Prieš porą metų vienos pažįstamos buvau šokiruota: "Kodėl pas jus tiek daug vaikiškų knygų? Nori pasakyti, kad skaitai vaikams? Ir kam tau TO reikia?". Maždaug, užsikrauni nereikalingų darbų, kai esi ir taip užsiėmusi. Tiesą sakant, pasimečiau ir nesugebėjau apsiginti. O ir ar reikia kažką bandyt įrodinėti žmogui apie tuos dalykus, kurių jam nereikia ir neįdomu? Tačiau dar dažnai grįždavau prie šio klausymo. Ir kalbėdama su vyru taip pat.
Pradėjau vaikams skaityti (pastoviai, kas vakarą), kai Erikai buvo pora metukų, o Emilijai - dar nebuvo metų. Ir nors tuo metu tikrai buvau apsikrovusi darbais, man atrodė, kad ir kaip bebūtų praėjusi diena, pasaką prieš miegą - tai savotiškas meditavimo būdas. Kai vaikui parodai, kad apie jį tikrai nepamiršai, o save ramiai nuteiki prieš miegą. Tad susėsdavom arba suguldavom, apkabindavau vaikus, ir skaičiau. Emilija dažnai užmigdavo skaitymo pradžioje, o Erika visada prašydavo dar ir dar...
Kažkur esu skaičius, kad šiuolaikiniai tėvai vidutiniškai per dieną skiria po 7 minutes savo vaikui. Baisu. Nenoriu būti tokia. Nors ir tikrai nenoriu skirti ir niekad neskirsiu VISO savo laiko vaikams. Tai, manau, jiems taip pat baisu, kaip ir jaustis reikalingais tik po 7 minutes per dieną...
Bet grįžtu prie temos. Skaitau ir dabar. Nors sąžiningai, padėjus ranką ant širdies, galiu prisipažinti, kad turbūt 50 proc. vakarų iškeisčiau pasaką į lišną pusvalandį pasikrapštymo savo kambaryje. Tačiau aš žinau, kad kaip ir prieš 5 metus, taip ir dabar vaikams, ypač Erikai, to reikia. Reikia to bent trumpo pasibendravimo, pasibuvimo čia ir dabar su manimi. Tad kas vakarą sugulam, apkabinu jas, ir glostydama ( ką darau ne taip jau ir dažnai :P), kaip mažus kačiukus, skaitau ir skaitau. Ir nors jos pačios jau moka skaityti, manau ir labai tikiuosi, kad skaitysiu tol, kol pačios pasakys, kad gal jau, mam, neskaityk mums. Nes lekiant nerealiu tempu dabartiniame gyvenime, mums reikia net gal ne tos pasakos, bet ramybės, kai niekas nesipeša, nesibara ir nerėkia, o visi tyliai ramiai klausosi vieno :)
O kas mes skaitom? Daug. Ir visko. Ir didžiules pasakų knygas, kurias skaitom "nuo...iki". Tik va žiūriu, kad pasakos kažkaip jau nebeįdomios Emilijai. Ji pradeda klausytis, bet paskui išeina. O va jeigu skaitom enciklopedijas, tai tada dalyvauja visi. Su milijonu klausimų, kodėl, kaip ir kodėl tu nežinai... Tad kartais ir į internetą įlendam pasiaiškinti arba pasižiūrėti, kas ir kaip atrodo. Nors mano motiniškai širdžiai labai smagu, kad vaikai, po bendro skaitymo, skaito pačios, kas ką nori, ir tiesiogine ta žodžio prasme, miega ant knygų. O prie kompo dar nei viena nesiveržia. Dar spės prisisėdėti, o kol joms jis neįdomus, labai džiaugiuos.
Na ir pabaigai. Parodau, ką skaitom dabar. Tai nuostabios rašytojos didžiulė knygą (štai čia yra jos aprašas), apie kurią bent jau aš pati senokai svajojau. Turėjom kokias gal 4 mažas knygeles su jos pasakom, o dabar turim ir visą rinkinį :) Tad skaitom, ir džiaugiamės. Šiandien jau bus paskutinė pasaka iš šios knygos, ir ryt imsim kitą knygą...
Įdomu, o ką jus manot apie skaitymą? Ar skaitot, ir ką skaitot? Pasidalinkit :)
Labai pasiseke tavo mazosioms, kad skiri joms laiko skaitydama :) gaila, bet kaip man ziauriai patikdavo mamos skaitymai, nors jie budavo labai reti del ukio darbu.. bet su malonumu juos prisimenu, nors tevai kai maza kompensacija buvo ivede tradicija pries miega apkamsyti ir pasakyti labanakt... laukdavau to nerealiai ir jei manes paaugusios jau nebekamsydavo, o tik mazaji broli, tai labai pykdavau ir pavydedavau, nes norejosi to demesio.. na o gryztant apie skaityma, tai mokausi is klaidu kaip sakant ir jau pilvukui skaiciau :) o dabar nors mazoji dar labaai maza, bet kai skaitau ta pati ka pilvukui, pastebejau, kad ji labai suklusta ir idemei ziuri.. galbut tikrai pasitvirtina tai, kad pilvinukai gerai viska girdi :) o man skaitymas tiesiog kaifas tik dabar apleidau truputi... :) as net vaikystej visa biblioteka buvau perskaicius ir per savaite po dvi tris knygutes imdavau, tad bibliotekininke nebeturejo ka bepasiulyti :D mama liepdavo eit pokaiti, o as po anklode palindus skaitydavau :) tad istikro skaitymas tai tikra terapija ir artumas su savo mazaisiais :) nors pastebejau tarp mano amziaus mamu, kad visos atsigrezia i tikrasias vertybes ir jau dabar skria daug daugiau laiko savo mazyliams. aisku ne visos.. bet jau bent tiek manau yra pazanga, o tai itakoja manau daug daugiau svietimo is vaiku auginimo zurnalu, televizijos.. ko nebudavo seniau..
AtsakytiPanaikintiot issitesiau cia as.. niu tikiuos nesupyksi.. bet tiek norejosi issisakyt :D zodziu trumpai tariant esi saunuole mama!
Pritariu visom keturiom-skaityti vaikams būtina! Aš irgi skaitau kas vakarą. Ir jei kartais atsitinka taip, kad mano merginos per ilgai užsižaidžia, nespėja susitvarkyti, nors prieš tai dešimt kartų buvo kartota, kad jau laikas į lovą, pasakau-pasakai šiandien laiko neliko. Tuomet jas apima baisus liūdesys, net pyktis, ašaros...suprantu, koks svarbus tas kasvakarinis ritualas :-) Mažiausiasis Vincentas ne visada dar prisijungia prie rimtų skaitymų, jam įdomesnės istorijos apie mašinas ar pažintinės knygutės, kurias skaitom dieną, kai sesių namie nėra. Šiuo metu skaitom trečiąją Plėšiko Hocenploco dalį (nors vyresnioji jau porą kartų ir buvo ją girdėjusi, o kartą-ir pati visas dalis perskaičiusi). Labai džiaugiuosi, kad vaikams knygos suteikia daug džiaugsmo, vyresnioji (trečiokė) knygas tiesiog ryja, skaito daug ir storas.
AtsakytiPanaikintiTad skaitykim skaitykim! Teisingai tu pasakei-skaitymas vaikams-tai ne tik istorija iš knygos, tai bendravimas su vaikais, dėmesys, šiluma...
Shypseniki, aciuuuuu, uz komentara. Tikrai nepykstu, o skaiciau su malonumu :)
AtsakytiPanaikintiIeva, dekui. Pas mus irgi retkarciais tokiu vakaru, kai pasakai nelieka laiko. Nors kartais visgi pasiduodu ir paskaitau "pacia trumpiasia pasaka. Ir dekui uz knygos pavadinima.Tokios dar neskaitem, reik pasiziuret. Tarp kitko, siumetinis musu mokinukiu atradimas - biblioteka: "Ir kodel mes anksciau ten nejom?" (priekaistas man, che che...)
Pritariu, pritariu! Ir aš skaitau kas vakarą. Ir prieš pietų miegą. Na, prisipažinsiu, kartais perleidžiu šią garbės pareigą vyrui, nu bet labai kartais. Ir kartais iškeičiam skaitmą į šeimyninį filmą. Bet dažniau skaitau.
AtsakytiPanaikintiMan pačiai patinka, ypač kai pradėjim skaityt knygeles kur teksto daugiau nei paveikslėlių :-) man patinka A.Lingdren, gerai kad dar liko pora jos neperskaityų.
O neseniai užsirašėm į biblioteką, labai gerai, nes knygos baisiai brangios ir užima labai daug vietos :-)
aciu, pridejot optimizmo:) skaitau... nuo gal kokiu 6 men iki.. (jau vat 8 metai i akis ziuri). man - smagu, o ir vaikiui - to reikia, taigi - abu stengemes susiplanuoti laika ir darbus tam paskaitymui.. ir ne taip svarbu,ar jis ten ka nors girdi - yra dar kazkas:)
AtsakytiPanaikinti