Dovanų beieškant

Taip jau atsitiko, kad šiais metais dovanom paruošti, t.y., nupirkti teturėjau gražų pusdienį prieš pat Kūčių vakarą. Na, o jų beieškant visada atrandi kažką sau. Kas krentą į akį ir į širdį. Taigi, bekeliaujant po miestą pirmyn ir atgal, užsukau į man labai patikusią sendaikčių parduotuvėlę. Na, turėjau išskirtinių norų kai ką ten rasti, bet neradau, ko ieškojau. Užtat sugundė ši sausainių dėžutė, su akvarelės paveikslėliu (akvarelei turiu SILPNYBĘ, mažosiom net ir nerašau, mat ta SILPNYBĖ ne tokia jau maža). Na, negalėjau jos palikti ten, kur radau... Ypač dėl tos priežasties, kad daiktas turi paskirtį ir sėkmingai gali būti naudojamas mūsų namuose. Tad štai ji, ta gundytoja :)

Kalėdinės dovanos

Kas gali būti smagiau už Kalėdų rytą... Tik dovanos :)
Mūsų šeimoje yra tradicija: per Kalėdas keičiamės dovanomis. Šeima nei maža, nei didelė - turiu sesę, brolį ir tėvus. T.y., tėvai + 3 jaunos šeimos (visos jau su vaikais). Tad dovanų visuomet būna daug :) Taigi, kaip smagu gauti dovana.... ypač gražiai įpakuotą. Tik labai gaila paskui ją išvynioti... Iš sesės ir jos šeimos gavau auskariukus baubukus ( laaaabai daug jų galite rasti čia ). O baubukai ne šiaip sau baubukai... o specialiai man pagaminti - su meškiukais :) Net džiaugsmo ašarą nubraukiau, kai pamačiau :) Iš brolio ir jo šeimos gavau knygą. Visada sakau: knyga - geriausia dovana. Tik dovanoti knygą man - pakankamai pavojinga. Nes..... turiu jų labai daug. O tokios neturėjau. Nors mintis šią įsigyti buvo, ale pagailo pinigėlių, mat vieną apie muilą jau turiu. Knyga tikrai verta dėmesio, labai daug informacijos, tik niekad nedarius muilo, mano supratimu pagal ją visgi nelabai pavyktų jį pagaminti. Na, man pasisekė - esu jau kiek pažengusi :) O iš mūsų svarbiausios Snieguolės (mamos) šiais metais visi gavom rankų darbo dovanas. Aš va, jau kelias dienas į lauką vis pasipuošiu šia nuostabia kepure. Kas gi gali būti maloniau, negu mamos rankų šiluma, įmegzta į jaukų mezginį. Taigi, dovanos viena už kitą geresnės... Ir visos tokios mielos :)
O pats smagiausias dalykas visame šiamedovanų keitimosi šurmulyje - dėmesys vienas kitam ir tokie smagūs "suėjimas" ir pabendravimai, kai susirenkam prie šventinio stalo, ir prie jo jau vos sutelpam :)

Kalėdinio meškiuko konkursas

Valiooooo, aš sugrįžau :)
Visa mėnesį nieko nerašiau, bet tai visiškai nereiškia, kad per tą mėnesį nieko doro nedirbau. Ogi dirbau. Nuo spalio iki dabar tiek padaryta, kie per pusmetį net aš pati nepadarydavau... Tai ir rašyti nebuvo kada. Bet dabar po tuputį grįžta ramybė ir vėl galiu brukštelėt porą žodelių.
Dalyvavau supermamos forumiečių rengtame Kalėdinio meškiuko konkurse. Tad pirmiausia apie jį.
Mano kalėdinio meškio vizija - baltas, iki 13 cm, su didžiule nosimi, kaip visada :) Ir būtinai - autorinė iškarpa. Nigaliu siūti pagal svetimas - meškiukas praranda dalį savo žavesio. Aksesuarus sugalvojau superinius, bet dėl prastos sveikatos nepadariau jų. Idėja liks kitiems metams. Pasirinkau parastesnį variantą, kuris gimė darbo eigoje iš daugybės variantų.
Štai jis - mano Svajoklis. 11 cm dydžio, iš meškiukų moherio,viduj - sintepuchas. Sukirpau meškiuką, savaitgalį gulėdama lovoj, siūt taip pat pradėjau lovoj, nes labai jau prastai jaučiausi, o konkursas jau nebe už kalnų buvo - už 2 savaičių. Dėl didelės nosies kažkaip pirmąkart truputį kreivai gavosi pradėti siūti snukutį, ale greit pasitaisiau. Siuvinėti nosį - mano mėgstamiausias darbas. Seniai norėjau išsiuvinėti spalvotą , tad ir pasirinkau tokius siūliukus. Tiesą, kiek žinau, siuvinėjama du sluoksniai, kad nepersišviestų,o aš tik vieną padariau - jau taip gražiai spalvos ir siūlai sugulė, kad gaila buvo dar kartą bandyti laimę. Nosies nelakavau, bet manau, palakuosiu truputį.
"Kirmėlaites" ("rokoko") dygsniais pasiuvinėjau pilvuką - papuošiau mažytę eglutę. Ir tokiais pat siūliukais nunėriau kepuraitę ir pasiuvinėjau karoliukais. Vyrui nelabai patiko, ale man ir sesei patiko :) Moteros laimi. Ir iš vielos išlanksčiau krėslą - eglutę. Ir kai pradėjau fotkinti darbe, atėjo ir meškiuko vardas - Svajoklis. Sėdi sau krėsle, žiūri į tolį.... Tikras Svajoklis. Tik foto su krėslų nedėjau prie konkursinių, nes prastai gavosi.
Ir kokie gi konkurso rezultatai? Negaliu skustis, kad maniškis mažulis liko nepastebėtas. Trijose pagrindinėse nominacijose jis buvo arba trejetuke arba bent penketuke. Taigi, rezultatai glosto širdį. Tačiau kiekviena dalyvė dar ir savo asmeninę nominacija skyrė. Na ką gi, nei viena neatiteko man. Bent jau pradžioj. Tačiau mūsų pagrindinė įkvepėją Ina Smirnova paskirė maniškiui asmeninės simpatijos prizus - puikius kailiukus. VALIOOOOO, aš laimingiausia pasaulyje, nes gaunu TOKĮ prizą ir asmeninę simpatiją iš TOKIOS nuostabios meškiukų kūrėjos (jos blogas - http://ina-smirnova.blogspot.com/2009/12/blog-post_18.html). Apie geresnę dovaną Kalėdoms net ir nesvajojau :) AČIŪ, nes tai pati svarbiausia dovana - pripažinimas :)

Žvaigždės kartais krenta... Pažadai ir jų nesilaikymas

Esu kosmose.... Ar taip gali būti? Man - taip... Apsiėmiau paruošti knygą per mėnesį. Sąlyga - tai neturi trukdyti mano darbui. Darbdavių sąlyga. Taigi, ją turi paruošti per 1 mėnesį. T.y., vakarais ir savaitgaliais sėdžių prie kompo ir krūvos knygų/ kopijuotų lapų ir pan. Ale tai buvo daugiau mano iniciatyva. Kodėl gi nepabandžius? Patirties rašymo turiu tikrai jau nemažą. Taigi taigi, dirbam dirbam :) Ir pasižadėjau, kad nenuklysiu per tą mėnesį į šoną. T.y. kitiems rankdarbiams - griežtas NE. Na, o dėliodama kalėdinį numerį, visgi nesusilaikiau ir pagaminau į jį visgi keletą....
Štai, mano taip mėgstamo popieriaus lankstiniais. Daryta iš kalkinio popieriaus. Jis tokiems darbams priduoda nerealaus žavesio, nes kiekvienas papildomas sulenktas popieriaus sluoksnis duoda vis tamsesnį šešeliuką. Gaila, bet foto tai neperduos, viso to žavesio ir tų stebuklingų vienspalvio popieriaus atspalvių paletės.
Taip atrodo šiandien, kai apsiniaukę, o taip atrodo šiandien, kai jau už lango tamsu. Na ir dar viena smulkmenėlė - Kalėdų eglutė iš šakų ir bumbulai ant jos - siūlų kamuoliukai. Na,iš ko gi daugiau gali būti pas mane bumbulai...Tik iš siūlų :) Ir jau prieš gerą mėnesį numegztas Kalėdų senis ir briedis pagaliau sulaukė savo eilės fotografuotis :)

Kai sergam............

Erika apsirgo. Sėdim namie... Ji ilsisi, aš dirbu... O "pedagoginei pertraukėlei" nusprendėm nufotografuoti seniai užbaigtus, darželyje įvertintus ir jau gerokai "apčiupinėtus" žaislus.
Visi jie megzti, kimšti sinteponu, nekopijuoti, o pačios sugalvoti. Nors pirmi du ir populiarūs herojai, kuriuos myli visi vaikai, bet kopijavau tik idėją, vaizdinį. Idėjų taip pat nemėgstu kopijuoti, bet tai buvo vaikų pageidavimas.
Čia Mike Pūkuotukas ir Paršelis, kuriuos mezgiau Emilijai.
O čia Vikšrelis, megztas Erikai

Pyragas "Emilija"

Ruduo... Gaminimo laikas. Kai norisi šilumos ir jaukumo. Ir kai norisi, kad savaitgaliai kvepėtų pyragais :)
Kažkada kepėm pyragą "Erika". Todėl Emilija paklausė, ar šis pyragas gali būti jos. Žinoma, kad gali :)
Nesu gera kulinarė ir maisto gamintoja (Erikas gamina kur kas skaniau, jis "jaučia" maistą), bet nesudėtingus patiekalus pagaminu. Tai vienas iš jų.
Taigi "Emilijai" reikės visai mažai:
*100 g sviesto
*100 g cukraus
*100 g juodo šokolado
*3 kiaušiniai
* 20 g miltų
*40 g lazdynų riešutų.

Pirmiausia ant garų ištirpinam sviestą Svieste ištirpinam šokoladą. Dar įberiam cukraus ir viską išmaišom Kai masė atvės iki kambario temperatūros, dedam trinius ir išmaišom Tada beriam miltus ir smulkintus riešutus (galima sutrinti iki miltų, bet man patinka, kai jaučiasi riešutukai) Baltymus suplakam ir dedam į masė po šaukštą, atsargiai maišydami. Tada krečiam į formelę, užklotą popieriumi ir kepam 40 min (mūsų orkaitėj - 50 min 180 laipsnių temperatūroj programoj "viršutinis apatinis kaitinimas", 2 "aukšte"). Pyragą paliekam 10-15 min atvėsti. Tuo metu iš popieriaus iškerpam forma pudros barstymui ir gražiai pabarstom :) O maždaug po 5-7 min štai toks rezultatas :)

Lygiadienio šventė

Antradienį buvo lygiadienio šventė. Bet mieste ją šventė savaitgalį. Su ugnies šou. Sprendėm, važiuot, nevažiuot. Laikas ne mūsų - šventės pradžia 20 val. Bet visgi važiavom. Kiek tų švenčių... Darbas - namai - darbas - namai... taip pat atsibosta.O ir dalyvaut stengiamės kuo dažniau, tik va su info apie šventes - sunku gauti... Reik internete nemažai ieškoti...
Šeštadienį keliavom į mugė Gedimino prospekte. Ir visai netikėtai aptikom šiaudų skulptūras, kurias turėjo tą vakarą sudeginti (apie tai sužinojom tik kitą vakarą, kaip ir dažniausiai būna). O sekmadienį su vaikais, pasiėmę dekiuką, keliavom į Neries krantinę, kur vyko ugnies šou. O kitame upės krante mokyklinukai ir studentai uždegė žvakutes - taip pažįstamą simbolį ir vilko pėdas iš žvakučių. Labai gražu. O ir pasivaikščioti prieš miega - smagumas nerealus :) Tad mums - truputis "netradicinio" poilsio, o vaikams - šnekų visai savaitei: kodėl vilkas kaukė; kokio dydžio turėtų būti tas vilkas, palikęs tokius pėdsakus; tai ar suvalgė tas vilkas Gediminą ar ne (pasakojau legendą apie Vilniaus atsiradimo istorija, bet abi suprato taip, kaip norėjo, tad teko traukti knygą ir skaityti legendą bent kelis kartus, kad klausimų nebeliktų... :) )

Saulėdražos. Dublis 2

Pamažu artėja šaltasis metų laikas. Tad jau į sodą užsuksime nebe taip dažnai. Bet derlių, kiek galėsim, nuimsim :) Taigi, mūsų derlius. Fotosesija Nr. 2. "Saulėdražos" (Erika iki šiol vadina tik šitaip :)
Ir pagaliau sulauktos vėlyvosios avietės

Rugsėjo derlius

Galbūt kol vaikų nėra, neįsivaizduoji, kaip būtų gyventi su jais. Bet kai vaikų turi, neįsivaizduoji, kaip galima būtų gyventi be jų, kaip gyvenai be jų. Kam gyventi be jų, ir ar tai išvis įmanoma...
Mes esame trys vaikai. Turiu vyresnį brolį ir jaunesnę sesę. Ir gal dėl to mūsų visų didžiulis noras - turėti vaikų. Ir jau vaikų atėjimas į šį pasaulį mūsų šeimoje turi savo taisykles. Mūsų Erika gimė liepos 20, Emilija rugpjūčio 19, o sesės Elzė - rugsėjo 18. Kas mėnesį ir minus 1 dieną. Ir dar - skirtumas po 2 metus. Tad pagal planą po Elzės gimimo praėjus 2 metams, t.y. šiais metais, mūsų šeimoj turėtų būti naujas narys. O pasirodo, taisyklės pasikeitė truputį - šiais metais ir sesė ir brolis turės po mažiuką.Tik buvo įdomu, kada gi pasirodys pirmasis... Ir štai, 2 savaites iki Elzės gimtadienio gimė Adomėlis. Tad rugsėjis kol kas - derlingiausia mėnuo :)
Vardas buvo mūsų rezervuotas, sugalvotas Eriko, kai man jau buvo paskutiniai sąrėmiai (turėjom tik vieną vardą - mergaitei, o berniukui niekaip negalėjom sugalvoti), bet kadangi mums antra gimė mergaitė, taip ir liko vardas tik rezervuotas. Ir labai smagu, kad sesė išrinko būtent šį. Man pačiai sukelia daug prisiminimų ir sentimentų. Ir labai malonių laukimo akimirkų, kai nežinai, ką turėsi ir myli vaikiuką, bet kokį, ar berniuką, ar mergaitę. Taigi, mūsų naujasis šeimos narys, mūsų Adomėlis, pirmasis vyriškis po trijų panų :) Ant Eriko rankų O čia pati Elzytė užpučianti žvakutes ant savo gimtadieninio torčiuko

Nuotaika ant stiklo

Vieną vakarą piešiau ant stiklo. Ant lėkštės. Piešiu, piešiu ir sakau sau, kad visgi ant stiklo sunkiau dirbti, negu ant šilko. Piešiau raizgytą raštą. O "desertui" išsitraukiau stiklinę plono stiklo. Pradžioje kontūrų nupiešiau susikertančias "tiesias " linijas. Tiesių, žinoma, nesigavo, bet man patinka, kai matosi, jog tai rankų darbas. Be to, tai šiaip, pažaidimas, 20 min darbas :) O paskui, kai kontūras išdžiuvo, nuspalvinau kai kuriuos kvadratėlius mėlynai. Rinkausi tik viena spalvą. Juk ir vienos spalvos pakanka nuotaikai suteikti :) Ar ne?

Aguonos ir sraigės

Po truputį kaupiasi naujų darbų. Tik va prisėsti namie prie kompiuterio kartais nebebūna jėgų... Bet rankdarbiauti visgi jėgų atsiranda :) Prieš keletą dienų užbaigiau tapyti šilką. Su aguonom. Na, kas mane pažįsta, nenustebs, kodėl būtent aguonos. Patinka jos man labai :) O nenutapyti negalėjau. Net ir ne dėlto, kad nemėgstu palikti neužbaigtą darbą. Pirmiausia, šilko gavau dovanų. Ir pasižadėjau, kad parodysiu rezultatą... O kadangi dariau 1m x 1m dydžio, tai ir palikti ilgesniam laikui ant rėmo įtemptą šilką tolygų jo sugadinimui: arba vaikai "papieš", arba katė užšoks. Tad kiekvieną laisvą minutėlę vis prisėsdavau. Ir per 1,5 savaitės (jeigu skaičiuoti darbo valandom - maždaug per darbo savaite po 8 val per dieną) pagaliau užbaigiau. Pirmiausia piešiau ant popieriaus. Man patinka susikertančios linijos, vinguriuojančios ta kryptimi, kur ranka veda. Paskui piešiau kontūrą ant šilko. Rankos drebėjo ir skaudėjo dar ir kitą dieną. O paskui tapiau. Norėjau palikti natūralų foną, mat šilkas šampano spalvos. Bet kai aplink gėles apvedžiojau tamsų šešėlį, vyras pamatęs pasakė- galį dėti kaip užsklandą siaubo filmui. Na, man taip pat nepatiko, bet aš tokiais atvejais nepanikuoju - visada ieškau įdomesnio sprendimo. Nesu "šiukšliadėžės" draugė, neišmetu nepatinkančių rankdarbių (manau, taip daro tik tos, kurios tingi galvoti). Todėl užtapiau viską mėlynai. Ir likau patenkinta :) O pieš aguonas dar buvo sraigės pievelėje. Rankdarbis iš serijos " kai iki išvažiavimo lieka keletas valandų ir nežinai, kaip jas prasmingai praleisti". Ir rankdarbis iš serijos "kur ranka veda, ten ir piešiu". Nepiešiau iš anksto jokio piešinio. Iškart piešiau ant šilko. O kodėl sraigės? Ogi tai aktuali tema. Kasryt eidama į darbą matau jų nemažai, kai kurias išgelbėju, kad nepatektų po mašinos ratais - nunešu į pievelę. Tik žmonės kreivai žiūri :) Kurgi jiems suprasti...

Kas suvalgo mūsų pinigus?

Kartais būta tokių linksmų nutikimų, kurių neįmanoma nepapasakoti. Vat ir aš rašau, ir juokas ima, prisiminus :) Keliaujam šiandien su šeimyną į turgelį visokiom gėrybėm apsiprekinti. Kalba ėjo apie pinigus. Taigi, paėmiau vyro piniginę, padėti pinigėlių. Ir ką gi aš matau - ogi joje... tikrai nepatikėsite.... tupi vikšrelis :). Sakau: " Tai va, kas mūsų pinigėlius suėda" :) O mes ir nežinojom....
O kaip gi jie tai daro? Gal va taip? O paskui paauga ir dar paauga iki tokio dydžio, prisiėdę mūsų rudų, žalių ir mėlynų pinigėlių :) Na, ką jau darysi.... Svarbiausia, kad nenutiktų va taip :)