2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

Sausio 13-oji

-Mama, papasakok, - ir vėl išgirstu iš Erikos.
Pasakoju, ką žinau apie tuos sausio įvykius. Kiek žinau iš mokyklos. Ir dar truputį - iš studentavimo laikų. Mano atmintis labai trumpa, tad iš praeities (vaikystės ir paauglystės) tėra kažkokios nuotrupos. Labai gaila. O gal taip ir turi būti. Net nežinau, kas geriau.
Ar aš taip pat buvau tokia žingeidi, kaip kad manosios dukros. Man atrodo, kad visai nieko neklausinėjau tėvų. Kažką sužinodavau iš bendraamžių, arba iš kiemo draugų, arba iš knygų. Bet ne iš tėvų. Bent jau mano galvoje nėra nei vieno prisiminimo, kad ko klausdavau, ir nei vieno rimtesnio įvykio arba dalyko paaiškinimo iš jų. Augau 5 šeimos narių šeimoje, bet kiekvienas iš mūsų gyveno savo gyvenimą, kuris su kitų narių gyvenimais susikryžiuodavo tik turbūt kartą per kelis mėnesius mūsų nerealiai mažoje virtuvėlėje. Ir nepamenu, ką man tą sausį tėvai pasakojo. Atrodo, kad visai nieko, nors reikia mamos paklausti. Tik žinau, kaip jaučiausi: baisiai pasimetusi. Viskas. Daugiau nieko. Tuščias lapas. Ir tik studentė būdama vėl apie tai prisiminiau. "Apie ką jūsų tėvai tą sausį kalbėjo?"- paklausė kartą mūsų dėstytoja. Ir kažkoks nesuprantamas gėdos jausmas. Nieko nepamenu. Arba nieko nekalbėjo. Te pamenu, kaip tylu namie, ir kaip tamsu. Ir dar tik studente būdama sužinojau apie Baltijos kelią. Visos žino, o aš kažkokia atsilikusi.
Todėl taip branginu tai, kad vaikai manęs visko klausinėja. Jeigu nežinau atsakymo, lendu į internetą, pavartau knygas, pasiskaitinėju ir pati apsišviečiu. O vaikai klausia visko. Ir klausinėja be perstojo. Kartą supykusi užrėkiau ant Erikos: "Baik tu vieną kartą klausinėti, nieko negirdžiu, ką šneka, jau pusė filmo, o aš vis neįsivažiuoju, apie ką, nes vis atsakinėju". Erika patylėjo ir atsakė: "Betgi aš noriu VISKĄ žinoti". Aj, kaip nesmagiai pasijutau, tikra ragana.

Kitą dieną, po mano pasakojimo apie sausio 13, grįžusi iš mokyklos, Erika pareiškė: "Mama, tu visiškai nieko nežinai. Mūsų mokytoja ten buvo, ir tiek daug pasakojo, o tu nieko nežinai".
Ir vėl kalbamės su ja apie tuos įvykius.

-Jeigu tau, mam, reikėtų dabar ginti mūsų šalį, ar gintum?

- Žinoma.

- Paliktum vaikus namie, o pati eitum ginti? Aš sesę prižiūrėčiau.

- Eičiau.
- O kodėl tada neėjai?

- Buvau maža.

- O kai aš užaugsiu, man taip pat reikės eiti ginti?

- Tikiuosi, kad vis dar nereikės, nes busim laisvi.
- Jeigu reikės, tai eisiu. Bet labai bijosiu.
- Kodėl?

- Aš myliu Lietuvą, bet bijau mirti.
Štai taip. O po gero pusvalandžio gavau štai ką. "Tai televizijos bokštas, o apačioje juodi ir balti žmogeliukai, kurie gina Lietuvą". Oho. Daug minčių mano žmogučio galvoje. Ir dar pats bokštas - toks tikroviškas. Aš net nuėjau į balkoną pasižiūrėti, kaip jis atrodo (matom gan gerai jį pro langą), nors esu įsitikinusi, kad ji iš atminties lipdė (dar gi mokykloj piešinius piešė).

4 komentarai:

  1. Va taip vaikai ir augina tėvus :DD

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taikliai pasakyta:) Tai jau kas tiesa, tas tiesa :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Teisingai, Natalija, kalbėkit su vaikais apie viską ir viską aiškinkitės. Pamatysit, tai didelė investicija į sąmoningų piliečių ugdymą :)
    O apie Baltijos kelią mano atsiminimas nerealus, nes paskutinę minutę, kai su močiute, palydėjusios tėvus su sese ir kita močiute prie autobuso, turėjom jau gręžtis eit namo, mama, labai nesistengdama ištraukti delno iš mano rankos, tarė: "Ai, vežamės"! Ir aš ten buvau - kai jau visi sustojo, pamatė, kad mūsų atkarpoje neišeis nenutrūkstama grandinė, tada ištiesė tarp žmonių ir tautines juostas, o mane irgi paėmė už abiejų rankų ir... ištempė taip, kad maniau, perplyšiu pusiau :D Bet supratau, kad vyksta kažkas svarbaus, kažkokia ypatinga šventė, nes virš galvos skraidė tas jau legendinis lėktuvėlis, važiavo mašinos, visi dainavo, sveikino vieni kitus... Jau kaip suaugęs žmogus galiu pasakyt, kad esu labai dėkinga savo tėvams už aktyvų visuomeninį gyvenimą. Taigi tikrai - dalyvaukit, kalbėkitės, pieškit bokštus, žmogeliukus, vėliavas, o tankų, tikėkimės, nebeteks... :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aciū Vilma, kad vis užsuki, ir pasidalini mintimis :) Taaaaip smagu pasiskaityti :)

    AtsakytiPanaikinti