Dideli maži džiaugsmai

Mano motiniška širdis netveria džiaugsmu: mūsų Emilija pradėjo piešti. Na, piešė ji ir anksčiau, bet tai buvo piešiniai "už kompaniją" ir laaabai primityvus (pagaliukai, taškiukai ir pan.). "Nebus iš jos menininkės, ji - loginio mąstymo. Skaičiai jai labiau prie širdies, negu pieštukai," - vis sakiau aš. Bet kai pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę (jai kątik suėjo 5 metai, bet nusprendėm, kad kitais metais keliaus į mokyklą, nes jos noras mokytis yra laaaabai didžiulis, o ir jos žingeidumas tiesiog stebina :)) pamažu pradėjo ir piešti. Ir štai prieš kelias savaites ji atvėrė mums savo naują, dar nematytą, laaaabai spalvotą ir nerealiai gražų, nestandartinį pasaulį ir mąstymą. Ak, kokia aš laiminga, negaliu apsakyti :) O dar ir dėl jos pasaulio dydžio: jis - miniatiurinis. Emilija nupiešia, nuspalvina ir iškerpa tokius mažus daiktelius, kad net man tai būtų užduotis.

Štai jos drakonas, mokantis skraidyti. O čia katinas-gydytojas. Su gydytojo kepuraite ir lagaminėliu.

O va čia gydytojo vaistukai. Pradžioje nupiešti tušinuku, paskui iš abiejų pusių nuspalvinti ir jau vėliau - iškirpti.
O čia dviejų spalvų vaistukai :) Štai tokie dideli maži džiaugsmai :)