Junai 2 metukai :)

Ech, kaip lekia laikas... Atrodo, kad mes visai nesikeičiam. Ir tik kai pasižiūriu į vaikus, suprantu, kad metai bėga :)

Jau 2 metukai mūsų grožiui. Dvigubas gimtadienis: ir Junos, ir mano. Ji gimė, o aš išsikapsčiau iš visų tų gimdymo (apie jį  rašiau va čia) malonumų gyva ir beveik netgi sveika :) Eriko (vyro) vis karts nuo karto paklausiu, ar nesigaili, kad kažkada sutiko ir pasidavė mano ne, ne prašymui, bet reikalavimui sukurti dar vieną vaiką :) "Nea, niekas gyvenimo taip nepraskaidrina, kaip mūsų vaikai. Dirbi dirbi, jokio čia didelio malonumo. O va namo grįžti, pasako ką nors, padaro, ir taip atgaivina bei pakelia nuotaiką. Viską pasaulyje už tas akimirkas atiduočiau :)" Pritariu visom keturiom :D

Taigi, turim malonumą auginti laaaabai aktyvų, gudrų vaikiuką. Visur laipioja, nieko niekur nepaliksi nepaliksi. Taip, taip, visi sako, kad mano vaikai irgi viską iš visur traukia. Bet šioji mažulė - visai kas kitką. Sesės taip pat buvo nenuoramos, bet nebuvo nei užrištų durelių, nei apverstų kėdžių (kurias jau išmoko apversti, o jei nepasiseka, tai atitempia dėžę, kibiriuką (smėlio dėžės), knygą vieną kitą ir t.t.). Žaidimų aikštelėje mamos negali ramiai žiūrėti, ką ji išdarinėja ant čiuožyklos ir vis aikčioja, kaip aš taip ramiai reaguoju, gi gali ir sprandą nusisukti. .. Daug daugiau tenka lakstyti iš paskos, vis burbu dėl to, bet širdyje tai laaaaabai džiugu. Taip ir turi būti. 

Jau po truputį šneka. Kasdien po naują žodį: po "mamos" ir "tėčio" buvo "matei?", "muliu" (myliu), "Eika" (Erika), "Milka" (Emilija - Emilka), "Pika" (katė Pilka). Juokingiausia - "af" (aš). Klausiu: "Kas čia padarė?" , atsakymas - "af". Toliau "af einu" (išeinu arba aš einu), "eik tu siau" (eik tu sau, kai žiūri į mano rankdarbius, čia toks įvertinimas), finfi (šinšilas), "mau" (maudytis),  "maliakas" (kamuoliukas), "niukas" (akmenukas), "balia" - (bala), ir t.t., ir pan. Žodžiu, jau galima susišnekėti. O šneka emocionaliai, su nerealiom veido išraiškom...

Puoduko reikalai jau seniai išspręsti (nuo 14 mėn be pamperių). Pati prašosi ir pasako, ką nori daryti. Nors avarijų dar pasitaiko. Ypač po arbūzo valgymo :)

Jau yra "įvaldžiusi" žirkles (keista būtų, jeigu su mano vaikais būtų kitaip), po truputį užsiimam "tapyba" ir kitokiais įdomiais dalykais.

Žodžiu augam. Labai sparčiai ir energingai :D Tik spėk suktis, mama ir tėtį :)