2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

3 vaikai. Ką apie tai mano visuomenė?

Nors senokai nieko nerašiau, tai visai nereiškia, kad iškritau iš gyvenimo, nieko neveikiu ir nieko nemąstau. Priešingai: nespėju tvarkytis su minčių srautu :) Pirmiausia apie tai, kas aktauliausia...
Mes sėkmingai auginam savo trečia atžalėlę, jau 29 savaitės praėjo ir pilvo jau nebeįmanoma nepastebėti :). Kiek dar galėsiu džiaugtis savo augančiu pilvu ir jausti judesiukus savyje, niekas nežino... O kol laukiame, tenka susidurti su visuomenės požiūriu į šeima ir į daugiavaikes šeimas. Juokas ima - argi 3 vaikai - jau daugiavaikė? Pati užaugau 3 vaikų šeimoje ir neisivaizduoju, koks gyvenimas, neturin dar bent porą kraujo brolių/ sesių. Tačiau žmonės mąsto kitaip. Šeima jau nebeturi tos vertybės, nėra tas pagrindas, kuris mūsų supratimu turėtų būti. Ką norėti, juk daugumai ir vieną vaiką užauginti - žygdarbis. Baisu apie tai pagalvoti, bet su tokia nuomene vis dažniau susiduriu: "Aš jau atlikau savo pilietinę pareiga - pagimdžiau vaiką", - sako mano pažistama. O su vyru vis dažnai pasikalbam apie tai, kur ritasi mūsų pasaulis ir turbūt visgi žmonija išsigimsta ir yra pasmerkta, nes netikros, primestos vertybės užvaldo pasaulį. "Pirmą, reikia padaryti karjera, nusipirkti namą ir tik po to galvoti apie vaikus". Aš visiškai suprantu, kad visi mes skirtingi ir tai, kas svarbu man, juokinga kitam. Tačiau, kai sulaukę 40-ies, pagalaiu "pasidarę karjerą" ir turi kur gyventi, žmonės kreipiasi į vaisingumo klinikas su ašarom, kaip nori tikros šeimos, ir kaip likimas nuskiraudė, neduodamas vaikų....
Kai draugams, pažįstamiems, bendradarbiams ir artimiems bei tolimiems gimnačiams pranešėm naujieną, reakcijų būta laaaaabai įvairių. Na, maždaug pusė ir jų tikrai pasveikino iš visos širdies (dauguma jų turi bent po porą vaikų), bet visgi uždavė klausimų, apie kuriuos toliau rašysiu. O kiti, jeigu galėtų, išgirdus pasukaliotu piršta prie smilkinio, tačiau taktiškai susilaiko....
Pirma. Kam tau TO reikia? Taip paklausė pusbrolis, kai aš pranešiau naujieną apie šeimos pagausėjimą. Ir labai gaila, bet kai mieste keliauju su dviem dukrom ir jau dideliu pilvu, dauguma žiūri su užuojauta. Tikrai nesutirštinų spalvų, yra taip kaip yra... Ir dar bent kelis kartus, kaip jau prasilenkėm, atsigrežia pasižiūrėti į mane. Ir tik vienas kitas nusišypso...
Antra. Ar žinot, KIEK kainuoja vaikai? Šį patį šlykčiausią mano galva klausimą, uždavė mums ne kartą, ir ne porą. Nenešiojam rožinių akinių ir žinom, kad vaikus reikės maitinti, rengti, leisti į mokyklą, vėliau į mokslus ir pan. Tad apie tai taip pat galvojom ir galvojam, tačiau turint vieną vaiką argi įmanoma jam duoti viską? Argi nerizikuoji tiek pat, kaip ir turint jų daugiau. Visko neduosi ir vienam, ir ar tikrai to visko jam reikia? Gal geriau duoti truputį mažiau, bet duoti meilę ir galimybę bendrauti? Aš visuomet džiaugiausi, kad turiu 2 dukras, nes jos turi vieną kitą ir nors pasibara, susimuša, bet vakare gražiai susėda žaisti ir turi ką pasakyti vieną kitai. O augantis su suaugusiais, neturi sau lygiu, savo kartos atstovų, su kuriais pilnavertiškai gali bedrauti. Jau ir mūsų vaikų darželyje pastebėjau, kad vienturčiai neturi tikrų gerų draugų, o iš bent 2 vaikų šeimų vaikai lengvai susidraugauja.... Taigi, kiek kainuoja vaikai? Pasak Eriko bendradarbio: "Kas mėnesį bent po 400 lt". Įdomu, kaip tai apskaičiavo? "Elgiatės neapgalvotai, nes reikės ir trečią vaiką maitinti, ir išlaidų didėja" ir grįžtama prie pirmo klaisimo - KAM mums TO reikia?
Trečia. Kaip ruošiatės gyventi 2 kambarių bute? Šitą klausima užduoda pirmiausia, ir tie kurie sveikina, ir tie, kurie mūsų nesupranta. Ogi gyvensim labai paprastai - tiesiog gyvensim, ir džiausimės, kad turim 3 stebuklus. Bus per mažai vietos - ką nors sugalvosime. O jeigu nesugalvosim - sutilpsim ir taip. Užaugau 40 kvadratų bute. Kartais norėdavosi turėti savo kampą, bet tai tikrai nebuvo pagrindinis noras, tik kartais apie tai pagalvodavau... Per pauskutinius 5 metus, kai buvo buto pirkimo manija, žmonės vieni kitus pradėjo vertinti pagal tai, kokio dydžio paskolą davė bankas ir kokio dydžio butą įsigijo. O dabar per TV dažnai rodo verkiančius piliečius, nesugebančius atiduoti paskolų ir priverstus išsikraustyti iš namų. Mes, kai ėmėm paskolą, norėjom poros vaikų, tačiau ėmėm tokio dydžio paskolą, kokia galėjom panešti ir pirkom tokį butą, kurį realiai galėjom apmokėti. Ir man keista girdėti: "Norim 3 kambarių buto, nuo antro iki priešpaskutinio aukšto, tik va pradinė įmoka pernelyg didelė"... Mes pirkom paskutiniam aukšte, nes buvo pigiau, be remonto ir su varvančiu stogu. Stogą sutvarkėm ir labai džiaugiamės, nes pro langą mantom ne priešais esanti BET naują namą, o tolumoje esančius miškus.... Ir esam laimingi, kad gyvenam tokiam jaukia mažam lizdelyje. Ir tikrai nesinori lįsti į skolas vien tam, kad nusipirkti dar vieną kambarį. Svarbus ne buto dydis, o žmonės, kurie ten gyvena ir kaip jie ten jaučiasi. Didelis namas man jaustis geriau nepadės...
Ketvirta. KODĖL niekas neklausia, KAIP mes jaučiamės laukdami dar vieno stebuklo? Nejau pinigai ir gyvenamojo ploto klausimas - yra pats svarbiausiai? Jis yra svarbus, bet jausmai tampa tokie menkiaverčiai. Apie juos vis mažiau kalbama. Galbūt tai ir yra priežastis, kad ŠITIEK porų skiriasi, nes pirmiausia rūpinasi save supančia gerove, o į savo vidų niekas nepažvelgia ir nepažvelgia į šalia esančio sielą? Ir kodėl nepažvelgia - bijo, kad ten ras tik tuštumą? Tikrai, baisu. Baisu pagalvoti, kurlink ritamės. Ir keista, kad pyksta pažįstami, kad vis rečiau juos aplankom. Mes norime TIKRO gyvenimo, su jausmai, su malniais pokalbiaisi prie namie iškepto pyrago ir kvapnios arbatos puodelio, o ne svaigimų apie tai, kaip buvo gera studijų laikais, iki kelių galėdavom nemiegoti, kiek išgerti, o dabar jau nenbesugebam ir nenorim teik gerti ir apie tai, kaip sunku dabar, apie pinigus ir paskolas, apie tai, kaip svarbu pasidaryti remontą ir būtina iškeliauti kuo toliau į užsienį. Norisi visai kitų pokalbių, mes gi augam bręstam, tai kodėlgi nepakalbėjus apie įdomesnius dalykus????? Ne prie tradiškai degtinės buteliuko, o tiesiog prie kavos/ arbatos puodelio? Vis niekaip negali liaudis iš tų kavailysčių ir senamadiškų tradicijų išaugti. Mes kas savaitgalį mielai eitumėm į svečius, jeigu visu šito brudo nereikėtų tįsti ir nusiteikti, kad kitą ryta bus blogai. Toadįl aš visuomet mieliau pasirinksiu sesė draugiją, nes galiu visų šių nesąmonių nedaryti o tiesiog ateiti paplepėti...
DŽIAUKIMĖS ir VERTINKIME tai, ką turime. Po ligoninės aš džiaugiausi kiekviena diena, kurią pragyvenau su savo pilvuko gyventoju, mintyse pragyventą dieną pažymėdavau kryžiuku. Ir jaučiausi be galo laiminga, gyvendama savo mažame TIK dvejų kambarių butelyje. Ir jaučiuosi laiminga, skaičiuodama dienas ir savaites toliau. Žmogai, irgi tai nėra svarbiausia? Džiaukimės tuo, kas mūsų aplinkiniams teikia malonumą. Argi jau nebemokam?

17 komentarų:

  1. Kaip tave suprantu. Mums panašiai buvo kai laukėmės trečio. Tik mes trijų kambarių bute netelpam :D. Tikrai :), nors gerai pagalvojus, būtų kad ir koks 10 kambarių, vis teik visi viename būtų :).
    Kiekviena diena atneša kažko naujo (kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų) :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš taip pat sutinku su tavo nuomone ir labai palaikau, nors turiu du vaikus ir turbut daugiau neturesiu del amžiaus ir ligų. Tačiau tirkrai žinau, kad nepritrūktų nei duonos, nei kambarių, nes, kad ir kiek tu jų turėtumei, jeigu šeimoje geri santykiai, dažiausiai visi būname viename kambaryje. Mano šeimos gyvensenai labai tinka trečias punktas. Būtent taip norisi gyventi, su namie iškeptu pyragu, arbatos puodeliu ir mylima šeima, bei tais kuriems arbata, pokalbis ir meilė, net po 20-30 kartu pragyventų metų teikia didelį malonumą. Linkiu sveikatos ir ramaus laukimo naujo stebuklo. Saugok save ir savo šeimą nuo vartotojiškos visuomenės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O man didelės šeimos - gražu. Galiu nuraminti: su trim vaikais puikiai telpama ir mažame vieno kambario bute (aišku, norisi erdvesnio, bet tai tikrai ne svarbiausia). O į dviejų kambarių butą mano draugai telpa ir su keturiais, ir su penkiais vaikais. Taip kad jeigu tik sveikata leis, linkiu dar vieno kito laukimo. O kol vaikai paaugs, tai ir butas didesnis ar namukas atsiras.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Šaunuolė, liuks mintys. Palaikau jūsų šeimyną ir manau, kad esu tikrai ne viena tokia. Nuo tokių, kaip jūs, ir prasideda mūsų visuomenės keitimasis. Todėl aukščiau nosį ir įrodykit tiems nurzgoms aplinkiniams, kad ne jie, o jūs iš tiesų esate laimingi... ;)

    Mano viena pažįstama šeima, turinti du vaikučius, statosi namą jau antri metai, ir laikinai yra priversti gyventi vagonėlyje, panašiame į statybininkų... Kai paklausiau, kaip jiems ten sekasi keturiems tilpti, sakė, kad pradžioje buvo nelengva, kol visi apsiprato, o dabar, sako, neįsivaizduoja, ką reikės veikti dideliame name, kai tas bus pabaigtas, nes tame viename vagonėlio „kambarėlyje“ visiems kartu taip gera ir jauku pasidarė, kad bijo, jog dideliame name visi išsisklaidys po savo kambarius ir vėl atitols vienas nuo kito...

    Gražių ir jaukių jums stebuklo laukimo akimirkų ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Agne, prapieste, ugne, smagu, kad esat kitokios nuomonės, negu dauguma.
    Agne, del to gyvenimo vagonelyje... Vakar gulejau lovoj ir svarsčiau, ką mes į trečią kambarį dėtumėm?... Net neįsivaizduoju.... :) O ir vaikai daugiau mūsų kambaryje trinasi, negu savajam :)
    Tiesiog, kai gyveni džiaugsmu ir nori juo pasidalinti, žmoniu klausimai ir reakcijos TAIP pribloškia, jog kartais net pasimetu. Štai kitoj laiptinej gyvenanti dviejų vaikų mama, pamačiusi mane su pilvu, sako: "Geriau šuniuką vaikams nupirktum". Aš net išsižiojau...
    Ir dar juokingiausia:) Prie labai palaikančių - darželio aukletojos ir mokykloj mokytojos :P Priežastis turbūt aiški :P Neliks be darbo :P

    AtsakytiPanaikinti
  6. Labai daug labai teisingų ir gražių minčių parašei. Man tokie žmonės kaip kokia užuovėja nuo dabartinio gyvenimo bjaurasties. Gražaus jums visiems laukimo.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Absoliučiai pritariu. Gera žinot, kad yra dar taip mąstančių ;) Sėkmės laukime ir pasitinkant stebuklėlį!

    AtsakytiPanaikinti
  8. Smagu, kad yra kitų tokių ar panašių į mūsų šeimą. Aš mus vadinu namisėdomis, nes mums nėra niekur geriau, kaip namuose. Aš ir atostogauti ne visada noriu važiuoti, nes taip gera namuose, visiems. Ir draugų labai mažas ratelis beliko, nes tikrai nesinori tų pačių kalbų - kiek mažai pinigų, kaip blogai gyventi ir t.t. ir pan.
    Sėkmės auginant pilvinuką ir puoselėjant gražią šeimą :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Ačiū, ačiū už palinkėjimus :)
    Na, nesam namisėdos, mėgstam keliauti, ypač į gamtą :)Ten, kar viskas tikra :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Natalija, džiaukis ir būk laiminga, kad gyvenimas duoda dovaną-net trečią vaikiuką :)
    iš visos širdies :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. beje, yra mokslinių studijų, įrodančių, kad mažoje erdvėje gyvenančios šeimos yra darnesnės, nes daugiau laiko praleidžia kartu ir geriau moka prisiderinti vieni prie kitų. Sėkmės ir stiprybės.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Auksaranke, o trečio kambario jums labai labai palinkėsiu. Jame puikiai galės įsikurti tavo įvairios žaliavos, pradėti ir nepradėti darbai ir pan.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Na mes turim 40 kv m studijos tipo butuka ir tai kazkas sugebejo paklaust kaip tilpsim, kai suszinojo, kad laukiames pirmo pumpurelio.. Tokiais atvejais as atsakau, kad kazkodel kuo geriau mes gyenam, tuo labiau zmones atjaucia..

    Sekmes nesiojant savo nauja laime ;).

    p.s. neistversiu nepastebejus, kad nera nei tikru nei netikru vertybiu, tiesiog skirtingi zmones vertina skirtingus dalykus. Verciau reikia pasidziaugt, kad zmones kurie nenori burio vaiku, ju ir negimdo.. ju paciu ir musu visu labui.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Tai kad sutelpu as ir su savo rankdarbiais,tuo labiau kad nedarau kazkokiu super dideliu darbu :)
    Radasta, oj, labai geras pastebejimas del tu vertybiu. Ir del to vaiku negimdymo musu visu labui. Tikrai pritariu :)
    Aciu visoms pasisakiusioms:) Malonu pasiskaityti ir daugiau nuomoniu :)

    AtsakytiPanaikinti
  15. Kaip visa tai pažįstama,visokios kalbos, palingavimai, nulydintys žvilgsniai ir t.t. Nors nuoširdžių sveikinimų ir palaikymo, turiu pasakyti, iš draugų kompanijos ir artimųjų sulaukėm nemažai. Kai dar laukiausi trečiojo vaikelio, ėjau su abiem vaikučiai Laisvės alėja, vyresnėlis buvo kiek nutolęs, nes norėjo dar pasėdėti ant akmeninio katino ar kažko ten panašaus, mes su dukrele iš lėto žingsniavome alėja, kai sutikimo pagyvenusią tetulytę, kuri išgirdusi kaip čiauška mano mažoji mergaičiukė ir pamačiusi, kad aš laukiuosi, pasakė: "oi kokia nuostabi mamytė ir dukrelė taip pat". O, kai prie mūsų pribėgo vyriausias sūnus, ji nustebusi paklausė ir šis jūsų vaikas. Aš atsakiau taip, tai ji iš vis susižavėjusi prisakė kalną komplimentu. Turiu paskayti, kad nelabai mėgstu aplinkinių dėmesį, bet nuoširdus tetulytės džiaugsmas, taip paglostė širdį. O kai savo vyrui papasakojau, kokią frazę jūsų kaimynė mestelėjo, kai sužinojo apie trečią vaikelį, tai jis juokėsi:"įdomu, ką ta kaimynė mums pasakytų, kai mes irgi dviejų kambarių bute su trimis vaikais ir šuniu, ir ne šiaip su kokiu terjeru, o dalmatinu (tiksliau dalmatine)". Taigi saugokit sveikatą, džiaukitės pavasariu ir mažo žmogučio stuksenimais pilvelyje (nors į nėštumo pabaigą pasidaro gan skausmingi:)).

    AtsakytiPanaikinti
  16. Na, mes irgi dar turim zoologijos sodą: katę, dvi žiurkes (jos gyvena skirtingose narvuose) ir šinšilą, kuriai reikia didelio narvo. Bent be vieno gyvio neisivaizduoju, kaip galima gyventi...

    AtsakytiPanaikinti