Kaip yra įprasta, gruodžio gale , t.y. metų gale reziumuojam, kas gero nuveikta per metus ir susirašom, kokie būtų planai ateičiai. O man jau antri metai, kai tie METAI baigiasi gegužį, o prasideda rugsėjį. Ir su tokiu visai neaiškiu periodu per vidurį - vasara :)
Apie savo darbą kaip ir nieko nerašiau. Bet apibendrintai jau, manau, galiu rašyti - nes jau 2 metai, kai dirbu sau. Kaip sako vyras - dirbi savo malonumui. Buvo visko. Labai sunki pradžia. Nors ir dabar dar vis pradžia tęsiasi :) Buvo labai daug baimių. Tačiau kaip bebūtų keista, sunkiausia visgi net ne pradėt, o atlaikyt aplinkinių nuomonę ir "geranoriškus" patarimus: ... draugė bandė, nieko nepavyko, tad tau irgi, kaži, ar pavyks,... koks čia darbas - neužsidirbsi ir t.t. ir pan. Bet šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad iš rankdarbių tikrai galima pragyventi. Tik su viena sąlyga: dirbsi 24 val per parą, t.y. nuolat galvosi apie darbą, judėsi toliau, bandysi, mokysies, eksperementuosi, dalyvausi, dirbsi idėjinius darbus, už kuriuos nemoka, bet gali būti nauda ateičiai (o gali jos ir nebūti). Tai nėra darbas nuo 8 iki 17 val, kai atidirbi savo laiką, padarai darbą, uždarai duris ir jau namo keliausi ilsėtis. Tačiau aš to monotoniškumo visai nepasiilgsiu. Pirmiausia dėl to, kad pati sau esu šeimininkė ir žinau, kad kiek įdėsiu, kiek pasistengsiu - tiek ir turėsiu. Bet nereikės žemintis, sakant, kad mano vaikas susirgo arba aš kažkur keliom dienom noriu iškeliauti. Na gerai, neužsidirbsiu tom dienom, bet ramia galva galiu rūpintis savo šeima ir savo vaikais. Ir savimi :D
Labai džiaugiuosi, kad vyras leido pabandyti. Taip, tiesiogine ta žodžio prasme - leido. Atsiklausiau jo leidimo :) Nes jam ant pečių užgriuvo didžiausia finansinė našta - maitint mūsų nemaža šeimą, kai man nesuper kaip sekėsi. Ir dar pradžioje, kai kažkurį laiką dirbau į minusą.
Esu laiminga, nes darau tai, kas man iš tiesų patinka. Ilgai spardžiausi ir galvojau apie "rimtesnį" darbą, bet galop supratau, kad niekur nuo rankdarbių nepabėgsiu ir tai yra ta sritis, kuri man puikiai sekasi. Džiaugiuosi, kad turiu savo Rankdarbių mokyklą. Būna ir gerų, ir blogų dienų, būna ir džiaugsmų, ir ašarų. Ir galbūt po metų aš jos neturėsiu. Ir šiandien jau tikrai dėl to nesuku galvos. Turėsiu nerealią patirtį, su kuria bus paprasčiau pradėti naują veiklą, labai daug žinių apie mokesčius, rinka ir t.t. Neabejoju - vienaip ar kitaip kita veikla bus susijusi su rankdarbiais.
Taip, iš rankdarbių galima išgyventi ir užsidirbti. Ir labai paprasta, kai turi kažkokią originalią idėją ar gamini kažką originalaus. Aš ir dabar neturiu vizijos ir negaliu pasakyti, iš ko būtent gyvensiu toliau. Ar tai blogai? Sakyčiau, vienas iš smagumų man yra bandyti kažką naujo. Buvo daug veiklų, vien iš pamokų tikrai būtų sudėtinga pasimaitint. Bet tame ir visas smagumas - amžinai žingsniuoti toliau. Ir galvoti. Taip praeitais metais su nErimu laukiau vasaros, kurios metu pamokų nebuvo. Bet jau žiemą pasirūpinau, kad vasara nenueitų tuščiai ir turėčiau galimybę bent kažkiek užsidirbti - rašiau knygas. Šios vasaros laukiu jau daug ramiau. Nebus uždarbio (žinodami tai, visus metus po truputį taupėm, kad užtektų bent minimaliai), bet bus puiki proga vėlgi išbadyti kažką naujo, išmokti to, apie ką senokai svaigstu, ir tiesiog - susidėlioti mintis. Užburtas ratas: sukiesi kaip voverė rate :) Bet tai ir yra smagumas :)
Na, ir kad nebūtų vien tuščios kalbos...
Turiu tikrai daug nerodytų darbų, bet jų turbūt ir nesugebėsiu parodyti. Tad vienas iš paskutiniųjų - tekstilinė lėlė. Ruošiau kaip vieną iš temų mokymams - štai čia info, jeigu kam įdomu :D
Apie savo darbą kaip ir nieko nerašiau. Bet apibendrintai jau, manau, galiu rašyti - nes jau 2 metai, kai dirbu sau. Kaip sako vyras - dirbi savo malonumui. Buvo visko. Labai sunki pradžia. Nors ir dabar dar vis pradžia tęsiasi :) Buvo labai daug baimių. Tačiau kaip bebūtų keista, sunkiausia visgi net ne pradėt, o atlaikyt aplinkinių nuomonę ir "geranoriškus" patarimus: ... draugė bandė, nieko nepavyko, tad tau irgi, kaži, ar pavyks,... koks čia darbas - neužsidirbsi ir t.t. ir pan. Bet šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad iš rankdarbių tikrai galima pragyventi. Tik su viena sąlyga: dirbsi 24 val per parą, t.y. nuolat galvosi apie darbą, judėsi toliau, bandysi, mokysies, eksperementuosi, dalyvausi, dirbsi idėjinius darbus, už kuriuos nemoka, bet gali būti nauda ateičiai (o gali jos ir nebūti). Tai nėra darbas nuo 8 iki 17 val, kai atidirbi savo laiką, padarai darbą, uždarai duris ir jau namo keliausi ilsėtis. Tačiau aš to monotoniškumo visai nepasiilgsiu. Pirmiausia dėl to, kad pati sau esu šeimininkė ir žinau, kad kiek įdėsiu, kiek pasistengsiu - tiek ir turėsiu. Bet nereikės žemintis, sakant, kad mano vaikas susirgo arba aš kažkur keliom dienom noriu iškeliauti. Na gerai, neužsidirbsiu tom dienom, bet ramia galva galiu rūpintis savo šeima ir savo vaikais. Ir savimi :D
Labai džiaugiuosi, kad vyras leido pabandyti. Taip, tiesiogine ta žodžio prasme - leido. Atsiklausiau jo leidimo :) Nes jam ant pečių užgriuvo didžiausia finansinė našta - maitint mūsų nemaža šeimą, kai man nesuper kaip sekėsi. Ir dar pradžioje, kai kažkurį laiką dirbau į minusą.
Esu laiminga, nes darau tai, kas man iš tiesų patinka. Ilgai spardžiausi ir galvojau apie "rimtesnį" darbą, bet galop supratau, kad niekur nuo rankdarbių nepabėgsiu ir tai yra ta sritis, kuri man puikiai sekasi. Džiaugiuosi, kad turiu savo Rankdarbių mokyklą. Būna ir gerų, ir blogų dienų, būna ir džiaugsmų, ir ašarų. Ir galbūt po metų aš jos neturėsiu. Ir šiandien jau tikrai dėl to nesuku galvos. Turėsiu nerealią patirtį, su kuria bus paprasčiau pradėti naują veiklą, labai daug žinių apie mokesčius, rinka ir t.t. Neabejoju - vienaip ar kitaip kita veikla bus susijusi su rankdarbiais.
Taip, iš rankdarbių galima išgyventi ir užsidirbti. Ir labai paprasta, kai turi kažkokią originalią idėją ar gamini kažką originalaus. Aš ir dabar neturiu vizijos ir negaliu pasakyti, iš ko būtent gyvensiu toliau. Ar tai blogai? Sakyčiau, vienas iš smagumų man yra bandyti kažką naujo. Buvo daug veiklų, vien iš pamokų tikrai būtų sudėtinga pasimaitint. Bet tame ir visas smagumas - amžinai žingsniuoti toliau. Ir galvoti. Taip praeitais metais su nErimu laukiau vasaros, kurios metu pamokų nebuvo. Bet jau žiemą pasirūpinau, kad vasara nenueitų tuščiai ir turėčiau galimybę bent kažkiek užsidirbti - rašiau knygas. Šios vasaros laukiu jau daug ramiau. Nebus uždarbio (žinodami tai, visus metus po truputį taupėm, kad užtektų bent minimaliai), bet bus puiki proga vėlgi išbadyti kažką naujo, išmokti to, apie ką senokai svaigstu, ir tiesiog - susidėlioti mintis. Užburtas ratas: sukiesi kaip voverė rate :) Bet tai ir yra smagumas :)
Na, ir kad nebūtų vien tuščios kalbos...
Turiu tikrai daug nerodytų darbų, bet jų turbūt ir nesugebėsiu parodyti. Tad vienas iš paskutiniųjų - tekstilinė lėlė. Ruošiau kaip vieną iš temų mokymams - štai čia info, jeigu kam įdomu :D