Galima - negalima. Saldumynai :)

Anksčiau tokių tyrimų nedarė, bet dabar kažkodėl liepė padaryti. Tai - gliukozės tolerancijos tyrimas. Ir pasirodo, kad cukraus turiu daugiau, negu reikia. Nėra labai baisu, o ir nėsčioms kaip ir būna, bet visgi patarė mažinti saldumynų ir visko, kas turi daugiau cukraus. O aš tiesiog negaliu, kaip noriu saldaus...
Ir vakar, kaip tyčia, tarp kitų išsaugotų failų, radau receptuką. Nežinau, iš kur ji paėmiau, matyt iš kokio blog'o.
Ogi reikia nedaug:
300 g irisų;
100 g sviesto;
100 g kukurūzų.
Ant garų ištirpinam sviestą, tada jame - saldainukus. Ir šią šiltą masę sumaišome su kukurūzais. Įdedam į indą ir paliekam, kol sustings ir atvės. Tada jau galima ir supjaustyti gabaliukais :) Saldu, skanu ir paprasta :) Tik gaila, kad galiu pasilepinti tik keliais gabaliukas. Bet vaikai , manau tuo tik apsidžiaugs :) Ir įvertins :)

ATOSTOGOS :) :) :)

Štai jos, taip lauktos, taip trokštos, išsvajotos ATOSTOGOS :) Džiaugiuosi, kaip vaikas, nes kol kas dar netikiu, kad PAGALIAU sulaukiau šios dienos. Tik įdomiausia, kad prie šios minties, jog nereikia eiti į darbą, nereikia rūpintis, kokią pamoką paruošti į žurnalą ir kokį priedą rengti bei ruošti medžiagos, reikia priprasti. Kaip tik vakar skaičiau apie kinų išmintį r filosofiją. Taigi, parašyta, kad kasdien lėkdami prarandam džiaugsmą gyventi ir daugybė puikių dalykų taip ir lieka mūsų nepastebėtų. Tačiau baisiausia - kai tampam savo darbo vergais. Na, man patiko daryti tai, ką aš dariau, tačiau ateina toks laikas, kai norisi pakeisti viską iš pagrindų. Taigi, jis atėjo. Norių permainų, noriu daugiau dėmesio šeimai, noriu MOKYTIS ko nors nauja, noriu džiaugtis gyvenimu :) Emocijos per kraštus, nes nuo studijų baigimo neturėjau tokios galimybės - skirti laiko sau, savo sielai, o turėjau kartu su vyru rūpintis duonos kąsniu. Na, tas rūpestis neišnyko, tačiau nusprendžiau, kad iki mažylio gimimo TURIU TEISĘ pasilepinti ir pasidomėti savimi. O kiek to laiko bus - visai nesvarbu...
Pradėjau nuo tvarkymosi. Paskutines kelias savaites apžiūrėjau namus ir po truputį vakarais sėdėjau tai vienam, tai kitam kampe ir tvarkiau viską iš eilės. Na, nors ir butukas nėra didelis, ale dar bent savaitę reikia skirti šiam reikalui. Kaip ir dažnai būna, atradau daug įdomybių. pavyzdžiui, prieš kokius 10 metų lietas akvareles. Nesimokiau dailės mokykloje, tačiau visada turėjau noro ir poreikio prisiliesti prie tapybos, o kai turėjau ir galimybė iško nors pasimokyti, tai jos nepraleidau. Tai lyg ir meditacija, ėjimas į save. Šedevrų nesukūriau, ale kiekvienas darbas MAN pačiai yra tam tikras ieškojimas ir mano gyvenimo laiko tarpsnis :)
Nežinau kodėl, bet šie medžiai - mano mylimiausi. O čia iš gėlių pasaulio. Keletas ale peizažų... Dovanų lietus :) Vitražas... Akis... Klevo lapas, toks vienišas....O čia tai jau mano silpnybė - kuo daugiau krapštymosi, tuo įdomiau. Tik abu darbai nebaigti. Taip ir liks:) Nes tuo jie man ir patinka :)
Na ir pabaigai pora piešinukų ir ale grafika :)

Piešiniai ant kūno su chna

Prieš keletą savaičių buvo mano gimtadienis. Dovanų kaip tokių gavau tik porą (apie jas vėliau gal parašysiu), bet gavau pinigėlius, t.y. galimybę išsirinkti kokią tik noriu dovaną pati. O norų aš turiu visada ir dideliais kiekiais :) Ir fantazijos :)
Taigi, beieškodama to, kas dabar "ant seilės" ir ko laaaabai norėčiau, radau Arbatos namų (jų el. adresas čia ) kursiukus - pramogą. Tai piešimas su chna ant kūno. Turbūt matėt dailiai išmargintas indų moterų rankas. Užsikabliavau :) Tik reikėjo surinkti 4 žmonių būrelį. Pasiūliau bendradarbėms, ir jos mielai sutiko prisidėti :) Rezultatas - malonus pasisėdėjimas ramioje aplinkoje ir dailiai išpaišytos rankelės. Chna, su kuria piešėm, tai tokia tamsiai žalia košelė, ji išdžiuvus nusilupa ir lieka rudos į ryžumą spalvos piešinys. Piešinį piešiau pati sau pagal pavyzdį. Čia viena nuotrauka dar su ta chna košele, o kita - jau po savaitės piešinio "nešiojimo" :) Taip prie jo pripratau, kad neįsivaizduoju, kaip be jo gyvensiu. Ir dar. Varčiau knygas ir jose radau nemažai nėščių išpaišytų pilvų. Sakau vyrui, gal ir man išsipaišyti :) Įdomu būtų pamatyti gydytojų reakciją gimdymo namuose :)

3 vaikai. Ką apie tai mano visuomenė?

Nors senokai nieko nerašiau, tai visai nereiškia, kad iškritau iš gyvenimo, nieko neveikiu ir nieko nemąstau. Priešingai: nespėju tvarkytis su minčių srautu :) Pirmiausia apie tai, kas aktauliausia...
Mes sėkmingai auginam savo trečia atžalėlę, jau 29 savaitės praėjo ir pilvo jau nebeįmanoma nepastebėti :). Kiek dar galėsiu džiaugtis savo augančiu pilvu ir jausti judesiukus savyje, niekas nežino... O kol laukiame, tenka susidurti su visuomenės požiūriu į šeima ir į daugiavaikes šeimas. Juokas ima - argi 3 vaikai - jau daugiavaikė? Pati užaugau 3 vaikų šeimoje ir neisivaizduoju, koks gyvenimas, neturin dar bent porą kraujo brolių/ sesių. Tačiau žmonės mąsto kitaip. Šeima jau nebeturi tos vertybės, nėra tas pagrindas, kuris mūsų supratimu turėtų būti. Ką norėti, juk daugumai ir vieną vaiką užauginti - žygdarbis. Baisu apie tai pagalvoti, bet su tokia nuomene vis dažniau susiduriu: "Aš jau atlikau savo pilietinę pareiga - pagimdžiau vaiką", - sako mano pažistama. O su vyru vis dažnai pasikalbam apie tai, kur ritasi mūsų pasaulis ir turbūt visgi žmonija išsigimsta ir yra pasmerkta, nes netikros, primestos vertybės užvaldo pasaulį. "Pirmą, reikia padaryti karjera, nusipirkti namą ir tik po to galvoti apie vaikus". Aš visiškai suprantu, kad visi mes skirtingi ir tai, kas svarbu man, juokinga kitam. Tačiau, kai sulaukę 40-ies, pagalaiu "pasidarę karjerą" ir turi kur gyventi, žmonės kreipiasi į vaisingumo klinikas su ašarom, kaip nori tikros šeimos, ir kaip likimas nuskiraudė, neduodamas vaikų....
Kai draugams, pažįstamiems, bendradarbiams ir artimiems bei tolimiems gimnačiams pranešėm naujieną, reakcijų būta laaaaabai įvairių. Na, maždaug pusė ir jų tikrai pasveikino iš visos širdies (dauguma jų turi bent po porą vaikų), bet visgi uždavė klausimų, apie kuriuos toliau rašysiu. O kiti, jeigu galėtų, išgirdus pasukaliotu piršta prie smilkinio, tačiau taktiškai susilaiko....
Pirma. Kam tau TO reikia? Taip paklausė pusbrolis, kai aš pranešiau naujieną apie šeimos pagausėjimą. Ir labai gaila, bet kai mieste keliauju su dviem dukrom ir jau dideliu pilvu, dauguma žiūri su užuojauta. Tikrai nesutirštinų spalvų, yra taip kaip yra... Ir dar bent kelis kartus, kaip jau prasilenkėm, atsigrežia pasižiūrėti į mane. Ir tik vienas kitas nusišypso...
Antra. Ar žinot, KIEK kainuoja vaikai? Šį patį šlykčiausią mano galva klausimą, uždavė mums ne kartą, ir ne porą. Nenešiojam rožinių akinių ir žinom, kad vaikus reikės maitinti, rengti, leisti į mokyklą, vėliau į mokslus ir pan. Tad apie tai taip pat galvojom ir galvojam, tačiau turint vieną vaiką argi įmanoma jam duoti viską? Argi nerizikuoji tiek pat, kaip ir turint jų daugiau. Visko neduosi ir vienam, ir ar tikrai to visko jam reikia? Gal geriau duoti truputį mažiau, bet duoti meilę ir galimybę bendrauti? Aš visuomet džiaugiausi, kad turiu 2 dukras, nes jos turi vieną kitą ir nors pasibara, susimuša, bet vakare gražiai susėda žaisti ir turi ką pasakyti vieną kitai. O augantis su suaugusiais, neturi sau lygiu, savo kartos atstovų, su kuriais pilnavertiškai gali bedrauti. Jau ir mūsų vaikų darželyje pastebėjau, kad vienturčiai neturi tikrų gerų draugų, o iš bent 2 vaikų šeimų vaikai lengvai susidraugauja.... Taigi, kiek kainuoja vaikai? Pasak Eriko bendradarbio: "Kas mėnesį bent po 400 lt". Įdomu, kaip tai apskaičiavo? "Elgiatės neapgalvotai, nes reikės ir trečią vaiką maitinti, ir išlaidų didėja" ir grįžtama prie pirmo klaisimo - KAM mums TO reikia?
Trečia. Kaip ruošiatės gyventi 2 kambarių bute? Šitą klausima užduoda pirmiausia, ir tie kurie sveikina, ir tie, kurie mūsų nesupranta. Ogi gyvensim labai paprastai - tiesiog gyvensim, ir džiausimės, kad turim 3 stebuklus. Bus per mažai vietos - ką nors sugalvosime. O jeigu nesugalvosim - sutilpsim ir taip. Užaugau 40 kvadratų bute. Kartais norėdavosi turėti savo kampą, bet tai tikrai nebuvo pagrindinis noras, tik kartais apie tai pagalvodavau... Per pauskutinius 5 metus, kai buvo buto pirkimo manija, žmonės vieni kitus pradėjo vertinti pagal tai, kokio dydžio paskolą davė bankas ir kokio dydžio butą įsigijo. O dabar per TV dažnai rodo verkiančius piliečius, nesugebančius atiduoti paskolų ir priverstus išsikraustyti iš namų. Mes, kai ėmėm paskolą, norėjom poros vaikų, tačiau ėmėm tokio dydžio paskolą, kokia galėjom panešti ir pirkom tokį butą, kurį realiai galėjom apmokėti. Ir man keista girdėti: "Norim 3 kambarių buto, nuo antro iki priešpaskutinio aukšto, tik va pradinė įmoka pernelyg didelė"... Mes pirkom paskutiniam aukšte, nes buvo pigiau, be remonto ir su varvančiu stogu. Stogą sutvarkėm ir labai džiaugiamės, nes pro langą mantom ne priešais esanti BET naują namą, o tolumoje esančius miškus.... Ir esam laimingi, kad gyvenam tokiam jaukia mažam lizdelyje. Ir tikrai nesinori lįsti į skolas vien tam, kad nusipirkti dar vieną kambarį. Svarbus ne buto dydis, o žmonės, kurie ten gyvena ir kaip jie ten jaučiasi. Didelis namas man jaustis geriau nepadės...
Ketvirta. KODĖL niekas neklausia, KAIP mes jaučiamės laukdami dar vieno stebuklo? Nejau pinigai ir gyvenamojo ploto klausimas - yra pats svarbiausiai? Jis yra svarbus, bet jausmai tampa tokie menkiaverčiai. Apie juos vis mažiau kalbama. Galbūt tai ir yra priežastis, kad ŠITIEK porų skiriasi, nes pirmiausia rūpinasi save supančia gerove, o į savo vidų niekas nepažvelgia ir nepažvelgia į šalia esančio sielą? Ir kodėl nepažvelgia - bijo, kad ten ras tik tuštumą? Tikrai, baisu. Baisu pagalvoti, kurlink ritamės. Ir keista, kad pyksta pažįstami, kad vis rečiau juos aplankom. Mes norime TIKRO gyvenimo, su jausmai, su malniais pokalbiaisi prie namie iškepto pyrago ir kvapnios arbatos puodelio, o ne svaigimų apie tai, kaip buvo gera studijų laikais, iki kelių galėdavom nemiegoti, kiek išgerti, o dabar jau nenbesugebam ir nenorim teik gerti ir apie tai, kaip sunku dabar, apie pinigus ir paskolas, apie tai, kaip svarbu pasidaryti remontą ir būtina iškeliauti kuo toliau į užsienį. Norisi visai kitų pokalbių, mes gi augam bręstam, tai kodėlgi nepakalbėjus apie įdomesnius dalykus????? Ne prie tradiškai degtinės buteliuko, o tiesiog prie kavos/ arbatos puodelio? Vis niekaip negali liaudis iš tų kavailysčių ir senamadiškų tradicijų išaugti. Mes kas savaitgalį mielai eitumėm į svečius, jeigu visu šito brudo nereikėtų tįsti ir nusiteikti, kad kitą ryta bus blogai. Toadįl aš visuomet mieliau pasirinksiu sesė draugiją, nes galiu visų šių nesąmonių nedaryti o tiesiog ateiti paplepėti...
DŽIAUKIMĖS ir VERTINKIME tai, ką turime. Po ligoninės aš džiaugiausi kiekviena diena, kurią pragyvenau su savo pilvuko gyventoju, mintyse pragyventą dieną pažymėdavau kryžiuku. Ir jaučiausi be galo laiminga, gyvendama savo mažame TIK dvejų kambarių butelyje. Ir jaučiuosi laiminga, skaičiuodama dienas ir savaites toliau. Žmogai, irgi tai nėra svarbiausia? Džiaukimės tuo, kas mūsų aplinkiniams teikia malonumą. Argi jau nebemokam?

Eros Ramazzotti Vilniuje

Įdomus tas gyvenimas... kurti planų tiesiog neįmanoma :) Bet šįkart gerąja prasme.
Taigi, berods 2009 metų birželį pradėjo platinti bilietus į E. Ramazzotti koncertą. Neturiu nei mylimiausios gropės, nei tokio atlikėjo. Nes mėgstu tyla. O vat mano Erikas negali gyventi be muzikos. Tai kartą per metus nueinam į kokį koncertą. O šis atlikėjas tiko mums abiems. Romantiška, graži muzika, seksualus atlikėjas :) Sakau: "Žinai, į šitą koncertą nueičiau su malonumu". Nes į kitus ėjau daugiau "už kompaniją". Tad ir įsigijom bilietus kuo greičiau. Ir dar pirmąkart įkalbėjau nusipirkti į stovimas vietas :) Ir ką gi? Koncertas turėjo būti ar tai spalio pabaigoje, ar tai lapkričio pradžioje. Tik jį atidėjo iki pavasario. O per tą laiką apturėjom malonumą pastoti ir jau dailų pilvuką priauginti :) Po laaaaabai ilgų svarstymų, sudėję visus "už" ir "prieš" nusprendėm, kad nueisim. Bent keletai dainų pasiklausyti. Pinigai jau seniausiai sumokėti ir nuskaičiuoti nuo sąskaitos, tai jų jau kaip ir visai negaila. Tik va bėda- stovėti vienoj vietoj negaliu, t.y. galiu kokias 15 min., tačiau galiu negreitu tempu eiti arba trypčioti vietoj...
Koncertas. Pats maloniausiai iš visų lankytų. Pirmiausia - jokios "apšildančios grupės". Antra - liaudis. Jokio girto jaunimėlio, jokių stumdymusi ir pan, nes dauguma - nuo 30 metų. Trečia ir šiaip pagrindinis dalykas :) - nėra šou su fejerverkais, bet yra gyvas garsas, atlikėjas, kuris nuostabiai dainuoja ir dėl to tiesiog pats kaifuoja. Tad likom be galo patenkinti. Išbuvau visą koncertą, tiesa pavargau nerealiai, bet pasikroviau geros energijos ir malonių įspūdžių :)

Skaniausias metų atradimas

Galbūt truputį keistai skamba, kai tokia "nominacija" paskelbiama vos metams prasidėjus. Ale kodėl gi reikėtų laikytis taisyklių ir laukti metų galo?
Kasdien keliaudavom pietaut į kavinę:į mano taip nemėgstamą Forto dvarą, kurio maisto nevirškino skrandis, arba į Čili picą, kur kartais visai valgomas maistas, tik prieskonių ir druskos būna be galo daug. O dabar mūsų pastate atsidarė BISTRO. Maistas tikras, naminis. Na, kartais, kaip ir pas bet kurias šeimininkes, ne viskas pavyksta, bet visumoje. Aš TAIP skaniai niekur ir niekada nevalgiau. Turiu omeny kavines. Jų šūkis - gaminam, kaip namie. Ir iš tikrųjų taip ir yra. Skanu - nerealiai, beprotiškai fantastiškai :) Pyragus kepa - tikrus, namini:) Tortų čia nerasi, nes ten - chemijos dedama. O čia tikri, naminiai pyragai - obuolių, aguonų, biskvitai, sausainiai... O KOKS skanus Napaleonas... Mes vienu prisėdimu su namiškiais suvalgė 1 kg šio nuostabaus kūrinio ir likom nerealiai patenkinti :) Ir mūsų skandžiai sėkmingai suvirškino :) Jų galima užsisakyti iš anksto. O dar galima užsisakyti kibinų, labai labai gardžių :)
Taigi, aš esu LABAI LAIMINGA IR PATI SAU PAVYDŽIU, nes tai galiu pasimėgauti nuostabia namine virtuve. O čia jų internetinis puslapis - www.seimininkių-klubas.lt, kuris bus užbaigtas už kelių savaičių. Ir bus su visu meniu :)

Balerinos patinėlis :)

"Ir kaip žmonės gyvena be vaikų?", - eilinį kartą vakar vakare pagalvojau žiūrėdama su savo padruškėm baletą. Kas gi po sunkios darbo dienos pralinksmint taip, kaip tik vaikai sugeba.... Emilija tiesiog sėdi ir komentuoja, kaip sunku taip aukštai šokinėti. O Erika visai kitus dalykus šneka: "Va, šita labai graži moteriškė. Balerina. O šalia jos............. balerinos patinėlis":) Kol ji tylėjo, aš jau supratau, apie ką ji mąsto ir pati krapščiausi smegeninėje, ieškodama, kaip gi jis vadinasi, tas šokėjas, tik visgi mano vaikas greitesnis už mane :) Visą vakarą juokiausi, ir šiandien dar visą dieną vos prisiminus, juokas ima :) Na jau tikrai: kad TAI patinėlis, sunku nepastebėti :)

Susipažinkite - mano knyga :)

Štai, pagaliau, sulaukiau tos akimirkos :) Šiandien gavau savo knygą. Nerealus džiaugsmas :) Lyg pagimdyti kūdikį :) Pirmą, bet ne paskutinį :) Mat per patį knygos rašymo įkarštį pastojau. Tad kūdikiai bus net du :)
Parašiau pakankamai greitai, bet įdėjau kelis pačius brangiausius dalykus: savo patirtį ir laiką, t.y. laisvalaikį (rytus, vakarus, naktis ir išeigines). Galbūt skamba nerimtai, kai apie patirtį kalba 30-metė. Tačiau jos turiu tikrai nemažai. Ar esu profesionalė? Taip, tik besimokanti, nes visko neįmanoma žinoti. Kiek iš viso mezginių buvo mano gyvenime... Ne šimtas ir ne porą šimtų. .. Tad pasiūlymas parašyti knygą labai sugundė. Buvo proga viską surūšiuoti, sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Šią knygą norėjau parašyti kiek kitokią, negu visos kitos. Žinoma, aprašiau ir tradicinius, visose mezgimo vadovėliuose esančius dalykus, bet visgi per savo prizmę. Tačiau surašiau ir įvairių mezgimo gudrybių, kurių atradau pati. Taip pat norėjosi padaryti iliustruotas pamokas. Knygoje jų yra net 3: vieną mezginį iliustravau pažingsniui su patarimais, visais akių pridėjimo ir nuleidimo būdais, susiuvimais ir pan.
Apie knygą norisi parašyti labai daug, tačiau to nedarysiu. Kiekvienas ieškokažko savo, tad kas svarbu man - gali pasirodyti visai nereikšminga kitam...Na ką gi, savo knyga esu tikrai patenkinta. Jeigu reikėtų rašyti iš naujo, kažin, ar galėčiau padaryti geriau. Man pačiai tai bus vienintelis vadovas, nes surašiau viską, su kuo tenka susidurti bemezgant. Knygynuose knyga pasirodys, manau, kitą savaitę, tad kviečiu visas mezgančias pavartyti, jeigu patiks - įsigyti ir parašyti komentarus :)

Staliukas su drugeliais

Šeštadienio rytas - tikra kankinė. Žurnalui reikia sugalvoti kažką įdomaus, o įkvėpimo nėra jau nuo sausio pradžios. Išsitraukiu kelias knygas įkvėpimui, bet mažai ką padėjo. O paskui prisiminiau - taigi turiu net 2 staliukus, kurių nenaudoju, nes jie nėra bent minimaliai mano rankų paliesti. Tad ir apsisprendžiau - padailinsiu. Tik ne dekupažu. Išbandyt išbandžiau šią techniką, bet tegu atleidžia jos aistruoliai - man tai visgi su menu nieko bendro neturintis dalykas. Galbūt dėl gausos dekupažuotojų ir jų pasikartojančių darbų (nes servetėles perkam tose pat parduotuvėse)...Taigi, ne dekupažas. Nusprendžiau, kad išpaišysiu. Ieškojau kokių afrikietiškų motyvų, bet kažkaip neįkvėpė. O sustojau ties rytietiškais motyvais. Prie drugelių. Drugeliai - mano silpnybė. Kaip ir daugybė kitų mažų mūsų Žemės gyventojų. Ir jau senokai jų nepiešiau/ nekarpiau ir panašiai. Tad visą rytą piešiau drugeliuką, kol išgavau tokį, kokio norėčiau. Dar per 3 kartus išdeginau kontūrus (mat ilgai sėdėti pasilenkusi negaliu). O jau šiandien išpašiau visom vaivorykštės spalvom. Ir nuotaika iškart pakilo. Tad jeigu kam patiks, RK balandžio numeriuke ieškokite brėžinio :)
O aš pagaliau atsigersiu arbatos ryškiaspalvių drugelių draugijoje :)

Vasario 16-oji

Vasario 16-oji. Švente, kurią kasmet paminim ir nuolat apie pasakojam vaikam iš naujo. Vaikai auga, kitaip supranta. Kaip pasakė Erika – tai mūsų Lietuvos gimtadienis. Aš labai džiaugiuosi, kad jos auga ir žino, kurioje šalyje gyvena, pažįsta savo vėliavą, sostinę ir net prezidentę. „Labai graži ta mūsų prezidentė“, sako Erika. Ir niekad nesumaišo, pavyzdžiui, su ponia Degutiene, kuri vaikams gal kažkiek ir būtų panaši . Myliu lietuvių kalbą, pati nebūdama lietuvė. Myliu ir gerbiu savo šalį. Esam savo šalies piliečiai ir patriotai. Ne vien dėl kalbos, bet dėl to... jausmo. Negalėčiau gyventi niekur kitur, man gera būti čia. Kad ir ką kalbėtų apie mūsų šalį. Šalis – tai ne vien politikai, ekonomika ir pan. Tai tauta. Tai žmonės, kuriuos aš suprantu ir šalia kurių galiu gyventi. Ir noriu, kad vaikai tai jaustų ir žinotų. Ir dar – dar išmoktų Tautišką giesmę, kurią giedant visąlaik nubraukiu ašarą, nes jausmai kunkuliuoja...

Šv. Valentino diena

Šv. Valentino diena...Mūsų tėvai tokios šventės nepripažįsta. Bet mums ji – ypatinga. Ypatinga ne tik ši diena, bet visas vasaris. Šią dieną prieš 13 metų mes su vyru pradėjom savo ilgą kelionę vienas kito pažinimo link. Prieš 8 metus vasario 23 susituokėm. Esame kartu jau tiek daug metu, kad lyg nebūtų gyvenimo iki tos dienos. Tiesą sakant, pradžioje net negalvojau, kad mūsų draugystė pasibaigs šeima. Tik turbūt po kelių metų dvejonių, nes porą pirmų metų matėmės kartą per mėnesį, visgi apsisprendžiau, kad tai mano žmogus. Ir esu laiminga, nes tai buvo pats svarbiausiai ir pats geriausias mano sprendimas. Bendrame kelyje buvo ir šilto ir šalto, paburbam vienas ant kito, bet tai – menkniekis. Mes – sielos draugai. Mes – vienas kito pradžia ir tęsinys... Na, o šiai šventei paminėti, po pusdienio gulėjimo lovoj (sunki savaite pasitaikė, su šeštadienio darbo diena, tad sakiau – nesikelsiu visai), visgi iškeliavom į gamtą. Jau senokai bebuvom. Taip gera, kai sninga ir ramu. Tiesiog bristi per sniegą ir mėgautis tyla. O dar prieš kelias dienas pasiskundžiau, kad senokai nemačiau sniegenų. Ir ką gi –sutikom ir jas. Linksmiausia, kad net paukščiai tokia diena neskraido po vieną. Tad pasigrožėjome 2 porelėmis. Su šv. Valentino diena, mielieji! Mylėkime vienas kitą!

Sartai 2010

Iš kolegės išgirdau, kad savaitgalį vyks tradicinės žirgų lenktynės Sartuose. Apie jas jau senokai svajojam, ale vis orai nepalankūs buvo - tai 30 laipsnių šaltis, tai šlapia. Šįkart žiemiškai gera - nei šilta, nei šalta...Pasitarėm su vyru ir nusprendėm, kad keliausim, jeigu gerai jausiuosi. Keliautoja iš manęs nelabai kokia. Bet kitą vertus, jau grįžau į darba, o darbe tenka ir pavaikščioti, ir pasinervuoti, ir pastresuoti. Tad vienos-dviejų valandų pasivaikščiojimas niekur neskubant tikrai nepakenks. Taigi, 2 valandos į vieną pusę. Minia žmonių mugėje. Bet smagu labai. Šaltukas spaudžia, tad parduoda karštą vyną ir karštą alų. Pardavėjai kiek pašalę, bet dalis visgi mielai leidžiasi į derybas ir paplepėjimus. Nors lyg ir yra visko daug, bet akis užkliūna tik vietomis. Įsigijom molinukus su Sartų simbolika, o man vyras išrinko rankine, su kuria sėkmingai pats nukeliavo prie mašinos :) Pasakė, kad jam labai tinka :) Na kur gi netiks - juk rankinė siuvinėta gėlėmis :) Ir, žinoma, kažkiek pamatėm ir lenktynių. Tiesa, besibraudamos per pusnis, kartu su sese įsmigom iki kelių :) Bet žirgus pamatėm. Gražuoliai :)

Temariai

Na va, po gerų naujienų iš gydytojos, po truputį grįžtam į normalų, bet kiek sulėtintų "apsukų", gyvenimą. Dar negaliu lakstyti, persidirbti ir pan., bet jau galiu judėti, sėdėti ir kažką veikti :)
Pirmiausia, kas nors rankelėm paminklinti... Jos visgi pasikankino: šitiek laiko be darbo... Tad išsitrakiaukiau pirmą pasitaikiusį rankdarbį. Po Kalėdų darėm tokį mini susitikimą su meškiukų konkurso nugalėtojomis. Ir mokėmės daryti temariukus. Na, kaip žinia, vienam reikia nemažai laiko, o kai visos ištroškusios bendrauti, seniai nesimatė ir pan., tai iš tikrųjų per vakarą tik pradėjom savo temariukus. O ir pabaigė iš mūsų ratelio tik viena. Taigi, Ieva užbaigė štai tokį romantišką gražuolį.
Na, o manasis "rudeninis" va toks. O šitie iš senesnių. Su rožiniais siūlais - publikuotas žurnale, o va kitas, didžiausias iš visų mano darytų ir su "paslaptim" viduje - dar niekur nerodytas.

Naujieji prasidėjo ... ligoninėje

Mes planuojam, o Dievulis juokiasi iš mūsų planų... Tikra teisybė.

Apie tokius dalykus pasakojam tik savo sesei, mamai ir geriausiai draugei. Nes tai yra ligos, nesėkmės ir nelaimės. O mūsų visuomenėj visgi priimta pasakoti tik apie gerus dalykus – sėkmę, laimėjimus, naują gerą darbą, padidėjusį atlyginimą, laimingą loterijos bilietą. Mano supratimu, tai yra neteisinga. Gal būtent dėl to, įvykus nelaimei jautiesi toks vienišas. Ir gal dėl šios priežasties nežinom, kaip gali nutikti... Jeigu mėgstat saldumynus, geriau net ir neskaityti viso šito. Rašiau visą savaitę po gabaliuką, nes norisi papasakot apie viską.

Sekmadienis

Pirmas šių metų sekmadienis. Šalta ir saulėta diena. Nuotaika puiki. Vyras išvažiuoja pirkti sau dovaną gimtadienio proga, kuris buvo vakar. Aš pasipuošiu baltais marškiniais, sarafanu ir ažūrinėm megztom pėdkelnėm. Glostau augantį pilvuką. Mūsų kūdikėliui jau 12 savaičių. Sugalvojau iškepti mielinės tešlos bandelių. Minkau tešlą.

Suskauda galvą. Lyg kas vinį įkaltų. Turbūt spaudimas pakyla, nes veidas tiesiog plyšta nuo kraujo antplūdžio. Atsisėdu pailsėti. Lyg ir praeina. Padedu tešlą, kad kiltų ir einu į kambarį. Po kelių minučių suskauda pilvą. Skausmas vis didėja. Nusprendžiu, kad gal geriau prigulsiu. Atsistoju. Jaučiu, kad kažkas bėga. Keliauju iki tualeto „į žvalgybą“. Bet tik pradedu nusirenginėt apatinius, pamatau, kad kraujas bėga per kojas. Bėga taip, lyg vanduo iš krano. Nors esu moteris ir turiu tokį džiaugsmą, kaip mėnesinės, taip kraujuoju pirmąkart gyvenime. Jeigu šiaip įkloto užtenka bent keliom valandom, tai dabar – keliom minutėm. Mintis tik viena: „Praradom mūsų mažylį“. Verkiu, rėkiu, atsigulu ant grindų susirietusi, stengiuosi nusiraminti, giliai kvėpuoju ir ieškau telefono. Skambinu vyrui: “Grįžk namo, aš labai stipriai kraujuoju“. Jis sako, kad kviesčiau greitąją, bet aš jau nebegaliu pasakyti nei žodžio. Pasako, kad pats iškvies ir paklausia, ar neprarasiu sąmonės. Atsakau, kad ne ir padedu ragelį. Kaip paskui išsiaiškinom, dar įlipau į dušą, bet tiesą sakant, dalies, kas toliau vyko, neprisimenu. Atrakinu duris, surandu dokumentus, griebiu pirmus pasitaikiusius drabužius ir striukėje atsigulu laukti ko nors.

Greitoji pagalba

Greitoji atvažiuoja gana greitai. Dar liepia nusirengti ir pamatuoja kraujospūdį. Jis kaip visada – idealus. Paklausia, ar dar kraujuoju, atsakau, kad lyg ir mažiau. Ir iškeliaujam. Jau lauke susitinku vyrą, pasakom, kur važiuojam ir įlendu į greitąją. Taigi, greitoji tikrai buvo greita, bet gal dėl to, kad jų bazė už kokio km nuo mūsų. Bet kas dėl pagalbos... Visos kelionės metu į mane net neatsisuko pažiūrėti, ar aš dar sėdžiu ir ar dar sąmonėj. Gydytoja ir jos padėjėjas ramiai įsitaiso mašinos priekyje ir net neatsisuka nei karto. Kaip paskui pasako Erikas: „Jie pripratę gramdyti kūnus nuo asfalto, tai tu jiems – ne ligonis“ . Taip ir buvo.

Ligoninės priimamasis

Mes ligoninėj. Apačioje eilė žmonių – registruojasi ar ką ten daro... Prie to paties langelio atsistoja ir greitosios gydytoja. Man silpna, jaučiu, kad vėl stipriai kraujuoju, ir kad drabužiai jau kraujuje. Žvalgausi, kur prisėsti, bet gydytoja sako: „Niekur neikit, reikės pasirašyti“. Atsakau, kad tuomet tuoj prarasiu sąmonę. Ateina Erikas. Pasodina mane ir pats pasirašo visuose popieriuose. Mus nuveda iki kabineto, kuriame nieko nėra ir liepia laukti gydytojo. Laukiam. Minutės virsta valandom. Erikas neiškenčia ir nueina ieškoti gydytojos. Grįžta vienas: „ Jau ateina“. Galvoje milijonas minčių, ir nei vienos optimistiškos. Gydytoja echoskopuoja. Kabinete tyla. Sako: „ Vaisius jaučiasi gerai, šokinėja ir mojuoja“. Netikiu savo ausim. Nuo širdies akmuo nukrenta. Pasirodo, kad po tokio kraujavimo dar įmanoma išsaugoti mažylį. Niekada net nebūčiau pagalvojusi... Šokas po truputį praeina. Gydytoja klausia, ar pati sugebėsiu nueiti iki palatos, pažiūri į mane ir atsako: „Gal geriau tegu nuveža“. Išeinu iš kabineto, sakau Erikui, kad mūsų vaikiukui viskas gerai.

Palata Nr. 19

Mane veža į 3 aukštą į ginekologijos skyrių. Paskiria palatą: „Vežkite į 19 -ioliktą“. Mano laimingas skaičius. Pažiūriu į lentą, kur surašytos visos palatos ir ligonės – manoji tuščia. Taigi, užpildau dar popieriuką, liepia persirengti ir gulti. Džiaugiuosi, kad palatoj esu viena. Stato lašalinę, leidžia vaistus iki pat vakaro. Erikas iškeliauja atvežti visko, ko reikia ir nupirkti vaistų. Ateina gydytoja, klausia, ar dar kraujuoju. Atsakau, kad kai guliu, lyg ir ne. „Tai ir gulėk. Leidžiam nueiti tik iki tualeto. Visą kitą laiką gulėk“. Tik gulėti labai sunku. Kai pripratus nuo ryto iki vakaro lakstyti.

Palatos kaiminės

Taigi keturvietėj palatoj esu viena, bet neilgam. Tą pačią naktį ją užpildo.

Pirmoji. Atvežą 9 val vakaro. Susirietusią nuo skausmo, kažkur virš 50 metų moteriškę, atrodo bet 10 metų jaunesnė. Pirmi žodžiai: “ Nekenčiu ligoninių“, į ką jai seselė atsako: „Tai važiuokit namo gydytis, ko atvažiavot. Be ligoninės neapsieisit, tad gerbkite mūsų darbą“. Iškart kažkodėl prisiminiau diskusijas su bendradarbe apie gimdymus namie. Aš esu labai prieš. Na, gal aplinka ir gera pribuvėja kažką ir reiškia, bet iš savo pirmo gimdymo patirties tikrai žinau, kad manęs šiandien jau nebebūtų. Pribuvėja negali numatyti, ar su vaikiuku viskas gerai, ar jis praeis keliu, ar užstrigs. O kai man dar placenta buvo priaugusi – netikiu, kad pribuvėja gali atlikti chirurgo ir ginekologo darbą namie. Iki ligoninės manęs nenuvežtų vienareikšmiškai. Ir taip nukraujavau nerealiai. Taigi, neinam gydyt dantų pas namų daktarą be įrangos, neinam pas pažįstamą burtininką su plaučių uždegimu ar atviru lūžiu. Todėl nesuprantama man – kodėl rizikuojam savo negimusiai kūdikiais? Arba taip priešiškai kalbam apie ligonines. Na, žinau, kad pas mus sveikatos priežiūros sistema supuvusi, bet padėti bent kiek tikrai gali. Taigi, grįžtam prie kaiminės. Kitą dieną ją operavo. Kaip paskui pasakė gydytoja, moterys visai supuvo tiesiogine ta žodžio prasme, nes vyras ja nepasirūpino. „Moterys, kurios turi bent kokį lytinį gyvenimą, su tokiom bėdom nesikreipia“. Taigi moterys, mylėkimės iki pat senatvės. Jeigu yra gamtos sukurtas organas, juo reik bent retkarčiais naudotis :)

Antroji. Atveža kažkur apie 11 val vakaro. Nėštumas kiek supratau truputį didesnis, negu mano. Atkeliauja su sąrėmiais kas 2 min. Sąrėmius kiek pristabdo, bet visgi vaiko neišgelbsti. Taip gaila, gulėjau verkiau. Bet gydytoja pasakė, kad dar laiku, nes vaikas labai pažeistas ir jeigu būtų išsaugotas, turėtų labai didelių ir rimtų sutrikimų. Mama prieš kelias savaites susirgo ir gulėjo su temperatūra, greičiausiai tai ir nulėmė. Gamta pati sutvarko. Tik kai turiu vaikų ir dabar laukiuosi, mane labai paveikė ši nelaimė. Ypač ta akimirka, kai ji skambino vyrui pranešti, kad nebeturi lėliuko....

Trečioji. Atkeliauja 6 val ryto. Nėštumas toks pat, kaip ir mano, taip pat su kraujavimu. Nežinau, kaip jai seksis, nes tą dieną, kai mane išrašė, ji vėl kraujavo... Tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Gydytojai

Tiesa sakant, net nežinau, kuri gydytoja buvo mano. Niekas nieko nesako ir jeigu neisi sunkios būklės, tai ir jokio dėmesio į tave nekreipia. Labiausiai „patiko“ rytinės vizitacijos. Trunka ilgiausiai 1 min. Į palatą ateina kažkur 10 žmonių, iš kurių kas gydytojas – neaišku. Aptaria – tai tas, šitai tas, o toms dviems – tas. Pasako, viska paaiškins vėliau ir išeina. Atvažiavau sekmadienį. Buvau šoko būsenoj, tai kažkaip nieko ir nesiaiškinau per daug. Pirmadienį po tokios vizitacijos visą dieną bandžiau pagauti bent seselę, kad pasakytų kada bus gydytoja, ar išvis bus ir ar gerti ir kaip gerti vaistus išrašytus. Atsakymas vienas: „Gydytoja prieis“. O klausimų jau susikaupė. Kažkokia jauna gydytoja ateina tik vakare. Paklausia, ar nekraujuoju ir išgirdus atsakymą, nusisuka ir keliauja prie durų. Sakau: „Palaukit, paaiškinkit bent kiek“. Nieko doro nepasako. „Gulėkit. Mediciniškai mes Jums niekuo padėti negalim. Viskas priklauso nuo Jūsų organizmo ir gamtos“. Taip ir guliu iki trečiadienio, vegetuoju, be jokių paaiškinimų. Laukiu. Tūkstantąjį kartą sakau sau: „Viskas bus gerai“. Ir žiūriu į lubas. Iš visos veiklos leista paskaityti gerą knygą. Ale aš nenoriu nieko skaityti. Naktim nemiegu, dieną taip pat, nes vis kažkas ateina.

Trečiadienį kviečią į echoskopą. Apžiūri viena gydytoja. Pakviečia kitą, „labiau patirusią“. Ta apžiūri. Abi pirštu rodo į ekraną: „Kas čia? Ar matai?“ Pakviečia skyriaus vedėja. Dabar visos trys žiūri rodo pirštu į monitorių ir aptarinėja. Aš vis klausiu, ar viskas gerai, man niekas nieko neatsako. Iš proto galima išsikraustyti. Bet jau tokie tie gydytojai. Nieko neaiškina. Bent jau man tokie pasitaikė. Tada skyriaus vedėja paklausia, ar buvo problemų su ankstesniais gimdymais. Atsakau, kad po pirmo placenta buvo priaugusi. „Aaaa, viskas aišku, tai tada jau gali keliauti namo“. Ir kas tas viskas, man visai nieko neaišku... Kažkiek paaiškina išrašant, bet tiek mažai, kad ta informacija visiškai nieko neverta. Tik sužinojau, kad placenta labai žemai, „ties žiotimis“. Gerai, kad turim internetą ir turiu gerą gydytoja poliklinikoj, o tai ir gyvenčiau nežinioje, nežinodama, kokia iš tikrųjų yra rizika man ir mūsų vaikeliui.

Pora žodžių apie ligoninės maistą

Na, turbūt nieko nenustebinsiu, papasakojusi apie anų košę su gumuliukai ar kažką panašaus. Neturėjau apetito valgyti. Ligoninėj „palikau“ porą kg. Bet bendrai paėmus, maistas tikrai valgomas, kartais net ir visai skanių patiekalų atnešdavo. Ir to maisto nemažai – porcijų aš tikrai nesuvalgydavau.

Tikroji diagnozė ir prognozės

Interneto pagalba sužinojom daug daugiau, negu pasakė ligoninėj. Lyginant tai, ką aš žinau dabar, ir ką man pasakė ligoninėj, tai ten man visiškai nesuteikė informacijos, visai jokios. Tiesiog baisu. Gal jiems mano atvejis ir nėra reikšmingas, bet aš visgi tikėjausi bent kokio pagarbos sau, kaip ligoniui ir asmenybei. Visus galimus variantus išaiškino mano poliklinikos ginekologė, kiek žinau, pati dirbanti ligoninėj, tik kitoj. Taigi, galimi 3 variantai.

1 variantas. Placenta yra labai žemai. Bet augant gimdai, ji gali pakilti ir nebeliks pavojaus. Jeigu ji pakils bent 1cm, aš galėsiu toliau gyventi daugiau mažiau aktyvų gyvenimą, eiti į darbą ir sėkmingai auginti pilvuką. Kada tai nutiks – po 2 savaičių, po mėnesio ar daugiau – nežinia.

2 variantas. Placenta nepakils. Tuomet visą likusį nėštumą gulėsiu lovoj ir saugosiu save ir mažylį. Gali būti, kad paskutinius mėnesius gulėsiu ligoninėj. 36 nėštumo savaitę darys Cezarį, nes savaiminis gimdymas pražudys ir mane ir kūdikį. Operacija būtų labai pavojinga, nes tiesiog ant stalo galiu nukraujuoti.

3 variantas. Placenta nepakils. Ji suplyš arba atsiskirs. Tokiu atveju yra tikimybė, kad net ir greit atvažiavusi greitoji nenuveš iki ligoninės. Nes kraujavimas gali būti labai pavojingas: per minutę netenkama 1 litro kraujo. Baisu, bet tokių atvejų būna.

Kol kas guliu ir laukiu, skaičiuoju dienas. Ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Žiūriu televizorių, filmus. Jokių rankdarbių. O ką aš galėčiau daryti gulėdama? Dar sėdint kažką įmanoma. Ir nuotaikos nėr. Antradienį eisiu echoskupuotis ir žinosiu, ar jau pakilo placenta, ar dar ne. Kaip gydytoja pasakė: „Jokio darbo, jokio fizinio krūvio, jokių stresų. Gukite ir mylėkite save. Kuo daugiau teigiamų emocijų“.

Mes LABAI labai tikim, kad viskas bus gerai. Ir kad vasarą jau džiaugsimės šeimos pagausėjimu.

Jausmų audros

Yra tokių nerašytų taisyklių arba įvykių sekų, kurios nepriklauso nuo mūsų. Ne visada jos būna malonios. Taigi, jau trečius metus per Naujuosius susergam arba aš, arba vaikai.
Užpraeitais metais 2 paskutines metų savaites ir 2 pirmąsias kitų metų savaites, sumoj - visą mėnesį, vaikai sirgo vėjaraupiais.
Praeitais metais tik prasidėjus naujiesiems susirgau plaučių uždegimu. Pragulėjau 2 savaitės, išėjau į darbą, atariau savaitę ir susirgau dar angina.
Šiais metais ši nemaloni tradicija tęsėsi. Tik šįkart jau į ligoninę patekau. Ligoninėj gulėjus tik 2kartus - kai gimdžiai dukras. Apie tai, kodėl ir kuo baigėsi, parašysiu, kai galėsiu prie kompiuterio sėdėti nors kiek ilgiau. O dabar bendrai -apie jausmų audras, kai lieki tik tu, tavo artimasis, gydytojas ir ligoninės palata.
Kai nutinka nelaimė, pasaulis sumažėja. Maždaug iki delno dydžio. Arba iki monetos dydžio. Tai jau nebepirmi tokio tipo išgyvenimai. Kai gimdžiau Eriką, teko šitiek išgyventi ir šitiek ligoninės skyrių praeiti. Teko gulėti ir reanimacijoj... Taigi, pasaulis sumažėja. Nebelieka nieko - nei planų ateičiai, nei šiaip žmonių, su kuriais bendrauji, nei darbo, nei artimų giminaičių, kurie lyg ir gyvena netoli, nei pomėgių, nei ramybės. Nieko. Tik tu ir audra jausmų, baimės, rėksmų, maldų ir rūko, kai bandai žiūrėti pirmyn. Nematai nieko. Negalvoji apie nieką, net apie vaikus. Gelbsti tik vienas - aš turiu žmogų, kuriam rūpiu ir kuris šalia. Ir kuriam baisu net daugiau, negu man. Nes kai pasijutau blogai, jo nebuvo šalia ir nežino, ar aš dar kvėpuoju ir ar dar esu sąmonės būsenoj. Susitinkam tik ligoninėj. Ir jeigu jo nebūtu šalia, kažin, kaip viskas baigtųsi. Juk svarbiausia - jausti žmogų, jausti, kad tavimi pasirūpins ir nesi vieniša... Nereikia žodžių, nes nuo jų tik ašaros, reikia tik sielos draugo, reikia tik jausti...

Dovanų beieškant

Taip jau atsitiko, kad šiais metais dovanom paruošti, t.y., nupirkti teturėjau gražų pusdienį prieš pat Kūčių vakarą. Na, o jų beieškant visada atrandi kažką sau. Kas krentą į akį ir į širdį. Taigi, bekeliaujant po miestą pirmyn ir atgal, užsukau į man labai patikusią sendaikčių parduotuvėlę. Na, turėjau išskirtinių norų kai ką ten rasti, bet neradau, ko ieškojau. Užtat sugundė ši sausainių dėžutė, su akvarelės paveikslėliu (akvarelei turiu SILPNYBĘ, mažosiom net ir nerašau, mat ta SILPNYBĖ ne tokia jau maža). Na, negalėjau jos palikti ten, kur radau... Ypač dėl tos priežasties, kad daiktas turi paskirtį ir sėkmingai gali būti naudojamas mūsų namuose. Tad štai ji, ta gundytoja :)

Kalėdinės dovanos

Kas gali būti smagiau už Kalėdų rytą... Tik dovanos :)
Mūsų šeimoje yra tradicija: per Kalėdas keičiamės dovanomis. Šeima nei maža, nei didelė - turiu sesę, brolį ir tėvus. T.y., tėvai + 3 jaunos šeimos (visos jau su vaikais). Tad dovanų visuomet būna daug :) Taigi, kaip smagu gauti dovana.... ypač gražiai įpakuotą. Tik labai gaila paskui ją išvynioti... Iš sesės ir jos šeimos gavau auskariukus baubukus ( laaaabai daug jų galite rasti čia ). O baubukai ne šiaip sau baubukai... o specialiai man pagaminti - su meškiukais :) Net džiaugsmo ašarą nubraukiau, kai pamačiau :) Iš brolio ir jo šeimos gavau knygą. Visada sakau: knyga - geriausia dovana. Tik dovanoti knygą man - pakankamai pavojinga. Nes..... turiu jų labai daug. O tokios neturėjau. Nors mintis šią įsigyti buvo, ale pagailo pinigėlių, mat vieną apie muilą jau turiu. Knyga tikrai verta dėmesio, labai daug informacijos, tik niekad nedarius muilo, mano supratimu pagal ją visgi nelabai pavyktų jį pagaminti. Na, man pasisekė - esu jau kiek pažengusi :) O iš mūsų svarbiausios Snieguolės (mamos) šiais metais visi gavom rankų darbo dovanas. Aš va, jau kelias dienas į lauką vis pasipuošiu šia nuostabia kepure. Kas gi gali būti maloniau, negu mamos rankų šiluma, įmegzta į jaukų mezginį. Taigi, dovanos viena už kitą geresnės... Ir visos tokios mielos :)
O pats smagiausias dalykas visame šiamedovanų keitimosi šurmulyje - dėmesys vienas kitam ir tokie smagūs "suėjimas" ir pabendravimai, kai susirenkam prie šventinio stalo, ir prie jo jau vos sutelpam :)

Kalėdinio meškiuko konkursas

Valiooooo, aš sugrįžau :)
Visa mėnesį nieko nerašiau, bet tai visiškai nereiškia, kad per tą mėnesį nieko doro nedirbau. Ogi dirbau. Nuo spalio iki dabar tiek padaryta, kie per pusmetį net aš pati nepadarydavau... Tai ir rašyti nebuvo kada. Bet dabar po tuputį grįžta ramybė ir vėl galiu brukštelėt porą žodelių.
Dalyvavau supermamos forumiečių rengtame Kalėdinio meškiuko konkurse. Tad pirmiausia apie jį.
Mano kalėdinio meškio vizija - baltas, iki 13 cm, su didžiule nosimi, kaip visada :) Ir būtinai - autorinė iškarpa. Nigaliu siūti pagal svetimas - meškiukas praranda dalį savo žavesio. Aksesuarus sugalvojau superinius, bet dėl prastos sveikatos nepadariau jų. Idėja liks kitiems metams. Pasirinkau parastesnį variantą, kuris gimė darbo eigoje iš daugybės variantų.
Štai jis - mano Svajoklis. 11 cm dydžio, iš meškiukų moherio,viduj - sintepuchas. Sukirpau meškiuką, savaitgalį gulėdama lovoj, siūt taip pat pradėjau lovoj, nes labai jau prastai jaučiausi, o konkursas jau nebe už kalnų buvo - už 2 savaičių. Dėl didelės nosies kažkaip pirmąkart truputį kreivai gavosi pradėti siūti snukutį, ale greit pasitaisiau. Siuvinėti nosį - mano mėgstamiausias darbas. Seniai norėjau išsiuvinėti spalvotą , tad ir pasirinkau tokius siūliukus. Tiesą, kiek žinau, siuvinėjama du sluoksniai, kad nepersišviestų,o aš tik vieną padariau - jau taip gražiai spalvos ir siūlai sugulė, kad gaila buvo dar kartą bandyti laimę. Nosies nelakavau, bet manau, palakuosiu truputį.
"Kirmėlaites" ("rokoko") dygsniais pasiuvinėjau pilvuką - papuošiau mažytę eglutę. Ir tokiais pat siūliukais nunėriau kepuraitę ir pasiuvinėjau karoliukais. Vyrui nelabai patiko, ale man ir sesei patiko :) Moteros laimi. Ir iš vielos išlanksčiau krėslą - eglutę. Ir kai pradėjau fotkinti darbe, atėjo ir meškiuko vardas - Svajoklis. Sėdi sau krėsle, žiūri į tolį.... Tikras Svajoklis. Tik foto su krėslų nedėjau prie konkursinių, nes prastai gavosi.
Ir kokie gi konkurso rezultatai? Negaliu skustis, kad maniškis mažulis liko nepastebėtas. Trijose pagrindinėse nominacijose jis buvo arba trejetuke arba bent penketuke. Taigi, rezultatai glosto širdį. Tačiau kiekviena dalyvė dar ir savo asmeninę nominacija skyrė. Na ką gi, nei viena neatiteko man. Bent jau pradžioj. Tačiau mūsų pagrindinė įkvepėją Ina Smirnova paskirė maniškiui asmeninės simpatijos prizus - puikius kailiukus. VALIOOOOO, aš laimingiausia pasaulyje, nes gaunu TOKĮ prizą ir asmeninę simpatiją iš TOKIOS nuostabios meškiukų kūrėjos (jos blogas - http://ina-smirnova.blogspot.com/2009/12/blog-post_18.html). Apie geresnę dovaną Kalėdoms net ir nesvajojau :) AČIŪ, nes tai pati svarbiausia dovana - pripažinimas :)