Kol dirbau "normalų" darbą ir užsidirbdavau algą, viskas buvo visai kitaip, negu dabar. Dariau........, dariau daug ir visko, bet tos idėjos... būdavo labiau "iš reikalo". Dabar jau puikiai suprantu, kad dirbant svetimam dėdei ir tetai, atiduodavau pernelyg daug savęs ir savo vidaus. Jiems tai buvo gerai :D Bet ar man pačiai to reikėjo? Dėl to labai gaila. Gaila, kad dirbau taip ilgai. Gaila, kad neišėjau iš darbo prieš dešimtmetį, kai turėjau daugiau energijos dirbt. Nesakau, kad pasenau, tiesiog realiai vertinu savo galimybes tada ir dabar. Ir tik dabar puikiai suvokiu, kad jeigu tada būčiau drąsesnė, dabar jau turėčiau pelną nešantį savo mielą gerulį versliuką, o su juo laisvę kurti ir malonumą gyventi savo šeimai :). O dirbdama tada tokiai kiekiais sau net ir pasidalinus dalimi su valstybe mokesčių pavidalu, drąsiai galėčiau užsidirbti dvigubai daugiau, negu turėjau algos. Ir apturėti malonumą gyventi, kaip man patinka... Jeigu tada būčiau drąsesnė. Bet tikrai nesigailiu, kad tik dabar ateina tas supratimas. JIS pagaliau atėjo :D O ir iš kitos pusės, jeigu nebūčiau visiškai išsekusi nuo darbo ir gyvenusi nuolatiniam nuovargy daug metų, dirbčiau pusėtiną darbą už pusėtiną algą, nebūčiau pasiryžusi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir išėjusi iš darbo. ...
Po to ilgo nuovargio turėjau puikią progą apmąstyti gyvenimą ir jį pakeisti. Ir pailsėjus keletą mėnesių, pradėjau vėl krapštinėtis. Ir pamažu mano kūrybiniai skruzdėliukai galvoje atsipeikėjo ir pradėjo judėti... Tereikėjo pirmiausiai labai išvargti. O paskui pailsėti. Nuolat dirbant rutininį darbą, manau, sudėtinga pažadintį idėjų skruzdėlyną galvoje. Ir dar sunku jį pažadinti tiesiog mintimis. Reikia dirbti ir daryti. Daryti vieną darbą po darbo. Tada pamažu vieno darbo procese gimsta kito darbo vizija. O po darbo paršliaužus namo, norisi ne prie rankdarbių prisėsti ir gyvendinti idėjas, o tiesiog žmogiškai elementariai pailsėti.
Pradėjau vienokiais darbais. Darbelis po darbelio. Dabar pasukau visai kita linkme. Bet visvien, nuo rankdarbių nepabėgu. Ir jeigu pražioj sugebėdavau vieno darbo procese išspausti vieno darbelio viziją į priekį, dabar jau turiu apie 30-ies idėjų - darbų nuolatinį sąrašą. Išbraukiu punktą kaip įvykdytą, bet jo vietoj įrašau kitą. Visiškai nėra jokio kūrybinio bado, ir vien nuo tos minties jau kaifuoju. Vienas didelis idėjų skruzdėlynas galvoje :) Tereikėjo sustoti ir rasti harmoniją savo viduje bei pertvarkyti siekius :)
Ir va, kelios mano skruzdėlės, pabėgusios iš galvos :)
Po to ilgo nuovargio turėjau puikią progą apmąstyti gyvenimą ir jį pakeisti. Ir pailsėjus keletą mėnesių, pradėjau vėl krapštinėtis. Ir pamažu mano kūrybiniai skruzdėliukai galvoje atsipeikėjo ir pradėjo judėti... Tereikėjo pirmiausiai labai išvargti. O paskui pailsėti. Nuolat dirbant rutininį darbą, manau, sudėtinga pažadintį idėjų skruzdėlyną galvoje. Ir dar sunku jį pažadinti tiesiog mintimis. Reikia dirbti ir daryti. Daryti vieną darbą po darbo. Tada pamažu vieno darbo procese gimsta kito darbo vizija. O po darbo paršliaužus namo, norisi ne prie rankdarbių prisėsti ir gyvendinti idėjas, o tiesiog žmogiškai elementariai pailsėti.
Pradėjau vienokiais darbais. Darbelis po darbelio. Dabar pasukau visai kita linkme. Bet visvien, nuo rankdarbių nepabėgu. Ir jeigu pražioj sugebėdavau vieno darbo procese išspausti vieno darbelio viziją į priekį, dabar jau turiu apie 30-ies idėjų - darbų nuolatinį sąrašą. Išbraukiu punktą kaip įvykdytą, bet jo vietoj įrašau kitą. Visiškai nėra jokio kūrybinio bado, ir vien nuo tos minties jau kaifuoju. Vienas didelis idėjų skruzdėlynas galvoje :) Tereikėjo sustoti ir rasti harmoniją savo viduje bei pertvarkyti siekius :)
Ir va, kelios mano skruzdėlės, pabėgusios iš galvos :)
Labai simpatiškos
AtsakytiPanaikintiŠimtas metų, kaip nebuvau čia užsukusi, ir va, užsukau, paskaičiau bei labai džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo. ;) Liuks!
AtsakytiPanaikintiGražių idėjų įgyvendinimo. ;)
Fantastiskos. Nuostabios. Ir as tokiu noreciau.
AtsakytiPanaikinti