8 mėnesiai

Šį įrašą parašiau prieš kelias savaites, bet pokalbis su tėvu išmušė iš vėžių ir taip ir liko įrašas juodraščių sąraše.
O pokalbis buvo štai toks:
- Kam ji jum?
- ???
- Kam ji jum reikalinga?
- Nesupratau... Kas, Juna?
- Aha. Ramiai jau gyvenot, turėjai darbą, o dabar...
- O ką dabar, blogai gyvenam?
- Tai ką, jus jos norėjot? Planavot?
Ir t.t., ir pan...
Įdedu šį įrašą, nes jau greit bus 9 mėnesiai :)
Kiekvieną mėnesį vis ruošiuosi parašyti, kaip mums sekasi augti, bet iki šiol vis neprisiruošiau...
Junai jau 8 mėnesiai ir savaitė. Aš tik dabar pripratau, kad ją turiu. Pirmus kelis mėnesius vis krūpčiojau, išgirdusi jos verksmą. O Dieve, tai MŪSŲ vaikas. Atrodo, kas tėra tie 5 metai (praėję po Emilijos gimimo)? Bet kažkaip suvokti, kad vėl kažkas mažiukas juda tavo lovoje ir savaip reguliuoja tavo gyvenimą, buvo sunku.
Kai vaikščiojau su didžiuliu pilvu, ant kurio statydavau puodelį, vis nesitikėjo, kad visa tai vyksta su manim. Kai gimdžiau, ant gimdymo stalo galvoje sukiojosi tik viena mintis: "Ar tai vyksta iš tikrųjų, ar aš stebiu kažkieno kito gyvenimą?". Na, skausmai lyg ir negali būti netikri, bet visvien nesitikėjo....
Ir taip jau 8 mėnesiai prabėgo. Pasakiau vakar vyrui, kad tik dabar JAU TIKIU, kad mes turim trečią vaiką ir tik dabar pripratau prie tos minties. Galbūt dėl to, kad mūsų vyresnėlės jau ASMENYBĖS, su savo pomėgiais, charakteriais ir nuomonėm. Galim įsivaizduot, kokios jos bus po metų ar net dešimtmečio. O čia toks mažiukas kamuoliukas, dar neatskleistas stebukliukas. Todėl kaip ir mūsų, bet visiškai neaišku, koks tas kamuoliukas bus po pusmečio. Jokio ryšio su ateitim, jokios vizijos... Nooooors jau pamažu pradedam atradinėti ją :)
Taigi.... Juna... Kaip sako Erikas: "Ji yra brandus vaikas, kaip subrandintas vynas". Labai taikliai :) Nors gal kam ir pasirodys vaiko ir vyno lyginimas netinkamas :P Brandus kūdikis. Kitokie mes. Kitaip žiūrim į ją. Kitaip ją suvokiam ir jaučiam. Žinoma, kažkiek kaltas ir gydytojų nuosprendis: "Daugiau jokių vaikų. Jeigu pastosi - tik abortas (fui, koks žodis)". Tad, tai mūsų PASKUTINIS vaikas, kaip sako Erikas :) Ar mes ją mylim labiau negu kitas ? Ne. Mylim visas, visas vienodai ir kartu skirtingai :) Nes jos visos skirtingos :)
Mūsų kūdikis - tinginiukas. Lyginam jos pasiekimus su sesių. Tikras tinginiukas: sėdi, bet pati nesisėda, vaikšto vaikštukuose, bet neropoja ir manau, tikrai neropos. Paguldai ant pilvo ir guli, rėkia iki pamėlynavimo, kol jos neapversi. Naktį žadina dažnai, bet beveik niekad neverkia: barbena kojom man į nugarą...
Ji ramesnė, negu sesės buvo. Jos didžiulių akių negali nepastebėti.
Ir dar ji tikra bailiukė: jeigu sėdi, ką nors ramiai darai ir tiesiog pajudi (pasuki galvą, pakeli ranką), būtinai išsigąsta :)
Ji mėgsta raištelius ir etiketės. Žaislas - nėra geras žaislas, jeigu ant jo nėra etiketės.
Ji jau kažką burba po nosim, kai pyksta - tada "MAMA", kai viskas gerai, tada "TETE".
Ji turi jau 3 dantukus. Ir yra, kaip sako Erika, "truputį negrė", t.y. nėra baltos odos. Natūraliai įdegusi, tėvelio dukrelė :) (kuris turi lašiuką čigoniško kraujo :P).