Mūsų vaikų vardai

Nežinau, kiek turi įtakos vardas žmogaus gyvenimui. Manau, jį (gyvenimą) nulemia visai kiti dalykai, nepavaldūs mums, o vardas turi reikšmę daugiau gimdytojams. Vėliau vaikas tiesiog jį turi ir tiek.
Erika. Kai jos laukėm, visi aplinkiniai sakė, kad bus berniukas. Aš kažkaip nejučia taip pat pasidaviau bandos instinktui. O štai vyras, Erikas, taip troško turėti dukrą: "Bus mergaitė, pamatysi". Juokais ir pasakiau, kad "jeigu jau taip lauki mergaitės, tegu būna tavo vardu". Tik negalvojau, kad jis taip užsikabins už šios minties. Na, aš išsirinkau ir kitą vardą - Emilija. Berniukui vardo neturėjom, tik mergaitėms. O kai gimė dukrelė, Erikas, pirmą dieną ligoninėj supdamas mūsų mergaitę ant rankų, pasakė: "Tegu būna Erika, aš labai labai noriu".
Emilija. Kai laukėmės antro vaikiuko, aš jutau, kad bus mergaitė. Erikas kartą pasakė: "Jeigu turėčiau 10 vaikų, norėčiau visų mergaičių :) Auginti moteris labai malonu :) ". Ir pirmo ir antro nėštumo metu nežinojom, kas gims, nesirodė išdykėlės :) O mano pirmai dukrai išrinktas vardas (Emilija), labai patiko, tad ir ties juo ir sustojau - neieškojau kito. Ir vėl neturėjom vardo berniukui. Tiesa, per sąrėmius prieš pat gimdymą, gavau iš vyro žinutę: "Gal Adomas?". Atrašiau, kad už kelių valandų bus matyt. Ir gimė Emilija. O po kelių metų Adomėlis gimė pas sesę, tad berniuko vardą panaudojom :)
Juna. 2 savaitės iki gimdymo gydytoja pasakė: "Turėsite trečią dukrelę", ir puolė raminti vyrą, kad 3 dukros - tai visai neblogai. Erikas šypsojosi - juk dukros ir norėjo. "Būtų gerai, jeigu būtų sūnus, bet dukra - dar geriau :)". O aš jau pusę metų su pilvuku kalbėjausi, kaip su dukrele. Jutau. O tąkart grįžusi iš gydytojos, internete suradau mergaičių vardų sąrašą. Išsirašiau gal kokių 20. Dauguma jų - lietuviški. Tik va norėjau, kad nebūtų pažįstamų tuo vardu, t.y. jokių asociacijų su kitu asmeniu. Tik beveik visi vardai visgi to reikalavimo neatitiko. Į širdį krito tik vienas - Juna. Apibraukiau ir kelias savaites glosčiau pilvą, tardama šį vardą. Pasižiūrėjau ir reikšmę "gyvybinė galia, jaunatviška energija". O po sunkaus gimdymo prisiminiau tą reikšmę: juk būtent šis kūdikis ir buvo ta gyvybinė galia, ta energija, kuri man padėjo išsikrapštyti iš tos sudėtingos situacijos. Tik vyrą teko ilgai įkalbinėti. Jis vis bijo, kad žmonės neįsimins tokio neįprasto vardo. "Geriau pavadinkim tavo (t.y. mano) vardu. Tiek daug prisikentėjai". Na, neįsivaizduoju, kaip savo dukrą vadinsiu savo vardu... Tad po kokios savaitės debatų visgi išreikalavau ir išprašiau, kad pasiliktumėm prie mano varianto. Tai mano vaikas, noriu jį vadinti taip, kaip man patinka ir visai nesvarbu, ar kiti įsimins, pritars ar ne. Galų gale tiesiog pripras. Taigi, jau įregistravome naują Lietuvos pilietę - Juna :)

Keramika. Su taškiukais

Kol dar visiškai neturiu noro rankdarbiauti, papasakosiu dar apie tai, ką dar spėjau nuveikti iki gimdymo.
Be daugybės kitų "nigaliu, kaip noriu", buvo dar vienas - nueiti į keramikos pamoką. Studijų laikais lankiau porą metų keramiką, bet turėjom mažą pečiuką, tad ir darbelius darėm tik mažus, o ir tie - tam tikra tematika. Dabar norėjosi ko nors "ūkiško": puodelio, dubenėlio ar pan. Internete susiradau 2 skelbimus, paskambinau. Dažnai vadovaujuos nuojauta, nes ji retai paveda. Tad ir nors norėjosi kuo greičiau, pasirinkau tą mokytoją, kurios teko savaitėlę palaukti, tiesiog iš balso ir pokalbio (kalbėjomės, lyg senos pažįstamos). Nuvykau. Pasitiko be galo maloni moteriškė, linksma, energinga ir tokia... sava kaip mama. Kiek jos dirbtuvėse yra nerealių darbų! Išsižiojusi apžiūrėjau viską. Taigi, noriu pristatyti savo mokytoją. Tai skulptorė Tamara Janova. Apie ją galite pasiskaityti čia, o darbų yra čia ir čia. Esu dėkinga likimui ir savo nuojautai, kad atvedė būtent pas ją. Tad jei ieškote keramikos mokytojos - labai rekomenduoju.
Po kelių valandų darbo ir daugybės patarimų, nulipdžiau taškuotą dubenėlį. Keli degimai, glazūravimas ir štai ką parsivežiau namo :

Fotosesija prieš gimdymą

Tai vienas nuostabiausių nuotykių ir turbūt įdomiausias patyrimas. Darbo reikalais teko dalyvauti ne vienoje fotosesijoje, bet būti šalia fotografo. Tačiau kai pastojau, labai svajojau įamžinti šią nuostabią būseną ir pati papuozuoti. Erikas kiek pasispiriojo, sakydamas, kad nežinos kaip elgis, o dar "aš gi ne modelis" ir pan., bet galų gale: "Negi tau atsakysi, tiek to, keliaujam".
Fotografavomės pas Austėją iš "Fotolobio", su kuria gerus metus dirbom žurnalui. Labai savą, malonų ir gerą žmogų, šalia kurio gali jaustis savimi ir elgtis natūraliai. O nuotraukoj tai svarbiausia - būti savimi. Ačiū jai už šį nuotykį. Ir maloniausia, kad vyras pats liko patenkintas, ir namo grįžom abu su šypsena, nes kaip ir nereikėjo nieko daryti, tiesiog - elgtis natūraliai. Ir visai nebaisu. "Tu beprotiškai graži", - ištarė man vyras už fotostudijos durų. Kas gali būti geriau.
Tai mes, savaitę iki gimdymo. O šioje nuotraukoje - mes iš tikro gyvenimo, mes, labai tikri ir nesuvaidinti :)

Mano 3 gimdymai. Tarp žemės ir dangaus.

Kol gulėjau ligoninėj, ilgai svarsčiau, ar palikti dienoraštyje tokį įrašą, ar ne. Labiausiai nenoriu sulaukti reakcijos „vargšelė“ arba „kaip nepasisekė“ (nes iš tikrųjų, pasisekė labai). Priimu motinystę kaip didžiausią gyvenimo dovaną, o gimdymą – kaip gyvenimo dalį. O rašau ne tik sau, bet labiau ir toms, kurios naujų vėjų prisigaudydamos, pasiryžta gimdyti namuose, vonioje, vandenyje ir pan. Viena pažįstama pasakė taip: „ Mūsų močiutės gimdė namuose“. Taigi, toms, kurios svarsto pakartoti močiučių žygdarbius arba ieško egzotikos, šis įrašas ir yra. NEDARYKITE TO NAMUOSE.

Mano 2 gimdymai iš 3-jų buvo labai sunkūs, su komplikacijomis. Tačiau tokių dalykų numatyti neįmanoma. O ir jeigu reikėtų rinktis, ar visa tai dar kartą išgyventi, aš tikrai tai padaryčiau.

Gimdymas Nr. 1.

Eriką pernešiojau 10 dienų. Nėštumas buvo be jokių sunkumų, tačiau paskutinėm dienom gulėjau ligoninėj – labai jau karšta buvo. Gimdymas nuo sąrėmių pradžios užtruko 9 val. Man atrodo nesąžininga, kad gydytojai skaičiuoja tik nuo tos akimirkos, kai sąrėmiai kartojasi kas 5 min, lyg iki tol visko ir nebūtų. Taigi, aš skaičiuoju visą laiką. Kai jau pradėjau stangintis, šis reikalas man baisiai nesisekė. Gydytoja pyko, barė, grasino, kad jeigu nesugebu pati, pakvies vyriškį, kuris replėm trauks vaiką. Man jau buvo vienodai – traukit kuom norit. Skausmas nerealus, padaryti nieko negaliu. Galų gale nusikamavau tiek, kad sąrėmių jau nebebuvo, arba aš jų nebejutau, tiesiog gulėjau pusiau komos būsenoj... Vieną akimirką jau nebekontroliavau savęs ir pradėjau isteriškai kvėpuoti ir dusti. Gavau pylos. Galų gale pastato lašalinę, iškviečia tą vyrą, kuriuo tai gąsdino jau gerą valandą. Ateina, aukštas, besišypsantis. Apžiūri ir išgirstu: „Pati tikrai nepagimdys – vaikas užstrigo, ruoškit reples“. Mano gydytoja tik išlemena: „Aš taip pat taip galvojau“. Girdyt, ji taip galvojo, bet leido man daugiau negu valandą raitytis ant stalo. Vyriškis prisėda, paglosto man pilvą ir sako: „Aš negaliu ir nenoriu vaiko traukti per jėgą, nes jį sužeisiu. Turi stanginti, o aš tik užkabinsiu galvelę ten, kur ji nepraeina. Ir kartu tikrai mums pavyks“. Taigi, po kelių minučių pagimdom draugiškai. Gydytojas pasveikina ir išeina. Prieš gimdymą mačiau daug laidų apie jį ir tai, kaip moterys glosto, pamačiusios savo kūdikį, šneka su juo. Man Erikos iškart nedavė, nes dėl replių turėjo apžiūrėti, ar viskas gerai. O ir aš net nepaklausiau, kas gimė. Buvau ant tiek išsekusi, kad gulėjau, kaip lavonas, be jokių jausmų. Po kiek laiko man sako: „Net nepaklausit, kas? Pas jus mergaitė“. Paskui gydytojai atsipeikėja, kad neužfiksavo gimimo laiko. Ir dar vis maigo pilvą. Niekas nieko nesako, arba aš nieko negirdėjau.... Ateina dar gydytojų komanda. Pasirodo, placenta neatsiskyrė. Mane užmigdo. Placenta priaugusi, tad ją atskiria rankiniu būdu. Na, dar užsiuva, nes kirpo tarpvietę. Atsigaunu po narkozės. Viskas plaukia, bet matau vyrą. Gimdyme jis nedalyvavo, bet po operacijos įleido. Viskas plaukia. Man padedą Erika šalia, bet jos nematau, sako laikyti, bet neturiu jėgų. Tad tai daro vyras. Toliau keliauju į palatą. Po poros dienų, kai gydytojai pamatė, kad nesugebu net sėdėti, šliaužiu iki tualeto tik su vyro pagalba ir atrodau, kaip lavonas, padaro kraujo tyrimą. Nesuprantu, kodėl jo nedarė iškart. Pasirodo, labai nukraujavau ir hemoglobinas nukrito perpus. Pasiūlo perpilt kraują: „Pilam jį masiškai, tai pavojų jokių nėra. Bet jeigu nesipilsite, ilgai užtruksit, kol atsigausit, o kartu galit sveikata nusodinti negrįžtamai“. Tad sutinku. Nėra kas padės su vaiku, karšta, tai atsigauti noriu kuo greičiau. Pradedą pilti kraują. Vieną „dozę“ perpilą sėkmingai, o vat kai įpusėja su kita, organizmui prasideda atmetimo reakcija, alerginis šokas. Sutinsta visas kūnas, ant veido, kuris pasidarė kaip kamuolys, net akiniai nesilaiko. Šaukiu: „Kvieskit gydytoja, padėkit kas nors“. Perpylimo metu turi visuomet būti kas šalia, bet tą akimirką visi buvo išėję. Atlekia viena, paskui sukviečia apie 10 žmonių, leidžia vaistus, išpilsto kraują, kurio neperpylė. Visiškas chaosas. Jam tikrai niekas nepasiruošęs. Kaip sužinojau vėliau, tokios reakcijos labai retos, ir visoje ligonėje, kurioje „tai daroma masiškai“, paskutinis toks atvejis buvo prieš 5 metus. Keliauju į reanimaciją ir naktį praleidžiu ten. Bet visgi spėjo perpilti pakankamai nemažai kraujo, tad jau kitą dieną jaučiuosi žymiai geriau. Po kelių dienų keliaujam namo...

Gimdymas Nr. 2.

Pasiryžau jam, nes visada norėjau bent 2 vaiku. O ir norėjosi pamiršti pirmą patirtį, kuri nedavė ramybės dar ilgai. Psichologiškai atsigauti sunkiau, negu fiziškai.

Emiliją pernešiojau 5 dienas. Šįkart užtrukau 7 val. Pagimdžiau pati, be jokių komplikacijų ir jau po 2 dienų keliavom namo patenkintos.

Gimdymas Nr. 3.

Apie jį rašyti sunkiausia, nes dar viskas šviežia...

Užtrukau be keli minučių 24 val. Sąrėmiai prasidėjo vakare, bet visą naktį išbuvau namie, nes nebuvo dažnesni, negu kas 10 min. Ir tik paryčiais iškeliavom į ligoninę. Kad būtų rami galva – vaikai į darželį, vyras į darbą, o aš dėl visą ko – į ligoninę, kad per karščius nereikėtų paskui keliauti. Paguldė į gimdyklą, bet kol gulėjau, sąrėmiai apmažėjo, bet nedingo. Tad nusprendė perkelti į kitą skyrių – patologinį. Vandenys nenubėgo, o ir laiko iki termino dar liko, tad nenorėjo skubinti. Pasakė, jeigu iki rytdienos nepagimdysiu, keliausiu namo. Taip ir prabuvau visą dieną, sąrėmiai tai stiprėjo, tai mažėjo. Popiet jau pagaliau pasidarė reguliarūs. Atsidusau lengviau, nes nenorėjau jau antrąkart važiuoti. Vėl keliauju į gimdyklą. Dabar jau nuleidžia vandenis, nes jau visiškai pasiruošusi gimdyti. Viskas vyksta kažkaip greitai ir ne taip baisiai skaudžiai, kaip pirmus du kartus. Jau moku kvėpuoti – patirtis, taip sakant. Stato lašalinę: „Pirmąkart labai nukraujavot, šįkart norim apsidrausti“. Įdomiausia, kad kai gimdžiau Emiliją (antrą vaiką), niekas nesidraudė... Pagimdžiau greitai. Tik paskui, kaip žinia, po vaiko reikia dar pagimdyti placentą. Gydytoja maigo pilvą ir sako: „Man čia nepatinka“. Placenta išeina, bet ne visa. Vėl maigo pilvą: „Turbūt kartojasi Jūsų pirmas kartas – placenta priaugusi. Vėl trauksim ranka, bet jeigu reikės operacijos, ar sutinkat“. Žinoma, sutinku su viskuo – dabar kaip niekad norisi gyventi. Sulekia pusė ligoninės, mane užmigdo. Kai patikrina placentą, pasirodo, kad ji ne PRIaugusi, o Įaugusi į gimdą( „dar gerai, kad prie žarnų nepriaugo, būna ir taip“). Dėl to gimdoje susidarė skylė ir prasidėjo kraujavimas. Įprastai, t.y. po normalaus gimdymo, jis (kraujavimas) būna į gimdą, o man – į pilvo ertmę. Kai padarė pjūvį, pilvo ertmėje jau buvo mažiausiai 1 litras kraujo. Kadangi vos įtarus nemalonumus, nebuvo prarastos tos auksinės minutės, per kurias mano gyvybė kabojo ant plono plaukelio, ir dar labai pasisekė ir pavyko sustabdyti kraujavimą, placentą pašalino ir gimdą išsaugojo ir užsiuvo. Kitaip reikėtų ją šalinti, ir pavojus gyvybei išliktų toks pat... Atsigaunu po narkozės. Klausia, kaip jaučiuosi. Baisiai skauda pilvą ir noriu gerti. Paprašau telefono vyrui paskambinti, nes jau 8 valandos vakaro ir vyras dar nežino, kad jau turim vaiką (buvom susitarę, kad jeigu kas, paskambinsiu, nes jis rūpinosi vaikais ir užbaiginėjo darbus, tik viskas taip greitai įvyko, kad net nepranešiau). Po kiek laiko ateina gydytoja ir viską paaiškina. Visą naktį prijungta prie aparatų, nes per operaciją buvo sustreikavusi širdis. Iš pilvo kišo drenas, iš kurio bėga kraujas... Vaiką atneša tik pažiūrėti. Dukrelę pamačiau ir palaikiau tik po kelių parų, nes leido kažkokius stiprius vaistus, dėl kurių negalima maitinti. Ir kur gi maitinti, kai aš visa su vamzdeliais... Budintis personalas pasako: „Pridarėt strioko vakar“. Vėl eina gydytojai, vėl pasakoja, kaip ir kas, nes joms atrodo, kad nesuprantu tikros padėties: „Ar Jūs suprantat, ant kiek buvo rimta ir kad išgyvenot tik per stebuklą“. Išgyvenau, nes labai noriu gyvent, yra dėl ko. Dar vienas stebuklas – atsigavau labai greitai. Be jokių karščiavimų, be jokių komplikacijų. „Po tokių operacijų žmonės atsigauna labai sunkiai ir ilgai“, - vėl kažkas pasako man. Jau kitą dieną po operacijos liepia sėstis ir bandyti po kelis žingsnius vaikščioti, kad greičiau iš gimdos ir iš pilvo pasišalintų kraujas ir visi kiti nemalonūs dalykai. Veža echoskopuot. „Stebuklas, bet viskas savo vietoje, jokių skysčių papildomų nėra, gimda traukiasi labai sėkmingai“. Vakare jau pati nueinu iki tualeto, galiu truputį pasivaikščioti. Po 2 dienų, padarius eilinį kraujo tyrimą (jų darė daug), paaiškėja, kad hemoglobinas toks pat žemas, kaip ir po pirmo gimdymo. Keista, bet jaučiausi žymiai geriau, negu tada. Pasiūlo vėl piltis kraują: „Atsigausit žymiai greičiau, o ir nesugadinsit sveikatos, kol natūraliai pakils hemoglobinas“. Viską aš suprantu, bet visvien ašaroju, nes prisiminimai kaipmat sukyla. Ramina, kad dabar kraują parenka žymiai geriau, be to, iš anksto leis vaistus, sumažint rizikai, ir bus pasiruošusi reanimacinėj. Be to: „Jūs net neįsivaizduojat, kaip Dievulis Jus saugo, tikrai viskas bus gerai“. Įdomiausia, kad gydytoja prisimena tą mano pirmą nelaimingą kraujo perpylimą: „Neeilinis, labai retas atvejis, kur gi pamirši“. Sutinku iš esmės iš karto, tik truputį reik laiko išsiverkti. Po kelių valandų pila kraują, šįkart sėkmingai. Dar kelias dienas guliu, bet kasdien vis geriau jaučiuosi. Paprašau, kad atneštų dukrelę ir dar pusę paros maitinu mišinukais, o savo pieną nusitraukinėju. Ir –o laimė – pagaliau sulaukiu akimirkos, kai pati galiu ją pamaitinti. Šios akimirkos laukiau 9 mėnesius. Esu laiminga. Kaip pasakė vyras: „Įdomu, kas labiau kaifavo – vaikas ar tu“. Žinoma, aš. Kai jau priešpaskutinę dieną gulėjau, atėjo akušerė, pasiteirauti, kaip sekasi. „Tik labai prašau, daugiau negimdykite. Rizika, kad pasikartos šis atvejis, labai didelė. Dirbu beveik 20 metų, bet apie tokią patologiją ir tokią situaciją iki šiol skaičiau tik literatūroje. Net neįsivaizduojat, kaip Jums pasisekė. Esat labai stipri, auginkit 3 dukras ir džiaukitės gyvenimu“.

Stebuklas. Esu gyva. Bet visgi mintis, „kas būtų, jeigu nepasisektų“, vis mane aplanko. Tad dabar esu labai įsijautrinus ir vis paverkiu. Galėjau nepamatyti vaikų, negrįžti namo, neprisiliesti prie mylimojo. Esu pabuvojusi tarp žemės ir dangaus, bet esu gyva, esu stipri ir šias mintis išmoksiu valdyti. Štai taip. Laiminga pabaiga.

Ir esu be galo dėkinga Raudonojo kryžiaus (dabar tai Santariškių centro filialas) gydytojams ir personalui. Jau trečiąkart jie priėmė mane kaip dukrą ir rūpinosi taip, kaip šiais laikais galima tik pasvajoti. Ačiū nuoširdžiausias.

Mes jau daugiavaikiai :)

Visiems, kas paskutinius 6 mėnesius už mus laikė kumščius skubam pranešti, kad liepos 8 dieną, 16 val 50 min mums gime dukrelė. Svoris -3040 g, ūgis - 51 cm. Gimė 2 savaitėm anksčiau termino, ale tai skaitos norma. Dėl vardo vyksta debatai, tad apie tai vėliau. Ir dar - vėliau bus ir apie patį gimdymą, mat jis, kaip ir pats nėštumas, buvo laaaaaaaabai neeilinis...
Štai, mūsų angeliukas :)

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje

Nors per šį ilgąjį savaitgalį spėjom pabuvoti ir sode su nakvyne, ir Švenčionių miesto šventėje, ir netgi vieną dieną tiesiog pasėdėti namie, bet liepos 6 visuomet norisi kažkaip paminėti. Tad nusprendėm keliauti į Kernavę, kur vyko 3 dienų šventė. Joje "dalyvavom" jau trečią kartą, bet vis vien kaskart atrandi kažką naują. O ir vaikai auga, tad į viską žiūri kitaip. Nusprendėm, kad joms bus įdomu pamatyti ir prisiliesti prie senovinių amatų: kaip ruošiasi medžioklei (gamina strėles ir įvairius ginklus), mala miltus , audžia ir pan. Na, o aš, kaip tikra rankdarbių fanatikė, kur tik mačiau ką įdomesnio (pavyzdžiui, daaaaaaug siūlų), visur apsilankiau. Pamačiau, kaip adata neriamos kepurės bei kojinės (net nežinau, kaip tai pavadinti - "nėrimas" gal nėra tinkamiausiai žodis, bet...) - vieną labai paprastą, bet visgi ilgai užtrunkantį būdą, o kitą labai jau įdomų, tokio nesu mačius. Taip pat sužavėjo nėrimas pirštais, vilnonių siūlų spalvų paletė, dažytų natūraliais dažais (esu bandžius dažyti, bet čia tiek daug ir tokių atspalvių). Pamalonino akis ir veltiniai. Ypač pats darbo procesas, jauno vyro atliktas :) Ir kaip gi išvažiuoti iš šventės, nieko neįsigijus? Būtų tikra nuodėmė. Tad įsigijau beržo žievės indą, kur dabar bus miltai, o vyras - medinį "indą" šaltiems gėrimams :)

Karšta... arba: o kam dabar lengva?

Pas mus karšta. Ir tai įrodo dar vienas vaizdelis, kurį vakar pamačiau. Tai mūsų Tigra, vaizdas iš viršaus, prisiglaudusi prie sienos... Iš serijos "O kam dabar lengva..." :) :) :)

Juostelė "Zigzagas"

Pristatau naują 1,5 m ilgio juostelę "Zigzagas". Pinta iš tokių pat plonų medvilninių siūlų, kaip ir pirmoji. Skirtumas nuo pirmosios - visos ritelių poros persukamos (ten persukinėjau tik kraštines pagrindines ritelių poras). Daryta dviejų atspalvių siūlais, bet nuotraukoje kažkaip to nesimato... Reikėjo 5 porų ritelių (iš viso 10): pagrindinės - pieno baltumo siūlų, darbinė pora - smėlinių siūlų. Pradžios smeigtukai - 5 mm atstumais vienas nuo kito. Šoniniai smeigtukai 2 mm toliau nuo kraštinių pagrindinių ritelių. Šonuose smeigtukai kas 1 cm. Darbinės ritelės šonuose persukamos 4 kartus, o tarp pagrindinių - po 2 kartus. Pagrindinės ritelių poros persukamos taip: iš kairės į dešinę: pirmoji - 1 kartą, antroji - 2 kartus, trečioji - 3 kartus, ketvirtoji - 4 kartus; grįžtant iš dešinės į kairę: ketvirtoji pora - 1 kartą, trečioji - 2 kartus, antroji - 3 kartus, pirmoji - 4 kartus.
Dirbosi gan sparčiai - per 1 val įveikdavau maždaug apie 30 cm.

Obuoliai vokeliuose :)

Erikas valgo obuolį ir burba: "Jau tie obuoliai visai nekokie. Iš jų tik pyragus kepti". O kokie gali būti obuoliai vasaros pradžioje, t.y. iš pernai metų? Na, jau obuolių pyragų kaip ir atsivalgėm, tad prisimenu kažkada jaunystėj (he, he) kepiau obuolius varškės tešlos vokeliuose. Ko jau ko, o varškės pusryčiams visada turim šaldytuve, o jeigu rytais jos nesinori, tada galvoju, ką iš jos iškepti :) Ir kaip tik turėjau indelį, kurį skubiai reikėjo panaudoti :) Reikės (24 vokeliams):
250 g varškės;
250 g sviesto;
2 stiklinių miltų;
2 kiaušinių;
žiupsnelio druskos;
3 obuolių;
poros šaukštų cukraus;
trupučio cinamono;
cukraus pudros.
Minkštą sviestą išsukam su varške, žiupsneliu druskos, 1 kiaušiniu ir kito kiaušinio triniu (baltymą paliekam atskirai). Pridedama miltų ir išminkom tešlą. Ją vyniojam į foliją ir dedam į šaldytuvą 1 val.
Obuolius nulupam, padalyjam į 4 dalis, išskobiam ir kiekvieną skiltelę dalijam dar perpus. Cukrų maišom su cinamonu.
Tešlą padalyjam į 4 dalis. Kiekvieną plonai (gal apie 3 mm storio) iškočiojam ir supjaustom į 6 kvadratus. Į kvadrato vidurį dedam cukruje su cinamonu išvoliotą obuolio gabaliuką ir priešais esančius kraštus suspaudžiame viršuje. Kad obuolių sultys kepdamos neišbėgtų, vokelio kampukų kraštelius taip pat suspaudžiu, bet palieku skyles, kad vokelis "kvėpuotų". Vokelius patepam išplaktu baltymu. Kepam 20-40 min (mūsų orkaitėj , kaip visad, ilgiau - 45 min, 170 laipsnių). Iškeptus apibarstom cukraus pudra :) Skanaus :)