą pasilikusi. Mat sergu įdomių indelių manija, gaila išmesti, vis pasilieku ar tai muilui, ar dar kokiems gėriams susidėti :P
Ir į ledus įsmeigėm pagaliukus. Neturėjom tinkamų, tai sukarpiau paprastus bambukinius iešmelius :P
Tada porą valandų palaukėm kol vėl sušals, indėlius trumpam įkišom į karštą vandenį ir ištraukėm "ledus" :) Mmmmmmm......
Esu begėdiškai apleidusi savo dienoraštį. Bet pasitaisysiu:PO apleidau dėl dviejų priežasčių: vienos mūsų gyvenimo naujienos (apie kurią vis žadu papasakoti, bet jaučiu, tai užsitęs) ir naujų atradimų. Taigi, apie atradimus :)Kai beveik prieš metus ėjau ilgų atostogų, esu pasižadėjus, kad negerbsiu savęs kaip asmenybės, jeigu per šiuos 2 ilgų atostogų metus neišmoksiu ko nors naujo. Naujų bent 3-jų dalykų. Ir tas "kas nors naujo" - turi būti ne rankdarbiai. Taigi, planą pradėjau vykdyti.
Pirmas noras - pradėti vairuoti. Hmmmm... Noriu tai daryti jau vasarą :P Turiu teises, kurias gavau jau beveik prieš 15 metų, bet ilgą laiką nevairavau. Išprašiau mašiniuką iš vyro. O jis paėmė ir nupirko. Tokį, visai nenauja, bet "pradėti vairuot tau pakaks, galėsi be sąžinės graužaties apdaužyti, subraižyti ir panašiai. Ir tik pabandyk nevairuot..." Tad jau bandau prisiminti ir važinėju :P Ir labai svajoju per
likusius 1,5 atostogų metus išmokti tai daryti gerai :PAntras noras - noriu išmokti gaminti. Na, gaminau, bet labai paprastai ir be jokios fantazijos. Ir su amžinu galvos skausmu: ką šiandien gaminti. Tai yra, su amžinu buvusiu skausmu. Dabar turiu kitą galvos skausmą - ką iš to, ką noriu, pagaminti :) Tai va, dabar gaminu daug, gaminu tai, ko niekad nesu dariusi, ragavusi ir net nesvajojau :) Žodžiu, intensyviai mokinuos. Todėl rankdarbiai laukia savo eilės. Todėl nesirodau čia :P Nes esu baisiai užsiėmusi: lavinu savo skonio receptorius ir maloninu namiškių skrandžius. Ir pats smagiausias dalykas - atradinėju. Pirmiausia, atradau, kad maisto gaminimas - nereikalauja daug laiko, pinigų ir pastangų, kaip visada maniau. Pati sau, baisiai nustebusiai, išsklaidžiau šį mitą. Ir nuo šios minties kaifuoju. Ir greitu tempu pildau savo receptų knygelę, kurią sesė man padovanojo :) "Lyg ir kai tekėjai už manęs nepastebėjau, kad turėtum kažkokių kulinarinių gabumų. O kas gi dabar atsitiko?" - sako vyras. Aš gi namų šeimininkė:) (kaip jis pats dažnai pabrėžia). Ir būtų gėda sėdėti namie ir neišmokti bent valgyti padoriai gamint. Dabar tam turiu laiko :)
Na ir ta proga mano šios vasaros atradimas. O tai nuotrauka ant desktop'o guli jau pusmetį ir vis laukia, kada ją įdėsiu :P "Ir kaip aš anksčiau neišbandžiau?" - pasakiau sau, paragavusi. Vasara buvo karšta, o "cheminių" ledų vaikams siūlyti tikrai nesinorėjo. Tada prisiminiau, kad kažkurioj laidoj mačiau, kaip daro šerbetą, ar kažką panašaus. Taip jo užsinorėjau, kad net nebuvo laiko įlisti į internetą ir pasiieškoti, kaip jį daryti. Tad paėmiau kelis bananus, kriaušę, sutriniau su blenderiu, paskaninau trupučiu vanilinio cukraus, pusės citrinos sultim, masę sudėjau į ledukų formeles ir po pusdienio kartu su vaikais kaifavom -mmmmmm, kaip skanu. O paskui jau ir į internetą įlindau, ir begalę įdomių receptų radau. Ir būtinai išbandysiu ne vieną ir ne du :P
Man dabar visiškas nerankdarbiavimo periodas :) Nes šiuo metu gyvenam kitais rūpesčiais. Apie juos, manau, greitu metu parašysiu...
Tad šįkart apie kitką - apie maistą.
Šeštadienį pareiškiau:- Noriu salotų.
- Gerai, ką nors sugalvosiu, - atsakė Erikas.
Atidarė šaldytuvą, išėmė produktus .. ir iš jų pagamino štai tokias Šeštadienio salotas.
Reikės:pekino kopūsto ( supjaustyto - 2 saujų);
150 g mozzarellos sūrio;
30 g vytinto kiaulienos kumpio (labai smulkiai supjaustyto) 1/2 mažos citrinos sulčių 2 šaukštų Vilniaus ypatingojo padažo pipirų (jų turi būti daugiau)
druskos nereik.
Viską sudedam, sumaišom ir... mmmmėgaujamės :)
Yra vienas dalykas, apie kurį nerašiau. Nerašiau, nes šiuo klausimu nerealiai daug minčių. Visokių. Ir jų sudėti kažkaip vis neprisiruošiau.Niekad nerašiau apie savo darbą. Apie žurnalą, kuriame dirbau. Apie "Rankdarbių kraitelę". O čia še tau kad nori - skambutis iš redakcijos. Po kokių 10 mėnesių pertraukos (niekas neskambino nuo mano išėjimo į dekretą)...
Kiek pastebėjau, jeigu bent kažkoks nedidukas darbelis pasirodo spaudoje, autorės būtinai apie jį ką nors parašo savo dienoraštyje. O man kažkaip visi darbai, kurie yra žurnale, veikiau ne rankdarbiai, o DARBAS. Gal todėl iki šiol nieko nerodžiau iš "anų darbų". Na ir dar visokios autorinės teisės ir panašiai. O aš į šiuos reikalus žiūriu rimtai. Nors kitą vertus, pareklamuoti rankdarbius ir patį žurnalą internete - geras dalykas. Galbūt apie jį niekas dar nežino :P
Taigi, į žurnalą "atėjau", kai Erikai dar metukų nebuvo (o jai jau 7 metai). Atėjau labai paprastai: pavarčiau žurnalą ir nusprendžiau, kad jam trūksta mano darbų (che, che, nekukli visai :P). Tad paskambinau, pasiūliau savo rankdarbius ir prasidėjo... Tada mezgiau nerealiai daug, šitiek nemegsiu niekada gyvenime turbūt. Tad pirmadieniais vis skambinau, kad jau turiu dar kelis darbus. Kartais jau būdavo net gėda skambinti, tai antradienį redaktorė skambindavo pati: "Gal turi ką nors naujo?".
Na, o paskui pakvietė dirbti. Pirmiausia tik tvarkiau aprašymus, techninę dalį taip sakant. O vėliau jau ir redaktorės vietą pasiūlė. Ar dabar, sėdėdama namie jaučiu nostalgija? Mmm... Ne, tikrai ne. Džiaugiuosi, kad dabar turiu pertrauką ir galiu viską apmąstyti, įvertinti ir pailsėti. Darbas labai aktyvus, sudėtingas ir atima visą laisvalaikį. Bent jau aš nesugebėjau kitaip dirbti. Dirbau darbe, dirbau po darbo, dirbau sapnuose. .. Dabar galvoju, kad jeigu neturėčiau šeimos, šis darbas būtų puiki galimybė atsiriboti nuo minčių apie šeimos neturėjimą. Beeeeet... Dabar turiu labai didžiulę patirtį: pradedant darbo organizavimu, bendravimu, medžiagos tvarkymu ir panašiai. Ir tuo laibai didžiuojuos. Nuomonių apie žurnalą prisiklausiau daugybę. Ir kaip gerai pasakė vienas žmogus: "Prasti menininkai tampa gerais kritikais". Žodžiu, kas nesugeba pats kažko įdomaus sukurti, kritikuoja kitusir taip pasitenkina :) Teneįsižeidžia tikri profai - kritikai - ne apie juos čia kalba eina :P Ir aš laikausi šiuos nuomonės. Ir dar, kai viena moteriškė pradėjo vardinti kažkurio priedo trukumus, ko ji norėtų, kas negerai, pasakiau paprastai: "Jeigu turit šitiek idėjų ir noro, ateikit ir paruoškit vieną priedą. Nors dalį jo. Mes labai labai džiaugsimės Jūsų pagalba." Tuo kritika ir pasibaigė :) Ir idėjos išgaravo.
Dabar žurnalas turi naują šeimininkę. Ar jis pasikeitė? Ooooo taip, kaip gi kitaip. Vakar sėdėjau varčiau šių metų vasario numerį. O paskui varčiau praeitų metų pirmus numerius, kuriuos dar aš ruošiau. Tikrai pasikeitė, matosi, kad dirba kitas žmogus. Ir tai natūralu. Taip ir turi būti :) Tai yra, kitaip net ir negali būti :) O praeitą savaitę tvarkiau žurnalus. Ir ta proga peržiūrėjau visus. Suvedžiau statistiką. Šiaip, įdomumo dėlei. Jau seniai norėjau tai padaryti, bet vis laiko neturėjau. Taigi taigi:) Suskaičiavau virš 330 savo modelių, virš 90 pamokų, kažkur apie 25 viršelius su mano mezginiais, apie 6-8 priedus (kažkur susimaišau, be jau neperskaičiavau). Neskaičiuoju priedų, kuriuos ruošiau kartu su kitom autorėm :) Ar tai daug? Aha. Matuojant mano laiku, net keli mano gyvenimo metai :)Na ir keletas viršelių. Šis buvo pirmas. Jame Erika 11 mėnesių. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai tą numerį paėmiau į rankas :) 
Mano pirmas priedas. Pirmas blynas :) Ir taip pat malonūs prisiminimai :) Nes nauja patirtis :) Toks, mini mokslinis darbas :P Vėriau papuošalus, rašiau pamokas, piešiau schemas, skanavau, siunčiau medžiagą, paskui ją vėl skaičiaus, rušiavau nuotraukas... 
O šie du viršeliai labai man brangūs. Nes juose yra darbai, išgimdyti darbai, sudėtingi, daryti po detalę, pagal iškarpas, kai iki paskutinės minutės nežinai, ar pavyko. Ir koks "AŠ GALIU", kai susiuvus paaiškėjo, kad viskas gerai. Nertinio gėlių detalė - frivolite vąšeliu nunerta, o švarko - pusė grožio nugaroj, kurios nesimato :P 
Na ir paskutinis. Tai yra pirmas viršelis kitu, A4 formatu (anksčiau buvo mažesnis). Mano gražiausias, sakyčiau, mylimiausias :P. Vis jį išsitraukiu ir pasimaloninu, nes ši liemenė - kelioninis rankdarbis, į kurį įnėriau pačias maloniausias - poilsio akimirkas. Mūsų pirmos kelionės į Latviją metu nėriau gėles, o grįžusi susiuvau jas. 
