Kelionė po Latviją

Kodėl Latvija? Priežasčių kelios, bet svarbiausia ta, kad norisi prie jūros, o mes Lietuvoje neturime pajūrio ir tiesą sakant gėda ir važiuoti į Palangą arba Šventąją. Nes svilintis paplūdimyje – ne mums, o pamatyti nelabai ką ir yra. Taigi, kodėl Latvija? Ogi:

1. Latvijoje labai daug investuota į turizmą. Nieko nenustebinsiu, pasakydama, kad pvz., kemperiams ir palapinių gerbėjams Lietuva nepatraukli, užtat Latvijoj keliaudami su palapinėm ar namukais ant ratu visada rasite geras sąlygas apsistoti ir gyventi. O ir viešbučių yra pakankamai.
2. Jeigu keliaujat su vaikais – jiems ten tiesiog rojus. Daugybė NEMOKAMŲ vaikų žaidimų aikštelių (įsivaizduokite mūsų (Vilniaus) Akropolio „Euroopą“, tai, pvz., Ventspilyje yra net 2 dideli parkai su 10-15 tokių „Euroopų“ skirtingų amžių vaikams).
3. Paplūdimiai yra sutvarkyti - smėlyje nerasi nei nuorūkų, nei kitų šiukšlių. Ventspilyje yra Mėlynosios vėliavos paplūdimiai, kur nemokami tualetai, yra dušai, kas 30 metrų – supynės, įvairios eglutės landžiojimui ir pan.
4. Yra daugybė pilių, muziejų, malūnų ir visa ko, ko tik širdis geidžia. Ir į kurias negėda eiti, nes dauguma jų vis dar turi ta senovinę dvasią ir išviazdą. Taigi, pamatyti tikrai yra ką.
5. Ir paskutinė priežastis ... Na, Turkijos ir Graikijos tikrai nevilioja, nes norisi ilsėtis panašiame klimate, kaip ir Lietuva. O ir keliauti toliau, nepažįstant savo kaimynų... Be to, kelionės mašina mums labai tinka ir patinka.

Po Latviją keliavom jau trečią kartą. Pirma kelionė buvo tikrai intensyvi, nes apvažiavom trečdalį Latvijos ir aplankėm visus kaimelius, kuriuos tik galėjom. Praeitais metais jau važiavom pramintais takais ir tik ten, kur labiausiai patiko, plius dar pridėjom vieną miestą - Siguldą. O šiais metais, dėl susiklosčiusios padėties ir turint omeny, kad negaliu laiptais laipiot ir vaikščiot tiek, kiek anksčiau, važiavom antrų metų keliu, tik visgi kai ką atradom ir kai kur dar nukeliavom papildomai. Taigi, surašau visų kelionių bendrą maršrutą. Keliavom nuo Klaipėdos į šiaurę. Pirmiausia kiekvienam mieste ieškojom turizmo informacijos centro, nes internete labai daug info, tai sunku atsekti, kas labiau vertas dėmesio. O čia ir žemėlapį duos, ir patars. Mūsųs kelionė - Latvijos vakarine pakrante, o paskui į rytus, į Rygą ir truputi šiauriau esančią Siguldą.

PAPE

Tai mažas kaimelis maždaug 20 km nuo Lietuvos sienos. Laukinė gamta, pažintiniai takai, paukščių stebėjimo bokštas, laukinių arklių, stumbų būriai, kuriuos galima pamatyti keliaujant takais, praktiškai laukiniai paplūdimiai, bet švarūs. Įdomiausia, kad beveik visą kaimą „valdo“ lietuviai. Tad susikalbėti – be problemų, tik va ne visur gyvenimo sąlygos geros. Mes gyvenom kambariuke, tualetas, dušai ir virtuvė – kitam pastate, t.y. lauke. Tai vaikai (miestiečiai gi esam ) buvo švelniai sakant šokiruoti. Nors yra ir normalių poilsio namukų, tiesiog mes iš anksto „aklai“ užsisakėm ir sumokėjom. Čia nakvojom 3 naktis, bet ne visas dienas leidom prie jūros - keliavom į kitus šalia esančius miestelius. Vienas iš jų – Liepoja.

LIEPOJA

Gražus miestas su turistams siūlomu maršrutu – „Miestas kaip iš natų“. Nuo turizmo informacijos centro, kur gavome žemėlapį, visas miesto įžymybes aplankėme pagal natas. Natos – grindinyje ir tokiu atstumu viena nuo kitos, kad tikrai nepasimesite. Labai gera idėja, patogu ir linksma keliauti. Mieste yra daugybė gražių pastatų, bažnyčių ir pan. Yra iš gintaro padarytas smėlio laikrodis (aukštesnis už mane) ir visokių įdomybių. O smėlis prie jūros tokio baltumo, kad saulėtą dieną teko prisimerkti, kad neapakti. Kam įdomu,miesto šiaurinėje dalyje yra šiaurės fortai – XX amžiaus Rusijos caro įsakymu sukarta įkalinimo įstaigų sistema, po kurią galima paklaidžioti. Na, mes tiesiog nespėjom ten nuvykti...

GROBINA

Keliaujant link Kuldigos, sustojom keliose kaimukuose. Grobina kadaise buvo nemažas miestelis, o iš lankytinų vietų – XIII amžiaus Livonijos pilies liekanos ir bažnyčia. Ši uosto gyvenvietė atsirado IV-V a.

Dar viena vieta, kurios neaplankėm, bet labai norėtumėm – Rygos zoologijos sodo filialas netoli Liepojos „Ciruli“, kur yra vilkų, lokių, šernų, mėlynoųjų Latvijos karvių (kurias taip svajojom kur nors pamatyti, ale nepamatėm) ir t.t.

AIZPUTĖ

Dar vienas mažas mietelis. Keletas pilių, iš kurių liko tik sienos.

KULDIGA

Miestas ant Ventos kranto, toliau nuo jūros. Jame apsilankėme 3 kartus, tik šiais metais nepavyko apsistoti, nors tai buvo pirmas kelionės punktas. Tiesiog miesto keliai tvarkomi iš pagrindų, o viešbutis, kuris labai patiko („Jana nams“, http://www.jananams.lv ) uždarytas. Ramu, jauku, malonu būti. Seni pastatai, senas tiltas per Ventą, plačiausias krioklys (berods 240 m), medinis 16 m apžvalgos bokštas, iš kurio - puiki panoramą į upės vingius ir miestą, skulptūrų parkelis. Šalia Kuldigos yra turistų labai mėgstamos gamtos suformuotos ir žmonių praplatintos 2 km ilgio olos, iš kurių galima apžiūrėti 460 m, bet mes ten nesilankėm – tai vaikai per maži, tai aš morališkai nenusiteikusi. O mėgstantys rankdarbius šalia turistų info gali įsigyti puikių austų užtiesalų ar takelių. Praeitais metais pirkom 90-ies metų močiutės takelius iš jos pačios, o šiais metais jau moteriškėlės nematėm...

JURKALNE

Keliaujant iš Kuldigos link jūros, aplankėm Jurkalnę. Čia – aukščiausias šlaitas prie jūros (vietomis – iki 20 m).

EDOLE

Grįžtant iš Jurkalnės į Kuldigą aplankėm dar Edolę. Tik gaila, kad važiavom vėlai – nepatekom į pilį. O kiek esu girdėjusi, po ją pasivaikščiot yra verta. Ar tai tiesa, nebuvo galimybės įsitikinti...

VENTSPILS

Gražiausias miestas, miestas – vaikų svajonė, t.y. mūsų – ramybė. Daug visko, daug gėlių, nereali tvarka visur kur. Čia yra europinio lygio kempingas (www.camping.ventspils.lv), geriausias Baltijos šalyse, su dušais, virtuvėm, o už kalniuko – jūra. Praeitais metais ten gyvenom, tik jeigu nuomotis namukus, o ne kemperiuose arba palapinėse, sezono metu vietų nelabai ir rasi. Dar mūsų patikrintas – viešbutis “Juras brize“ (http://www.hoteljurasbrize.lv/), kuriame skaniai maitina. Toliau jau punktais papasakosiu. Apėjom visą miestą pėstute su vaikais (Emilijai dar 3 metų nebuvo, o Erikai – 5, bet ėjo pačios sąžiningai, mažiausiai po 10 km per dieną)

Vaikų parkas Nr. 1 – mažesniems vaikams.

Mieste apsigyveno karvės, apkeliavusios ne vieną šalį, o dabar besiganančios skirtingose miesto vietose.

Upės pakrantė, kur yra mažas laivukas, kuris plukdo turistus upe iki jūros ir atgal.

Mėlynos vėliavos paplūdimys, su dušais, nemokamom pramogom vaikams ir nerealiai švariu smėliu.

Inkarų parkas šalia muziejaus po atviru dangum (šalia mūsų viešbučio ir kempingo)

Inkarų parke yra džiunglių takas (nemokamas).

Šalia šio parko yra muziejus po atviru dangum – su autentiškais pajūrio namukais, malūnu, laivukais ir garvežiu, kuriuo galima pasivažinėti ir po muziejų, ir po inkarų parką. Ir dar aikštelė vaikams yra.

Vaikų parkas Nr. 2 – šalia mūsų viešbučio ir žymiai didesnis už pirmą. Be to, skirtas vaikams nuo pat mažiukų iki paauglių. Na, ir mes su vyrų pasisupom...

Dar vienas parkas, įvažiuojant į miestą, mūsų atrastas antros kelionės metu. Su mano dydžio saga ir mano dydžio siūlų kamuoliu

Šiaip mieste dar yra visokiu įdomybių, muziejų, pilių, vandens pramogų parkas po atviru dangum ir t.t.

IRBENE

Visuose turistiniuose žemėlapiuose pažymėta, kaip lankytina vieta, tik va be navigacijos jo nesurasi – jokių ženklų nėra. Miestas – vaiduoklis, pasitraukus sovietų kariuomenei, buvo apleistas. Čia buvo radioastronomis centras su radioteleskopu, vienu didžiausiu pasaulyje, kuris sovietų laikais buvo naudojamas pasiklausimui.

JURMALA

Baisesnio miesto nesam matę. Nuo sovietų laikų likęs netvarkytas, baisiai apgriuvusiais pastatais. Įvažiavimas į miestą mokamas. Pvz., jeigu keliaujas iš Rygos ir prieš tiltą įvažiuojant į miestą nesumokat, nes nesuprantat latviškai, tai už tilto mokėsite baudą. Nes policija stovi prieš tiltą ir esantiems už tilto kolegoms praneša, kas nesumokėjo...Baisu. Viešbučiai nerealiai brangūs ir baisūs. Jurmaloj buvom tik pirmos kelionės metu. Planavom nakvoti 3 naktis, bet tiesiogine ta žodžio prasme, vos sulaukėm ryto. Lankytinas vietas apėjom per pusvalandį, jų pagrindine alėja, Jomas iela, pasibaisėjom. Tiesa, palei jūra yra gatvelė su laaaabai gražiais ir visai nekukliais namukais. Na, jeigu tik gulėti prie jūros, gal ir nieko miestas, ale kainos tokios, kad gulėti nesinori... Ai, yra senų mašinų muziejus – pats toks pat senasis ir apleistas, kaip ir mašinos, sustatytos bet kaip ir bet kur. Į šį miestą daugiau niekada ir už jokius pinigus, o važiuojant pro šali, tik pasipurtom su vyru abudu...

RYGA

Gėda, gėda, gėda, bet per 3 kartus taip ir nesugebėjom pasivaikščioti po senamiestį. Tik nuvykom 3 kartus į zoologijos sodą. Šiais metais nenorėjom ten važiuoti, nors ir tikrai didelis, ir pamatytiyra ką, bet gi vaikai tiesiog išreikalavo. Orai nekokie buvo, lijo laaabai. O zoo labiausiai patiko varlių ir vabzdžių kolekcijos, skruzdėlių kolonija ir pan. Erika, kaip visada, tiesiog negalėjo rasti vietos iš džiaugsmo...

BIRINI

Pasiieškojom intike ir radom, kad netoli Siguldos, pilyje bus šventė. Nusprendėm pakeliui užsukti. Taigi, suprantu, kodėl Latvijoj krizė – tokių kainų už tokio lygio šventes pas mus nėra (mums kainavo 60 Lt). Pilis panaši, kaip Lietuvoje – autentiškos sienos ir nieko daugiau, viduj viskas sutvarkyta šių dienų pramogoms. Aplinkui yra parkas, bet kažkaip visai nesutvarkytas (po vakarų Latvijos kažkaip net keista, kad šioje šalies dalyje daugiau apleistų vietų). Taigi, apėjom, kaip vaikai pasakė – nieko nepamatėm. Bet prie pilies yra arklidės, kur galima buvo pamaitinti žirgus. Tai bent tas nuramino ir mus, ir vaikus.

SIGULDA

Turaidos pilis ir muziejinis rezervatas, kuriai apeiti reikia pusdienio, bet jeigu keliaut į tą pusę, būtinai aplankykite. Netoliese yra Krimuldos bažnyčia. IŠ Siguldos į Krimulda virš Gaujos upės yra kabančių lynu keltas. Taip pat miesto apylinkėse yra daug urvų... Aktyvaus pailsio mėgėjai taip pat rastų ką veikti. Yra Siguldos pramogųparkas su įvairiom trasom tarp medžių. Žiemos metu čia labai daug slidinėjimo trasų.

MINI ZOO „Salmini“

Maždaug 20 km nuo Siguldos yra 300 elnių bandos ganykla „Saulstari“, bet mūsų ten neįleido, nes reikia skambinti ir tartis iš anksto. Tad nuvažiavom dar už 7 km žvyrkeliu esančio mini zoologijos sodo „Samini“. Labai maloni šeimininkė ir gyvūnai tokie prižiūrėti... Triušių (bent 20 skirtingų veislių), vištų, balandžių, fazanų kolekcijos, stručiai, voverės, lapė, arkliai ir net papūgos. Įspūdingiausi man buvo garbanoti balandžiai.

TERVETĖS gamtos parkas

Na ir netikėtas šių metų atradimas – Tervetės parkas (www.mammadaba.lv). Šiais metais keliavom ne pro Klaipėdą, o per Panevėžį link Kuldigos. Nežinau, kiek km nuo sienos, pravažiavus Bauską, tiesiog pamatėm turistų autobusus ir žemėlapius su užrašu „Parkas“. Sustojom ir nenusivilėm. Keletą valandų braidžiojom po parką su mediniais pasakų herojais, raganų ir velnių namukais, tikra ragana, verdančia kažkokį viralą, didžiuliais mediniais vorais, didžiuliu drakono kiaušiniu, ir kaip visada – su vaikų žaidimų aikštele ir t.t. Žodžiu, metų atradimas, kuriame tikrai verta pasivaikščioti. Ir tam geriau skirti pusdienį, nes mes tik dalį apėjom. Lankstinuke, kurį gavom, parašyta, kad tai- 2009-tų metų žymiausiais Europos turizmo tikslas Latvijoje.

SALASPILS

Mažiukas miestelis, keliaujant iš Rygos Lietuvos link, kuriame – nacionalinis botanikos sodas, didžiausias Baltijos šalyse. Tikrai verta aplankyti, o jeigu užtaikysit ant kokių nors gėlių žydėjimo – ochhhhh, kaip gražu. Mes pasigrožėjom rožių plantacijomis ir bijūnais.

KĄ dar VERTA žinoti apie Latvija...

1. Keliaujant, nepamirškite pasų – vaikams jų taip pat reikia. Pirmąkart keliaujant mus tikrino, o kitus kartus- ne, bet visgi dokumentų reikia.

2. Ką galiu pasakyti apie pirmą bendrą įspūdį apie šalį (nežiūrint į tai, kas padaryta turistams) - daug gandrų, mediniai elektros stulpai ir baisūs keliai. Tad keliaujant, su techniškai netvarkinga mašina nepatarčiau to daryti. Ir be atsarginio rato. Latvijos keliai- tikras išbandymas jūsų transporto priemonei.

3. Nors šiais metais matėm ir normalių kelių ženklų (normalaus dydžio), bet visgi pas juos turbūt bent 30 proc. kelio ženklai mažesni. Tad juos pamatyti sudėtinga. Ir jeigu už 100-200 metrų yra koks nors ženklas, pas mus prie pat sankryžos jis pakartojamas, o pas juos – jeigu nespėjai įsiminti – tai teks paklaidžioti. Taip Ventspilyje mes apvažiavom 3 ratus, kol galų gale įsiminėm ir supratom jų nerealiai painius apvažiavimo ženklus, kuriuose tiek daug visko, kad neįmanoma suprasti....

4. Susikalbėti beveik visur galima rusiškai, nors kai kur, kur yra jaunimo darbuotojų, jie rusiškai nesupranta – tik angliškai. Rygoj picerijoj mus aptarnavo.... lietuviškai. Labai malonu, tik aš pasimečiau labai...

5. Dar keliaujantiems mašina... Benzinas pas juos pigesnis, negu pas mus. O vat dujos kainuoja tiek pat, tik jų yra didesniuose miestuose ir ne visose degalinėse. Tad galit pravažiuoti 100-200 km, kol rasite kitą degalinę su dujom.

6. Mėgstantiems greitį... Policijos mašinos – baltos su juodom juostom, tad jas pastebėti gan sudėtinga. Nors mes kiekvienos kelionės metu matėm tik po kelias mašinas. Tik, tiesą sakant, kelių, kur įmanoma greitį viršyti nėra daug... Užtat pakelėse daug susprogusių padangų liekanų ....

Obelų žydėjimas

Pagaliau, pagaliau, PAGALIAU..... atidarėm sodo sezoną. Orai nuostabūs, saulutė jau šildo. Tad šalin visokius rūpesčius ir arčiau gamtos.
Taigi, savaitgalį keliavom į sodą. O kas gi gali būti maloniau už pasisedėjimą po obelim ir išsiplepėjimai apie viską pasaulyje su sese ir kitais artimiausiais. Paukščių čiulbėjimas, vaikų šauksmai, mūsų: "Erika, neskink gėlių; Emilija, nelaistyk sesės; Elze, nekankink brolio; Erika, paleisk vikšrą (lyg ji nebūtų mano vaikas - pati apžiūrėdavau kiekvieną gyvį, ypač tokius gražuolius vikršus, kaip šis, ant ridiko :) )". Dar pirtelė (kaiminei už tai ačiū), mamos pyragai pyragėliai, tėčio kepta ir paties rūkyta žuvis ir t.t., ir pan... Ir grįžtu vėl prie obelų. Jau tokios gražios, jau šitaip žydi, jau senokai taip nebuvo. Arba tiesiog mes nepataikydavom atvažiuoti laiku. Tikiuosi, bus bent kiek obuolių :)

Galima - negalima. Saldumynai :)

Anksčiau tokių tyrimų nedarė, bet dabar kažkodėl liepė padaryti. Tai - gliukozės tolerancijos tyrimas. Ir pasirodo, kad cukraus turiu daugiau, negu reikia. Nėra labai baisu, o ir nėsčioms kaip ir būna, bet visgi patarė mažinti saldumynų ir visko, kas turi daugiau cukraus. O aš tiesiog negaliu, kaip noriu saldaus...
Ir vakar, kaip tyčia, tarp kitų išsaugotų failų, radau receptuką. Nežinau, iš kur ji paėmiau, matyt iš kokio blog'o.
Ogi reikia nedaug:
300 g irisų;
100 g sviesto;
100 g kukurūzų.
Ant garų ištirpinam sviestą, tada jame - saldainukus. Ir šią šiltą masę sumaišome su kukurūzais. Įdedam į indą ir paliekam, kol sustings ir atvės. Tada jau galima ir supjaustyti gabaliukais :) Saldu, skanu ir paprasta :) Tik gaila, kad galiu pasilepinti tik keliais gabaliukas. Bet vaikai , manau tuo tik apsidžiaugs :) Ir įvertins :)

ATOSTOGOS :) :) :)

Štai jos, taip lauktos, taip trokštos, išsvajotos ATOSTOGOS :) Džiaugiuosi, kaip vaikas, nes kol kas dar netikiu, kad PAGALIAU sulaukiau šios dienos. Tik įdomiausia, kad prie šios minties, jog nereikia eiti į darbą, nereikia rūpintis, kokią pamoką paruošti į žurnalą ir kokį priedą rengti bei ruošti medžiagos, reikia priprasti. Kaip tik vakar skaičiau apie kinų išmintį r filosofiją. Taigi, parašyta, kad kasdien lėkdami prarandam džiaugsmą gyventi ir daugybė puikių dalykų taip ir lieka mūsų nepastebėtų. Tačiau baisiausia - kai tampam savo darbo vergais. Na, man patiko daryti tai, ką aš dariau, tačiau ateina toks laikas, kai norisi pakeisti viską iš pagrindų. Taigi, jis atėjo. Norių permainų, noriu daugiau dėmesio šeimai, noriu MOKYTIS ko nors nauja, noriu džiaugtis gyvenimu :) Emocijos per kraštus, nes nuo studijų baigimo neturėjau tokios galimybės - skirti laiko sau, savo sielai, o turėjau kartu su vyru rūpintis duonos kąsniu. Na, tas rūpestis neišnyko, tačiau nusprendžiau, kad iki mažylio gimimo TURIU TEISĘ pasilepinti ir pasidomėti savimi. O kiek to laiko bus - visai nesvarbu...
Pradėjau nuo tvarkymosi. Paskutines kelias savaites apžiūrėjau namus ir po truputį vakarais sėdėjau tai vienam, tai kitam kampe ir tvarkiau viską iš eilės. Na, nors ir butukas nėra didelis, ale dar bent savaitę reikia skirti šiam reikalui. Kaip ir dažnai būna, atradau daug įdomybių. pavyzdžiui, prieš kokius 10 metų lietas akvareles. Nesimokiau dailės mokykloje, tačiau visada turėjau noro ir poreikio prisiliesti prie tapybos, o kai turėjau ir galimybė iško nors pasimokyti, tai jos nepraleidau. Tai lyg ir meditacija, ėjimas į save. Šedevrų nesukūriau, ale kiekvienas darbas MAN pačiai yra tam tikras ieškojimas ir mano gyvenimo laiko tarpsnis :)
Nežinau kodėl, bet šie medžiai - mano mylimiausi. O čia iš gėlių pasaulio. Keletas ale peizažų... Dovanų lietus :) Vitražas... Akis... Klevo lapas, toks vienišas....O čia tai jau mano silpnybė - kuo daugiau krapštymosi, tuo įdomiau. Tik abu darbai nebaigti. Taip ir liks:) Nes tuo jie man ir patinka :)
Na ir pabaigai pora piešinukų ir ale grafika :)

Piešiniai ant kūno su chna

Prieš keletą savaičių buvo mano gimtadienis. Dovanų kaip tokių gavau tik porą (apie jas vėliau gal parašysiu), bet gavau pinigėlius, t.y. galimybę išsirinkti kokią tik noriu dovaną pati. O norų aš turiu visada ir dideliais kiekiais :) Ir fantazijos :)
Taigi, beieškodama to, kas dabar "ant seilės" ir ko laaaabai norėčiau, radau Arbatos namų (jų el. adresas čia ) kursiukus - pramogą. Tai piešimas su chna ant kūno. Turbūt matėt dailiai išmargintas indų moterų rankas. Užsikabliavau :) Tik reikėjo surinkti 4 žmonių būrelį. Pasiūliau bendradarbėms, ir jos mielai sutiko prisidėti :) Rezultatas - malonus pasisėdėjimas ramioje aplinkoje ir dailiai išpaišytos rankelės. Chna, su kuria piešėm, tai tokia tamsiai žalia košelė, ji išdžiuvus nusilupa ir lieka rudos į ryžumą spalvos piešinys. Piešinį piešiau pati sau pagal pavyzdį. Čia viena nuotrauka dar su ta chna košele, o kita - jau po savaitės piešinio "nešiojimo" :) Taip prie jo pripratau, kad neįsivaizduoju, kaip be jo gyvensiu. Ir dar. Varčiau knygas ir jose radau nemažai nėščių išpaišytų pilvų. Sakau vyrui, gal ir man išsipaišyti :) Įdomu būtų pamatyti gydytojų reakciją gimdymo namuose :)

3 vaikai. Ką apie tai mano visuomenė?

Nors senokai nieko nerašiau, tai visai nereiškia, kad iškritau iš gyvenimo, nieko neveikiu ir nieko nemąstau. Priešingai: nespėju tvarkytis su minčių srautu :) Pirmiausia apie tai, kas aktauliausia...
Mes sėkmingai auginam savo trečia atžalėlę, jau 29 savaitės praėjo ir pilvo jau nebeįmanoma nepastebėti :). Kiek dar galėsiu džiaugtis savo augančiu pilvu ir jausti judesiukus savyje, niekas nežino... O kol laukiame, tenka susidurti su visuomenės požiūriu į šeima ir į daugiavaikes šeimas. Juokas ima - argi 3 vaikai - jau daugiavaikė? Pati užaugau 3 vaikų šeimoje ir neisivaizduoju, koks gyvenimas, neturin dar bent porą kraujo brolių/ sesių. Tačiau žmonės mąsto kitaip. Šeima jau nebeturi tos vertybės, nėra tas pagrindas, kuris mūsų supratimu turėtų būti. Ką norėti, juk daugumai ir vieną vaiką užauginti - žygdarbis. Baisu apie tai pagalvoti, bet su tokia nuomene vis dažniau susiduriu: "Aš jau atlikau savo pilietinę pareiga - pagimdžiau vaiką", - sako mano pažistama. O su vyru vis dažnai pasikalbam apie tai, kur ritasi mūsų pasaulis ir turbūt visgi žmonija išsigimsta ir yra pasmerkta, nes netikros, primestos vertybės užvaldo pasaulį. "Pirmą, reikia padaryti karjera, nusipirkti namą ir tik po to galvoti apie vaikus". Aš visiškai suprantu, kad visi mes skirtingi ir tai, kas svarbu man, juokinga kitam. Tačiau, kai sulaukę 40-ies, pagalaiu "pasidarę karjerą" ir turi kur gyventi, žmonės kreipiasi į vaisingumo klinikas su ašarom, kaip nori tikros šeimos, ir kaip likimas nuskiraudė, neduodamas vaikų....
Kai draugams, pažįstamiems, bendradarbiams ir artimiems bei tolimiems gimnačiams pranešėm naujieną, reakcijų būta laaaaabai įvairių. Na, maždaug pusė ir jų tikrai pasveikino iš visos širdies (dauguma jų turi bent po porą vaikų), bet visgi uždavė klausimų, apie kuriuos toliau rašysiu. O kiti, jeigu galėtų, išgirdus pasukaliotu piršta prie smilkinio, tačiau taktiškai susilaiko....
Pirma. Kam tau TO reikia? Taip paklausė pusbrolis, kai aš pranešiau naujieną apie šeimos pagausėjimą. Ir labai gaila, bet kai mieste keliauju su dviem dukrom ir jau dideliu pilvu, dauguma žiūri su užuojauta. Tikrai nesutirštinų spalvų, yra taip kaip yra... Ir dar bent kelis kartus, kaip jau prasilenkėm, atsigrežia pasižiūrėti į mane. Ir tik vienas kitas nusišypso...
Antra. Ar žinot, KIEK kainuoja vaikai? Šį patį šlykčiausią mano galva klausimą, uždavė mums ne kartą, ir ne porą. Nenešiojam rožinių akinių ir žinom, kad vaikus reikės maitinti, rengti, leisti į mokyklą, vėliau į mokslus ir pan. Tad apie tai taip pat galvojom ir galvojam, tačiau turint vieną vaiką argi įmanoma jam duoti viską? Argi nerizikuoji tiek pat, kaip ir turint jų daugiau. Visko neduosi ir vienam, ir ar tikrai to visko jam reikia? Gal geriau duoti truputį mažiau, bet duoti meilę ir galimybę bendrauti? Aš visuomet džiaugiausi, kad turiu 2 dukras, nes jos turi vieną kitą ir nors pasibara, susimuša, bet vakare gražiai susėda žaisti ir turi ką pasakyti vieną kitai. O augantis su suaugusiais, neturi sau lygiu, savo kartos atstovų, su kuriais pilnavertiškai gali bedrauti. Jau ir mūsų vaikų darželyje pastebėjau, kad vienturčiai neturi tikrų gerų draugų, o iš bent 2 vaikų šeimų vaikai lengvai susidraugauja.... Taigi, kiek kainuoja vaikai? Pasak Eriko bendradarbio: "Kas mėnesį bent po 400 lt". Įdomu, kaip tai apskaičiavo? "Elgiatės neapgalvotai, nes reikės ir trečią vaiką maitinti, ir išlaidų didėja" ir grįžtama prie pirmo klaisimo - KAM mums TO reikia?
Trečia. Kaip ruošiatės gyventi 2 kambarių bute? Šitą klausima užduoda pirmiausia, ir tie kurie sveikina, ir tie, kurie mūsų nesupranta. Ogi gyvensim labai paprastai - tiesiog gyvensim, ir džiausimės, kad turim 3 stebuklus. Bus per mažai vietos - ką nors sugalvosime. O jeigu nesugalvosim - sutilpsim ir taip. Užaugau 40 kvadratų bute. Kartais norėdavosi turėti savo kampą, bet tai tikrai nebuvo pagrindinis noras, tik kartais apie tai pagalvodavau... Per pauskutinius 5 metus, kai buvo buto pirkimo manija, žmonės vieni kitus pradėjo vertinti pagal tai, kokio dydžio paskolą davė bankas ir kokio dydžio butą įsigijo. O dabar per TV dažnai rodo verkiančius piliečius, nesugebančius atiduoti paskolų ir priverstus išsikraustyti iš namų. Mes, kai ėmėm paskolą, norėjom poros vaikų, tačiau ėmėm tokio dydžio paskolą, kokia galėjom panešti ir pirkom tokį butą, kurį realiai galėjom apmokėti. Ir man keista girdėti: "Norim 3 kambarių buto, nuo antro iki priešpaskutinio aukšto, tik va pradinė įmoka pernelyg didelė"... Mes pirkom paskutiniam aukšte, nes buvo pigiau, be remonto ir su varvančiu stogu. Stogą sutvarkėm ir labai džiaugiamės, nes pro langą mantom ne priešais esanti BET naują namą, o tolumoje esančius miškus.... Ir esam laimingi, kad gyvenam tokiam jaukia mažam lizdelyje. Ir tikrai nesinori lįsti į skolas vien tam, kad nusipirkti dar vieną kambarį. Svarbus ne buto dydis, o žmonės, kurie ten gyvena ir kaip jie ten jaučiasi. Didelis namas man jaustis geriau nepadės...
Ketvirta. KODĖL niekas neklausia, KAIP mes jaučiamės laukdami dar vieno stebuklo? Nejau pinigai ir gyvenamojo ploto klausimas - yra pats svarbiausiai? Jis yra svarbus, bet jausmai tampa tokie menkiaverčiai. Apie juos vis mažiau kalbama. Galbūt tai ir yra priežastis, kad ŠITIEK porų skiriasi, nes pirmiausia rūpinasi save supančia gerove, o į savo vidų niekas nepažvelgia ir nepažvelgia į šalia esančio sielą? Ir kodėl nepažvelgia - bijo, kad ten ras tik tuštumą? Tikrai, baisu. Baisu pagalvoti, kurlink ritamės. Ir keista, kad pyksta pažįstami, kad vis rečiau juos aplankom. Mes norime TIKRO gyvenimo, su jausmai, su malniais pokalbiaisi prie namie iškepto pyrago ir kvapnios arbatos puodelio, o ne svaigimų apie tai, kaip buvo gera studijų laikais, iki kelių galėdavom nemiegoti, kiek išgerti, o dabar jau nenbesugebam ir nenorim teik gerti ir apie tai, kaip sunku dabar, apie pinigus ir paskolas, apie tai, kaip svarbu pasidaryti remontą ir būtina iškeliauti kuo toliau į užsienį. Norisi visai kitų pokalbių, mes gi augam bręstam, tai kodėlgi nepakalbėjus apie įdomesnius dalykus????? Ne prie tradiškai degtinės buteliuko, o tiesiog prie kavos/ arbatos puodelio? Vis niekaip negali liaudis iš tų kavailysčių ir senamadiškų tradicijų išaugti. Mes kas savaitgalį mielai eitumėm į svečius, jeigu visu šito brudo nereikėtų tįsti ir nusiteikti, kad kitą ryta bus blogai. Toadįl aš visuomet mieliau pasirinksiu sesė draugiją, nes galiu visų šių nesąmonių nedaryti o tiesiog ateiti paplepėti...
DŽIAUKIMĖS ir VERTINKIME tai, ką turime. Po ligoninės aš džiaugiausi kiekviena diena, kurią pragyvenau su savo pilvuko gyventoju, mintyse pragyventą dieną pažymėdavau kryžiuku. Ir jaučiausi be galo laiminga, gyvendama savo mažame TIK dvejų kambarių butelyje. Ir jaučiuosi laiminga, skaičiuodama dienas ir savaites toliau. Žmogai, irgi tai nėra svarbiausia? Džiaukimės tuo, kas mūsų aplinkiniams teikia malonumą. Argi jau nebemokam?

Eros Ramazzotti Vilniuje

Įdomus tas gyvenimas... kurti planų tiesiog neįmanoma :) Bet šįkart gerąja prasme.
Taigi, berods 2009 metų birželį pradėjo platinti bilietus į E. Ramazzotti koncertą. Neturiu nei mylimiausios gropės, nei tokio atlikėjo. Nes mėgstu tyla. O vat mano Erikas negali gyventi be muzikos. Tai kartą per metus nueinam į kokį koncertą. O šis atlikėjas tiko mums abiems. Romantiška, graži muzika, seksualus atlikėjas :) Sakau: "Žinai, į šitą koncertą nueičiau su malonumu". Nes į kitus ėjau daugiau "už kompaniją". Tad ir įsigijom bilietus kuo greičiau. Ir dar pirmąkart įkalbėjau nusipirkti į stovimas vietas :) Ir ką gi? Koncertas turėjo būti ar tai spalio pabaigoje, ar tai lapkričio pradžioje. Tik jį atidėjo iki pavasario. O per tą laiką apturėjom malonumą pastoti ir jau dailų pilvuką priauginti :) Po laaaaabai ilgų svarstymų, sudėję visus "už" ir "prieš" nusprendėm, kad nueisim. Bent keletai dainų pasiklausyti. Pinigai jau seniausiai sumokėti ir nuskaičiuoti nuo sąskaitos, tai jų jau kaip ir visai negaila. Tik va bėda- stovėti vienoj vietoj negaliu, t.y. galiu kokias 15 min., tačiau galiu negreitu tempu eiti arba trypčioti vietoj...
Koncertas. Pats maloniausiai iš visų lankytų. Pirmiausia - jokios "apšildančios grupės". Antra - liaudis. Jokio girto jaunimėlio, jokių stumdymusi ir pan, nes dauguma - nuo 30 metų. Trečia ir šiaip pagrindinis dalykas :) - nėra šou su fejerverkais, bet yra gyvas garsas, atlikėjas, kuris nuostabiai dainuoja ir dėl to tiesiog pats kaifuoja. Tad likom be galo patenkinti. Išbuvau visą koncertą, tiesa pavargau nerealiai, bet pasikroviau geros energijos ir malonių įspūdžių :)

Skaniausias metų atradimas

Galbūt truputį keistai skamba, kai tokia "nominacija" paskelbiama vos metams prasidėjus. Ale kodėl gi reikėtų laikytis taisyklių ir laukti metų galo?
Kasdien keliaudavom pietaut į kavinę:į mano taip nemėgstamą Forto dvarą, kurio maisto nevirškino skrandis, arba į Čili picą, kur kartais visai valgomas maistas, tik prieskonių ir druskos būna be galo daug. O dabar mūsų pastate atsidarė BISTRO. Maistas tikras, naminis. Na, kartais, kaip ir pas bet kurias šeimininkes, ne viskas pavyksta, bet visumoje. Aš TAIP skaniai niekur ir niekada nevalgiau. Turiu omeny kavines. Jų šūkis - gaminam, kaip namie. Ir iš tikrųjų taip ir yra. Skanu - nerealiai, beprotiškai fantastiškai :) Pyragus kepa - tikrus, namini:) Tortų čia nerasi, nes ten - chemijos dedama. O čia tikri, naminiai pyragai - obuolių, aguonų, biskvitai, sausainiai... O KOKS skanus Napaleonas... Mes vienu prisėdimu su namiškiais suvalgė 1 kg šio nuostabaus kūrinio ir likom nerealiai patenkinti :) Ir mūsų skandžiai sėkmingai suvirškino :) Jų galima užsisakyti iš anksto. O dar galima užsisakyti kibinų, labai labai gardžių :)
Taigi, aš esu LABAI LAIMINGA IR PATI SAU PAVYDŽIU, nes tai galiu pasimėgauti nuostabia namine virtuve. O čia jų internetinis puslapis - www.seimininkių-klubas.lt, kuris bus užbaigtas už kelių savaičių. Ir bus su visu meniu :)