Šio savaitgalio pirkinį labai gerai įvardina auksiniai žodžiai, pasakyti vieno senkdaičių pardavėjo kalbant apie pažadus sau pačiam daugiau nepirkti kažko, kam jauti silpnybę: "Nereikia priešintis norui įsigyti dar ir dar, jeigu jau jauti, kad turi polinkį kolekcionuoti, ir ne šiaip bet ką perki, o kažką vienos rūšies. Iš to nieko neišeis, tik pradėsi jaustis nelaimingu. Tad geriau pasiduok, pirk, pamažu, bet pirk. Ir pajusk maksimum malonumo :)". Tai aš taip ir padariau. Jeigu jau turiu polinkį mini pasauliui, tai ir nusipirkau :D Nei man labai reikėjo, nei ką. Tiesiog - LABAI norėjau.
O buvo taip. Priėjau prie vieno pardavėjo ir pamačiau pas jį mini ūkį: vištelių/gaidelių ir berniuką su šuniu. Metalo figūrėlės, dažytos. Pritūpiau, apžiūrėjau, paklausiau, kiek nori. Sako, 20 Lt. Klausiu, ar už visas, nes žinau, kad tie 20 Lt už visą ūkį - tas pats, kas nemokamai :) Bandau pasiderėti. Šiaip, turguj gi esam :). Bet pamatau, kad žmogus pradeda abejoti, ar ne per pigiai atiduoda: "Aš tokiais dalykais neprekiauju ir nežinau, kiek jie galėtų kainuoti. Reik gal pradžioj prazonduot". Stop, stop, galvoju, išsitraukiu pinigėlius, greit jam įduodu juos. Dar dovanų gaunu dailią metalinę dėžutę nuo šovinių gyviams susidėti. Ir lekiu toliau.
Bet tai dar ne pabaiga. Žinau vieną vyriškį, kuris užsiima būtent tokiom mažom figūrėlėm. Einu pas jį. Ir randu dar gražias nupenėtas vištas. Mano akim žiūrint, iš tokio pat metalo, taip pat išdažytos. Klausiu, kiek viena kainuoja, - 60 Lt, atsako. Oho - ho - ho :D O aš visą ūkį už 20 įsigijau :P Ir žinau, kad tas, iš kurio pirkau, būtų turbūt pas šį vyriškį "prazondavęs" kaina :)...
Ta va, dabar esu ūkininkė ir turiu mini ūkį :) Reik pagalvot apie kokio tvarto pastatymą :D :D :D Laikinai prisiglaudė mano naujoje lentynoje :) Dydis - nuo 1 iki 2 cm, o berniukas - 3 cm.
Prieš keletą savaičių parduotuvėje pamačiau žvakę. Nieko ypatingo: stiklinis indas, aptraukta plastikine plėvele. O ant plėvelės - megztos pynės raštas. Čiut nesusigundžiau, ale sąžinė neleido :) Gėda būtų pirkt, pačiai mezgant :PVakar prisiminiau. Radau mažiukus stiklainiukus nuo kūdikių maistelio, į juos įdėjau mažų žvakelių. Numezgiau pirmąjį bandymą per kokį pusvalandį, pasirinkus patį paprasčiausią raštelį. 
Tačiau prieš pradedant megzt, sunkiausia buvo apsispręsti, kokius siūlus imt: šviesius ar tamsius, plonus ar storus, su pūku ar be jo. Pradžioj mezgiau smėlio spalvos pusvilnoniais vidutinio storio siūlais su trupučiu pūkelio, virbalais Nr. 3. Ir jie puikiai tiko.
Junai taip pat patiko būtent šis mezginys (prie kito net neprisilietė, gal, kad neaukštas indelis ir ugnelė arti krašto) :)
Paskui ėmiau tamsiai rudus siūlus. Hm, jeigu megzt kiauraraščiu, visai neblogai atrodo. Tada pro skylutes liepsnos švieselės dailiai šviečia.
Ir palyginimui. Abu kartu. Man pačiai labiau patiko šviesesni siūlai su pūkeliu. O kaip jums?
Dienos metu - nieko ypatingo :) Mezginys tinginėms, tsakant :) Ir siūlgalių mažinimui - puikus darbas :)
Pradedu pildyti savo naują lentyną, apie kurią rašiau praeitame įraše.
Pirmiausia, be ko negaliu apsieiti - be laikrodžio. Vis ieškojau jam vietos kambaryje, bet galų gale nusprendžiau patalpinti tiesiog lentynoje :)
Laikrodį norėjau daryti visą nuo ... iki, nuo nulio kitaip sakant. Bet vis gaila išmesti senų gerų, nors ir iš tikrųjų jokios vertės (kainavo prieš kokius bent 5 metus 10-20 Lt) ir neturinčių daiktų. Tad vėl pabuvau visa tokia akologiška ir neišmečiau, o atnaujinau seną, net ne kiniška, o indišką, laikrodį :)
Po juo dar liko vietos mano mažutei antpirščių kolekcijai. 
O jeigu kam įdomu... Pats darbo procesas.
Turėjau tokį laikrodį.
Išardžiau laikrodį ir centre išklijavau senos suplyšusios mezgimo knygos lapais. Kurios visai negaila, net turiu tokią pat, tik geresnės būklės. Laikrodžio skaičiai nebuvo plokšti, 1 mm iškilūs. Juos apklijavau ne tokiais margais lapais, dideliais gabalais, kurie uždengia visą skaičių. Nes toliau norėjau tuos pačius skaičius paspalvint. 
Tiesą, skaičius apklijau kruopščiai, popierių spaudžiau tol, kol neišryškėjo skaičių iškilus kontūras.
Tada tą kontūrą paryškinau - kiekvieną skaičių patonavau.
Laikrodį surinkau ir apklijavau mėlyną kraštą, kuris mano kambaryje visai ne prie ko... Klijavau daugiau mažiau panašaus dydžio popieriukais su vienu lygiu kraštu, kad ant stiklo neužeitų popieriaus ir būtų tvarkingas. Todėl natūraliai gavosi toks.. gyvatės odos raštas :P
Kraštą tonavau trimis atspalviais. Nežinau, ar paliksiu šią žalią spalvą, ar ne, bet kolkas tegu būna taip, kaip yra :)
Ir tradiciškai - vaizdas prieš ir po.
Baisiai niūru ir tamsu. Ir fotkint visai neįmanoma. Bet tiesiog nigaliu taip ilgai laukti palankių orų. Tad fotkinu, kaip moku ir rodausi :PŠtai ta mano mažyyyyytė paslaptis. Gerai jau, gerai, ne mažytė, o 55 x 140 x 10 cm dydžio. Ir jau visai nebe paslaptis :P Kabės (kaip tik vyras turės laivą savaitgalį) mano kambaryje prie lango ir darbo stalo. 
Pagrindas storo kartono. Tvirta, ir nors aukšta, bet tikrai ne ką prastesnė už medinę. Kaip pasakė Erikas, galėtum ir mašiną padirbti :P. Iš anksto nusipiešiau brėžinį su smulkiu kiekvieno skyrelio aprašymu. Tad kiekvienas turės tik savo paskirtį: vienas - liniuotėms, kitas - virbalams, trečias - trintukams, ir t.t., ir pan. Viską išmatavau, beveik viską apgalvojau, kai ką darbo procese pakeičiau. Sumeistravau per keletą dienų. Turėdama tik 30 cm ilgio metalinę liniuotę, nediduką plastikinį kilimėlį pjaustymui ir tapetams skirtą pjaustymo peilį. Bet norėjau pradėti čia ir dabar ir kuo greičiau, kol įkvėpimas neišblėso... Apklijavau knygos lapais ( kažkur 400 psl. storio) . Užtrukau virš 2 savaičių. Bet tai dar ne viskas. Pagal planą dauguma skyrių bus su dėžutėm. Bet tai jau bus 4 darbo etapas. O prieš tai dar iš vieno šono kai ką padarysiu (3 etapas, prie kuriuo plušu dabar).
Ir maloniausia, kas vis guodžia bedirbant ir beaukojant šiam darbui daaaug laiko. PAGALIAU visi svarbiausi ir dažniausiai naudojami dalykai bus po ranka, gražiai ir tvarkingai savo vietose sudėti. Atskiros plastikinės dėžės, sukrautos viena ant kitos, man per šitiek metų nepasiteisino: visvien viską pametu, ir niekur nieko neberandu :P Ir nepamenu, kur ką dėjau ir kokiais logikos dėsniais tada, kai dėjau, vadovavausi:P O dar turiu maža mažiukų daikčiukų kolekciją, kuriems taip pat vieta jau numatyta :)
Na ir visa lentyna. Gyvai atrodo visai kitaip. Bet bent jau bendrą vaizdą visvien noriu parodyti :)
Ir pats brėžinys :P
Kažkaip labai gerai paskutinę savaitę dirbasi, bet visai nesirašo :) O kai dirbasi, daug visokių minčių galvoje susikaupia...Prieš porą metų vienos pažįstamos buvau šokiruota: "Kodėl pas jus tiek daug vaikiškų knygų? Nori pasakyti, kad skaitai vaikams? Ir kam tau TO reikia?". Maždaug, užsikrauni nereikalingų darbų, kai esi ir taip užsiėmusi. Tiesą sakant, pasimečiau ir nesugebėjau apsiginti. O ir ar reikia kažką bandyt įrodinėti žmogui apie tuos dalykus, kurių jam nereikia ir neįdomu? Tačiau dar dažnai grįždavau prie šio klausymo. Ir kalbėdama su vyru taip pat.Pradėjau vaikams skaityti (pastoviai, kas vakarą), kai Erikai buvo pora metukų, o Emilijai - dar nebuvo metų. Ir nors tuo metu tikrai buvau apsikrovusi darbais, man atrodė, kad ir kaip bebūtų praėjusi diena, pasaką prieš miegą - tai savotiškas meditavimo būdas. Kai vaikui parodai, kad apie jį tikrai nepamiršai, o save ramiai nuteiki prieš miegą. Tad susėsdavom arba suguldavom, apkabindavau vaikus, ir skaičiau. Emilija dažnai užmigdavo skaitymo pradžioje, o Erika visada prašydavo dar ir dar...
Kažkur esu skaičius, kad šiuolaikiniai tėvai vidutiniškai per dieną skiria po 7 minutes savo vaikui. Baisu. Nenoriu būti tokia. Nors ir tikrai nenoriu skirti ir niekad neskirsiu VISO savo laiko vaikams. Tai, manau, jiems taip pat baisu, kaip ir jaustis reikalingais tik po 7 minutes per dieną...
Bet grįžtu prie temos. Skaitau ir dabar. Nors sąžiningai, padėjus ranką ant širdies, galiu prisipažinti, kad turbūt 50 proc. vakarų iškeisčiau pasaką į lišną pusvalandį pasikrapštymo savo kambaryje. Tačiau aš žinau, kad kaip ir prieš 5 metus, taip ir dabar vaikams, ypač Erikai, to reikia. Reikia to bent trumpo pasibendravimo, pasibuvimo čia ir dabar su manimi. Tad kas vakarą sugulam, apkabinu jas, ir glostydama ( ką darau ne taip jau ir dažnai :P), kaip mažus kačiukus, skaitau ir skaitau. Ir nors jos pačios jau moka skaityti, manau ir labai tikiuosi, kad skaitysiu tol, kol pačios pasakys, kad gal jau, mam, neskaityk mums. Nes lekiant nerealiu tempu dabartiniame gyvenime, mums reikia net gal ne tos pasakos, bet ramybės, kai niekas nesipeša, nesibara ir nerėkia, o visi tyliai ramiai klausosi vieno :)O kas mes skaitom? Daug. Ir visko. Ir didžiules pasakų knygas, kurias skaitom "nuo...iki". Tik va žiūriu, kad pasakos kažkaip jau nebeįdomios Emilijai. Ji pradeda klausytis, bet paskui išeina. O va jeigu skaitom enciklopedijas, tai tada dalyvauja visi. Su milijonu klausimų, kodėl, kaip ir kodėl tu nežinai... Tad kartais ir į internetą įlendam pasiaiškinti arba pasižiūrėti, kas ir kaip atrodo. Nors mano motiniškai širdžiai labai smagu, kad vaikai, po bendro skaitymo, skaito pačios, kas ką nori, ir tiesiogine ta žodžio prasme, miega ant knygų. O prie kompo dar nei viena nesiveržia. Dar spės prisisėdėti, o kol joms jis neįdomus, labai džiaugiuos.Na ir pabaigai. Parodau, ką skaitom dabar. Tai nuostabios rašytojos didžiulė knygą (štai čia yra jos aprašas), apie kurią bent jau aš pati senokai svajojau. Turėjom kokias gal 4 mažas knygeles su jos pasakom, o dabar turim ir visą rinkinį :) Tad skaitom, ir džiaugiamės. Šiandien jau bus paskutinė pasaka iš šios knygos, ir ryt imsim kitą knygą...
Įdomu, o ką jus manot apie skaitymą? Ar skaitot, ir ką skaitot? Pasidalinkit :)
Gal ir ne visai pro rakto (į mano "dirbtuves") skylutę, gal netgi visai ne pro skylutę, o pro foto objektyvą :D
Žodžiu, tikrai negrįžau prie mezginių ir užsiimu kai kuo kitku. Užsiimu bandymu. Bandymu įrodyti sau, kad sugebu sukurti kai ką didesnio ir įdomesnio. Nežinau, ar pavyks, bet net ir jeigu šis darbas liks dabartinėje stadijoje ( tai jau nebe taip atrodo, kaip šioje nuotraukoje), visvien jau būsiu patenkinusi savo smalsumą ir manysiu, kad bandymas pavyko. Tad įdedu DARBO pradinės stadijos nuotrauką. Įdomu, kas tai galėtų būti? Ar atspės kas??? Sesės prašau neišduot - jai jau išsidaviau :)
Tą pačią dieną, kai pirkau gėlėtą sijoną Erikai iš labdaryno, Emilijai nupirkau rožines kelnes. Su ŽIRNELIAIS. Oooo, kaip pati tokių norėčiau :) ... Emilija tikra kantruolė, ir nors pavydėjo sesei jos gėlėtos liemenės (iš akių mačiau, bet nieko nesakė :P, Erika jau būtų pasakiusi ), savo liemene liko laaabai patenkinta :) Pradžioj galvojau, kad tai turi būti rožinė liemenė, bet savo begalinėse turtų dėžėse ir maišuose neradau norimo kiekio tokios spalvos siūlų. Apsistojau ties žydrais. Emilija vis įtariai stebėjo darbo procesą, bet kai prisiuvau nertus žirnelius, su džiaugsmu priėmė naują rubą :) 
Prie jo dar apnėriau/apsiuvau lankelį.
Ir nunėriau auskarus. 
Pasidžiaugiau porą dienų, kad apmažinau siūlų atsargas,.. ir nulėkiau į parduotuvę - nusipirkau naujų, ir daugiau, negu sunaudojau :P Štai tokia liga. Nepagydoma :D
Nuotraukos guli jau gerą savaitę, o aš vis neprisiruošiu jų įdėt. Maža to, jau ir Emilijai liemenę numezgiau ir nufotkinau. Tai pat prieš gerą savaitę. Dabar darau ekperimentinį darbą, tad taip jame paskendau, kad vis gaila laiko prie kompo prisėst :P
Taigi, kaip ir rašiau, įkvėpta sijono, nutariau numegzt liemenę. Prie jos nunėriau auskarus. Man tai jie labai jau ilgi, bet Erika uždraudė juos trumpint :) Ir dar lankeliui porą gėlių nunėriau. 
Dirbosi lengvai ir greitai, be jokių ilgų sėdėjimų. Nėriau gėles vakarais prie teliko arba besiklausant Eriko muzikos, kai sąžinė graužia, jog nieko nedarau, o eit į savo kambarį rankdarbiaut ta pati sąžinė neleidžia, nes vyrą matau tik kelias valandas per dieną. Paskui tokiu pat būdu nunėriau rudą juostelę krašteliui. O jau tada porai valandų prisėdau ir numezgiau baltą ir pūkuotą pagrindą - pačią liemenę. Sunaudojau siūlus, kuriuos jau seniai svajoju panaudot kokiam "nerimtam" mezginiui. O ir moherio plono likučių maišą reik pamažu mažint :) Ir dar prisiminiau, kaip virbalus rankose laikyt :D
Nugaroj - nieko blatno, be jokių papuošimų.
