Obelų žydėjimas

Pagaliau, pagaliau, PAGALIAU..... atidarėm sodo sezoną. Orai nuostabūs, saulutė jau šildo. Tad šalin visokius rūpesčius ir arčiau gamtos.
Taigi, savaitgalį keliavom į sodą. O kas gi gali būti maloniau už pasisedėjimą po obelim ir išsiplepėjimai apie viską pasaulyje su sese ir kitais artimiausiais. Paukščių čiulbėjimas, vaikų šauksmai, mūsų: "Erika, neskink gėlių; Emilija, nelaistyk sesės; Elze, nekankink brolio; Erika, paleisk vikšrą (lyg ji nebūtų mano vaikas - pati apžiūrėdavau kiekvieną gyvį, ypač tokius gražuolius vikršus, kaip šis, ant ridiko :) )". Dar pirtelė (kaiminei už tai ačiū), mamos pyragai pyragėliai, tėčio kepta ir paties rūkyta žuvis ir t.t., ir pan... Ir grįžtu vėl prie obelų. Jau tokios gražios, jau šitaip žydi, jau senokai taip nebuvo. Arba tiesiog mes nepataikydavom atvažiuoti laiku. Tikiuosi, bus bent kiek obuolių :)