2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Tekstilinė lėlė. Ir mintys garsiai apie pragyvenimą iš rankdarbių

Kaip yra įprasta, gruodžio gale , t.y. metų gale reziumuojam, kas gero nuveikta per metus ir susirašom, kokie būtų planai ateičiai. O man jau antri metai, kai tie METAI baigiasi gegužį, o prasideda rugsėjį. Ir su tokiu visai neaiškiu periodu per vidurį - vasara :)
Apie savo darbą kaip ir nieko nerašiau. Bet apibendrintai jau, manau, galiu rašyti - nes jau 2 metai, kai dirbu sau. Kaip sako vyras - dirbi savo malonumui. Buvo visko. Labai sunki pradžia. Nors ir dabar dar vis pradžia tęsiasi :) Buvo labai daug baimių. Tačiau kaip bebūtų keista, sunkiausia visgi net ne pradėt, o atlaikyt aplinkinių nuomonę ir "geranoriškus" patarimus: ... draugė bandė, nieko nepavyko, tad tau irgi, kaži, ar pavyks,... koks čia darbas - neužsidirbsi ir t.t. ir pan. Bet šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad iš rankdarbių tikrai galima pragyventi. Tik su viena sąlyga: dirbsi 24 val per parą, t.y. nuolat galvosi apie darbą, judėsi toliau, bandysi, mokysies, eksperementuosi, dalyvausi, dirbsi idėjinius darbus, už kuriuos nemoka, bet gali būti nauda ateičiai (o gali jos ir nebūti). Tai nėra darbas nuo 8 iki 17 val, kai atidirbi savo laiką, padarai darbą, uždarai duris ir jau namo keliausi ilsėtis. Tačiau aš to monotoniškumo visai nepasiilgsiu. Pirmiausia dėl to, kad pati sau esu šeimininkė ir žinau, kad kiek įdėsiu, kiek pasistengsiu - tiek ir turėsiu. Bet nereikės žemintis, sakant, kad mano vaikas susirgo arba aš kažkur keliom dienom noriu iškeliauti. Na gerai, neužsidirbsiu tom dienom, bet ramia galva galiu rūpintis savo šeima ir savo vaikais. Ir savimi :D
Labai džiaugiuosi, kad vyras leido pabandyti. Taip, tiesiogine ta žodžio prasme - leido. Atsiklausiau jo leidimo :) Nes jam ant pečių užgriuvo didžiausia finansinė našta - maitint mūsų nemaža šeimą, kai man nesuper kaip sekėsi. Ir dar pradžioje, kai kažkurį laiką dirbau į minusą.
 Esu laiminga, nes darau tai, kas man iš tiesų patinka. Ilgai spardžiausi ir galvojau apie "rimtesnį" darbą, bet galop supratau, kad niekur nuo rankdarbių nepabėgsiu ir tai yra ta sritis, kuri man puikiai sekasi. Džiaugiuosi, kad turiu savo Rankdarbių mokyklą. Būna ir gerų, ir blogų dienų, būna ir džiaugsmų, ir ašarų. Ir galbūt po metų aš jos neturėsiu. Ir šiandien jau tikrai dėl to nesuku galvos. Turėsiu nerealią patirtį, su kuria bus paprasčiau pradėti naują veiklą, labai daug žinių apie mokesčius, rinka ir t.t. Neabejoju - vienaip ar kitaip kita veikla bus susijusi su rankdarbiais.
Taip, iš rankdarbių galima išgyventi ir užsidirbti. Ir labai paprasta, kai turi kažkokią originalią idėją ar gamini kažką originalaus. Aš ir dabar neturiu vizijos ir negaliu pasakyti, iš ko būtent gyvensiu toliau. Ar tai blogai? Sakyčiau, vienas iš smagumų man yra bandyti kažką naujo. Buvo daug veiklų, vien iš pamokų tikrai būtų sudėtinga pasimaitint. Bet tame ir visas smagumas - amžinai žingsniuoti toliau. Ir galvoti. Taip praeitais metais su nErimu laukiau vasaros, kurios metu pamokų nebuvo. Bet jau žiemą pasirūpinau, kad vasara nenueitų tuščiai ir turėčiau galimybę bent kažkiek užsidirbti - rašiau knygas. Šios vasaros laukiu jau daug ramiau. Nebus uždarbio (žinodami tai, visus metus po truputį taupėm, kad užtektų bent minimaliai), bet bus puiki proga vėlgi išbadyti kažką naujo, išmokti to, apie ką senokai svaigstu, ir tiesiog - susidėlioti mintis. Užburtas ratas: sukiesi kaip voverė rate :) Bet tai ir yra smagumas :)
Na, ir kad nebūtų vien tuščios kalbos...
Turiu tikrai daug nerodytų darbų, bet jų turbūt ir nesugebėsiu parodyti. Tad vienas iš paskutiniųjų - tekstilinė lėlė. Ruošiau kaip vieną iš temų mokymams - štai čia info, jeigu kam įdomu :D


5 komentarai:

  1. Skaičiau ir radau daug savo minčių. Jau kuris laikas galvoju kaip mesiu ne itin mėgstamą darbą ir gyvensiu iš dabartinio hobio, kuris tuomet taptų pagrindine veikla ir pajamų šaltiniu. Lygiai taip pat susiduriu su aplinkinių negatyvu ir gąsdinimais, kad "bus oi kaip blogai", kaipgi čia imt ir pradėt dirbti sau... Kol kas plėšausi tarp darbo ir hobio. Bet tikrai žinau, kad vieną dieną tas hobis virs nuosavu verslu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Margi amatai, reikia tik trupučio drąsos, o tavo keliukas jau kaip ir yra pramintas, jau žinai, ką darytum ir iš ko gyventum, turi savo stilių ir sritį. Aš manau, kad mūsų visuomenės požiūris daug ką įtakoja ir atbaido. Kažkodėl nuo mažens kalama į galvą, kad baigus mokslus turi būtinai stoti į aukštają, paskui ieškoti gero darbo nuo 8 iki 17 val su visom garantijom. Aš savo vaikams sakau, kad net jeigu jos prastai išlaikys baigiamuosius, kuriai nuo pirmos klasės gąsdina, ir niekur nestos (kuom irgi visi gąsdina), visuomet galės turėti gerą mylimą darbą, gal kažką panašaus, kaip aš. Ir tam visai nereikia baigti universitetų - tiesiog reikia gyventi ir jaustis laimingu. Dabar aš esu laiminga, o kai dirbau, tokia tikrai nesijutau. Buvau maža, tripta ir amžinai pervargusi, ir dar su klausimu - o dėl ko aš čia taip plėšausi, neiu man algos prideda, nei tiesiog ačiū pasako. Kai išėjau dekretinių (o ėjau dar ir tam, kad išeit iš darbo), su manim nei atsisveikino, nei padėkojo, nors žinau, kad mano įnašas į jų verslą buvo didelis ir ne jie man mokėjo algą, o aš jiems uždirbau nemažai pinigų.... Ir baisiai gaila prarasto laiko ir jėgų. Nes suprantu, kad dirbant tiek, kiek tada, dabar ramiai galėčiau užsidirbti dvigubą algą. Ir žinočiau, dėl ko stengiuos. O jau jėgų tiek dirbt nėra. Ir GYVENIMAS YRA TIK VIENAS. Per porą metų išmokom gyventi kitaip ir neprisirišti prie algos, nes jos nėra. Ir niekad nežinau, ar šį mėnesį užsidirbsiu daugiau, ar mažiau. Bet bent jau žinau - kad tikrai kažkiek užsidirbsiu. Pavalgysim košę porą savaičių. Ir gerai. Kitą mėnesį bus geriau. Ir galėsim ir į kiną nueiti, ir kur kitur papramogauti. Ir tas tikrai jau negąsdina. O tiesiog - gera gyventi ir tiek :D Ir džiaugtis, ką turim :)

      Panaikinti
  2. Kaip smagu skaityti tavo mintis! Visada jas tiesiog "vienu kasniu nuriju" ir po to ilgai jas "virskinu". Saunuole ir dziaugiuosi tavaja veikla ( labai apgailestauju, kad esu tolokai nuo tavo mokyklos, o tai buciau nuolatinis mokinys ). As tik pasvajoti ar sapne susapnuoti galiu apie galimybe dirbti sau be ribotu darbo valandu ir dar rankdarbiu pasaulyje. Uztat, labai malonu sekti tavuosius nedrasius zingsnelius. Keista girdeti, kad siais laikais, kai aplink visos lietuvaites uzsiima rankdarbiais, dar galima uzdirbti. As jau visiskai nusivyliau. Matyt, manieji rankdarbiai visai nesudomina zmoniu. O tu saunuole! Ir toliau tik pirmyn! Esi tikras pavyzdys. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurgita, daug kas iš ko tikėjausi užsidirbti, visiškai nepasiteisino, bet vis atsiranda kažkas neplanuoto: kažkokie pasiūlymai, kažkokios galimybės ir naujos idėjos. Stengiuos nepraleisti progų ir įdomių pasiūlymų, bet kartu nesiimu visko iš eilės, o tik to, kas man patinka ir naudinga ir pinigine prasme, ir patirties prasme. Manau, reikia ieškoti savo vietelės po saule :D Ir vis bandyti. Gal tai, ką darai - nėra tavo arkliukas, bet kažkur kitur galėsi geriau atsiskleisti. Aš irgi dar neradau savo kelio, bet atrodo, kad jau matau jį pro medžių tankmę :D

      Panaikinti
  3. O beje, lelyte labai graksti ir tokia fainuole! :)

    AtsakytiPanaikinti