Kol dirbau "normalų" darbą ir užsidirbdavau algą, viskas buvo visai kitaip, negu dabar. Dariau........, dariau daug ir visko, bet tos idėjos... būdavo labiau "iš reikalo". Dabar jau puikiai suprantu, kad dirbant svetimam dėdei ir tetai, atiduodavau pernelyg daug savęs ir savo vidaus. Jiems tai buvo gerai :D Bet ar man pačiai to reikėjo? Dėl to labai gaila. Gaila, kad dirbau taip ilgai. Gaila, kad neišėjau iš darbo prieš dešimtmetį, kai turėjau daugiau energijos dirbt. Nesakau, kad pasenau, tiesiog realiai vertinu savo galimybes tada ir dabar. Ir tik dabar puikiai suvokiu, kad jeigu tada būčiau drąsesnė, dabar jau turėčiau pelną nešantį savo mielą gerulį versliuką, o su juo laisvę kurti ir malonumą gyventi savo šeimai :). O dirbdama tada tokiai kiekiais sau net ir pasidalinus dalimi su valstybe mokesčių pavidalu, drąsiai galėčiau užsidirbti dvigubai daugiau, negu turėjau algos. Ir apturėti malonumą gyventi, kaip man patinka... Jeigu tada būčiau drąsesnė. Bet tikrai nesigailiu, kad tik dabar ateina tas supratimas. JIS pagaliau atėjo :D O ir iš kitos pusės, jeigu nebūčiau visiškai išsekusi nuo darbo ir gyvenusi nuolatiniam nuovargy daug metų, dirbčiau pusėtiną darbą už pusėtiną algą, nebūčiau pasiryžusi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir išėjusi iš darbo. ...
Po to ilgo nuovargio turėjau puikią progą apmąstyti gyvenimą ir jį pakeisti. Ir pailsėjus keletą mėnesių, pradėjau vėl krapštinėtis. Ir pamažu mano kūrybiniai skruzdėliukai galvoje atsipeikėjo ir pradėjo judėti... Tereikėjo pirmiausiai labai išvargti. O paskui pailsėti. Nuolat dirbant rutininį darbą, manau, sudėtinga pažadintį idėjų skruzdėlyną galvoje. Ir dar sunku jį pažadinti tiesiog mintimis. Reikia dirbti ir daryti. Daryti vieną darbą po darbo. Tada pamažu vieno darbo procese gimsta kito darbo vizija. O po darbo paršliaužus namo, norisi ne prie rankdarbių prisėsti ir gyvendinti idėjas, o tiesiog žmogiškai elementariai pailsėti.
Pradėjau vienokiais darbais. Darbelis po darbelio. Dabar pasukau visai kita linkme. Bet visvien, nuo rankdarbių nepabėgu. Ir jeigu pražioj sugebėdavau vieno darbo procese išspausti vieno darbelio viziją į priekį, dabar jau turiu apie 30-ies idėjų - darbų nuolatinį sąrašą. Išbraukiu punktą kaip įvykdytą, bet jo vietoj įrašau kitą. Visiškai nėra jokio kūrybinio bado, ir vien nuo tos minties jau kaifuoju. Vienas didelis idėjų skruzdėlynas galvoje :) Tereikėjo sustoti ir rasti harmoniją savo viduje bei pertvarkyti siekius :)
Ir va, kelios mano skruzdėlės, pabėgusios iš galvos :)
Vasarai turėjau daug norų.
Cha :)
O vasara turėjo daug pasiūlymų man :)
Cha Cha :)
Ir tie pasiūlymai ... na, kažkas iš serijos: (kuždesys į ausį...)
- ei, mesk virbalus ir atsiduok visa man (čia saulė mano baltam kaip sūris pilvui).....
- ateik pas mane (čia jau miškai)....
- pasinerk į mane (čia tai jau ežeras, nes nesimaudžiau jau visą amžinybę)...
Na, žinoma, kaip galima atsilaikyti tokiems kvietimams. Pasideginau, tiesa tik pečius, rankas iki alkūnės ir dalį nugaros :D Išsimaudžiau cielą vieną kartą ežere ir vieną kartą jūroje (jūroje nesimaudžiau kokių gal 10 metų..). Keliavom į gamtą, važiavom uogaut, plaukėm baidarėm, ėjom į žygį vienai nakčiai, keliavom vidurnaktį stebėti šikšnosparnių, nakvojom sode (pusė šeimos - namuke, kita pusė - šalia jo palapinėje), turėjom mini atostogas prie jūros (praeitais metais vaikai liko nuskriausti ir nepamatė jūros, o šiais metais pagaliau begėdžiai tėvai užsidirbo ir jūrai :D ), pagavom porą žalčių, kai kas (pats mažiausias šeimos narys) sugebėjo rankom pagauti ir vapsvą :D Tai kad tikrai buvo daug laiko skirta šeimai ir poilsiui.
Ši vasara man pačiai buvo pakankamai rami. Rami siela. Nes mokslo metai buvo man tikrai neblogi ir leido vasara praleisti be jokios sąžinės graužaties, kad neužsidirbau atostogoms :D Todėl ir stengiausi, kad mūsų vaikų vasara - nebūtų vien tupėjimas namie, kaip praeita vasara. ..
Nemažai dirbau. Žinoma, planavau visko padaryti gerokai daugiau, bet gi kur čia suplanuosi ir padirbėsi su ežerais kelionėm ir kitais malonumais ... :)
Ką dirbau? Visko po truputį. Ypatingai daug mezgiau, nemažai siuvinėjau, kažkiek nėriau. Ir daug galvojau apie mokslo metus - kur dalyvausiu, ką naujo pasiūlysiu. Planų jau yra, pamažu juos bandysiu įgyvendinti. Mokiausi pati ir jau kviečiu mokytis kitus.
Jau tikrai nežadu trauktis ir toliau darbuosiuos savo Rankdarbių mokykloje. Bus ir būreliai vaikams, ir rankdarbių kursai suaugusiems (tikrai bus nemažai naujų). Ir, žinoma, labai tikiuosi ir šiais metais suburti rankdarbiaujančias į klubus. Tradiciškai nėrimo ir mezgimo klubas veiks pirmadienio vakare, o ketvirtadienio vakare kviečiu rinktis į įvairių rankdarbių klubą. Taip pat šiemet nusprendžiau įvairių rankdarbių klubą pasiūlyti ir papildomus kitus laikus ir jeigu pasiseks - suburti bent mini grupeles. Pirmiausia, antradienį vakare, nuo 19 val (toms, kas iš darbų pajuda vėliau). Ir dar - trečiadienį ar ketvirtadienį turinčias laiko dienos metu - kviečiu ateiti į dieninę grupę (pradžia būtų 10-11 val)...
Na, o čia jau mokslo metams ruošiuosi ir aš :) Įvairių rankdarbių klubo pirmoji tema bus siuvinėjimas. Tad šis darbelis (nuotrauka)- įvadinei pamokai, o paskui jau mokysimės erdvinio siuvinėjimo ir kitų įdomių technikų. Žinoma, tai tikrai nereiškia, kad vien siuvinėsime (tam skirsime keletą užsiėmimų) - bus tikrai daug naujų įdomių temų. Tad labai kviečiu. Visos informacijos ieškokite Rankdarbių mokyklos dienoraštyje: http://rankdarbiumokykla.blogspot.com/
Apie klubus info ieškokite štai čia:
http://rankdarbiumokykla.blogspot.com/2014/08/rankdarbiu-klubai-vilniuje-kvieciu.html
Cha :)
Aš tai padariau :)
Nunėriau štai tokį mažiuką mini meškiuką - cielų 11 mm ūgio :D Kojos, rankos ir galva judančios, kaip ir priklauso tikram teddy meškiukui. Visos detalės, net ir rankos, bent po truputį, bet prikimštos. Akis, neturėdama TOKIO dydžio spec. akių ir karoliukų siuvinėjau pranc. mazgeliais. Nertas siuvimo siūlu vąšeliu Nr. 0,45. Tik... Akys tai pritraukia nunert tokį, bet va fotikas .... pasuoja ... tad tik bent bendram įsivaizdavimui....
O priešistorė būtų tokia. Nusprendžiau, kad atėjo laikas naujam meškiukui gimti. Nupiešiau iškarpas, bet žiūriu į jas ir suprantu, kad visai nenoriu siūti :D O norisi visai mažučiuko. Tad nusprendžiau, kad nersiu. Ir nėriau. Gavau štai tokį vat 2,5 cm gigantą :D O benerdama supratau, kad visai norėčiau išbandyt jėgas ir nunerti dar mažesnį. Nes šį nėriau vąšeliu Nr. 0,6 ir ploniausiais nėrimo siūlais.... Ir kaip tyčia rankdarbių parduotuvėj užmačiau vąšelių, kaip tik MANO dydžio - 0,45 nr., tad ir... kibau į darbą, kai tik radau laisvą pusdeinį. Tiesa, vėlgi, neturėjau tinkamų akių, tad įdėjau... ką turėjau... reikės perdaryti, kai gausiu mažesnių.
Prieš nerdama patį mažiausią, darbui palengvinti pradėjau nuo storų siūlų ir pirmiausia nėriau "maketą" 1,75nr. vąšeliu ir storesniais nėrimo siūlais. Gavau 5 cm nesiekiantį mažylį. Planuoju iš jo pasidaryti sagę :D
P.S. Tai mano naujas asmeninis rekordas- 11 mm nertas žaisliukas. Mažesnį abejoju, ar galėčiau padaryti :D Bet... ką gali žinoti :D
Mano dažnas rytas prasideda maždaug taip... :D Ir vakaras dažnai baigiasi panašiai...
Kad ir ką rankdarbiaučiau tuo metu, visuomet turiu savo "pusryčių dėžutę" su nedideliu mezginiu ar nėriniu, kurią vežuosi su savimi. Visur kur. Nesvarbu, ar ištrauksiu, ar ne - ji visuomet su manimi. Ir ją labai dažnai išsitraukiu. Visur kur. Kavinėje, kai laukiu, kol vaikai baigs valgyt; banke, kai laukiu savo eilės; mezgiau ir darbo biržoj, kai teko garbė trumpai pasijausti bedarbe; kine, belaukiant filmo pradžios; stotelėje, kai labai dabar retai, bet visgi būna, kad reikia kažkur keliaut viešuoju transportu, o ir jame taip pat; poliklinikoje už durų; kelionėse, kai vairuoja kas nors kitas... Visur ir visada:) Baisiai gaila prarasti tuščiai laiką :) O ir nagus visuomet niežti :) Ir sąžinė paskui būna rami, kad va, kažkur sėdėjau ir prasmingai praleidau laukimo laiką :D...
Nėriau sagę... Vienetinę.
Procesas, kaip visuomet, buvo gan sudėtingas, nes vis mąstau, kaip išdėlioti, kiek ko nerti, kokios formos, ar daug pumpurų ir vieną prasiskleidusią gėlę, ar vien pumpurus....
Kai neriu kažką konkretaus, visuomet peržiūriu daug to objekto nuotraukų. O šįkart dar turėjau rožę po ranką. Nuskyniau vieną žiedlapį, apžiūrėjusi, kad mano turimos rožės dydis tenkina, ir pagal jį nėriau :D Man visuomet tai yra smagiausia darbo dalis - tyrinėti. Kiek kojų, kiek sparnų, kiek žiedlapių, kaip išsidėsto lapai, kokios formos. Niekad į tai neatkreipi dėmesio, žmogau, kol nepradėdi kurt kažką panašaus. O va tada ir kyla labai daug klausimų :) ...
Kaip yra įprasta, gruodžio gale , t.y. metų gale reziumuojam, kas gero nuveikta per metus ir susirašom, kokie būtų planai ateičiai. O man jau antri metai, kai tie METAI baigiasi gegužį, o prasideda rugsėjį. Ir su tokiu visai neaiškiu periodu per vidurį - vasara :)
Apie savo darbą kaip ir nieko nerašiau. Bet apibendrintai jau, manau, galiu rašyti - nes jau 2 metai, kai dirbu sau. Kaip sako vyras - dirbi savo malonumui. Buvo visko. Labai sunki pradžia. Nors ir dabar dar vis pradžia tęsiasi :) Buvo labai daug baimių. Tačiau kaip bebūtų keista, sunkiausia visgi net ne pradėt, o atlaikyt aplinkinių nuomonę ir "geranoriškus" patarimus: ... draugė bandė, nieko nepavyko, tad tau irgi, kaži, ar pavyks,... koks čia darbas - neužsidirbsi ir t.t. ir pan. Bet šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad iš rankdarbių tikrai galima pragyventi. Tik su viena sąlyga: dirbsi 24 val per parą, t.y. nuolat galvosi apie darbą, judėsi toliau, bandysi, mokysies, eksperementuosi, dalyvausi, dirbsi idėjinius darbus, už kuriuos nemoka, bet gali būti nauda ateičiai (o gali jos ir nebūti). Tai nėra darbas nuo 8 iki 17 val, kai atidirbi savo laiką, padarai darbą, uždarai duris ir jau namo keliausi ilsėtis. Tačiau aš to monotoniškumo visai nepasiilgsiu. Pirmiausia dėl to, kad pati sau esu šeimininkė ir žinau, kad kiek įdėsiu, kiek pasistengsiu - tiek ir turėsiu. Bet nereikės žemintis, sakant, kad mano vaikas susirgo arba aš kažkur keliom dienom noriu iškeliauti. Na gerai, neužsidirbsiu tom dienom, bet ramia galva galiu rūpintis savo šeima ir savo vaikais. Ir savimi :D
Labai džiaugiuosi, kad vyras leido pabandyti. Taip, tiesiogine ta žodžio prasme - leido. Atsiklausiau jo leidimo :) Nes jam ant pečių užgriuvo didžiausia finansinė našta - maitint mūsų nemaža šeimą, kai man nesuper kaip sekėsi. Ir dar pradžioje, kai kažkurį laiką dirbau į minusą.
Esu laiminga, nes darau tai, kas man iš tiesų patinka. Ilgai spardžiausi ir galvojau apie "rimtesnį" darbą, bet galop supratau, kad niekur nuo rankdarbių nepabėgsiu ir tai yra ta sritis, kuri man puikiai sekasi. Džiaugiuosi, kad turiu savo Rankdarbių mokyklą. Būna ir gerų, ir blogų dienų, būna ir džiaugsmų, ir ašarų. Ir galbūt po metų aš jos neturėsiu. Ir šiandien jau tikrai dėl to nesuku galvos. Turėsiu nerealią patirtį, su kuria bus paprasčiau pradėti naują veiklą, labai daug žinių apie mokesčius, rinka ir t.t. Neabejoju - vienaip ar kitaip kita veikla bus susijusi su rankdarbiais.
Taip, iš rankdarbių galima išgyventi ir užsidirbti. Ir labai paprasta, kai turi kažkokią originalią idėją ar gamini kažką originalaus. Aš ir dabar neturiu vizijos ir negaliu pasakyti, iš ko būtent gyvensiu toliau. Ar tai blogai? Sakyčiau, vienas iš smagumų man yra bandyti kažką naujo. Buvo daug veiklų, vien iš pamokų tikrai būtų sudėtinga pasimaitint. Bet tame ir visas smagumas - amžinai žingsniuoti toliau. Ir galvoti. Taip praeitais metais su nErimu laukiau vasaros, kurios metu pamokų nebuvo. Bet jau žiemą pasirūpinau, kad vasara nenueitų tuščiai ir turėčiau galimybę bent kažkiek užsidirbti - rašiau knygas. Šios vasaros laukiu jau daug ramiau. Nebus uždarbio (žinodami tai, visus metus po truputį taupėm, kad užtektų bent minimaliai), bet bus puiki proga vėlgi išbadyti kažką naujo, išmokti to, apie ką senokai svaigstu, ir tiesiog - susidėlioti mintis. Užburtas ratas: sukiesi kaip voverė rate :) Bet tai ir yra smagumas :)
Na, ir kad nebūtų vien tuščios kalbos...
Turiu tikrai daug nerodytų darbų, bet jų turbūt ir nesugebėsiu parodyti. Tad vienas iš paskutiniųjų - tekstilinė lėlė. Ruošiau kaip vieną iš temų mokymams - štai čia info, jeigu kam įdomu :D
Eilinį kartą besitvarkydama savo amžiną kūrybinę betvarkę, atradau štai šitokį mažiuką popierinį grožį. Biejūno žiedas buvo darytas seniai, ir apie tai rašiau štai čia (ten ir daugiau nuotraukų):
http://ranku-darbo-gyvenimas.blogspot.com/2011/07/bijunai-is-popieriaus.html
Vis norėjau iš jo padaryti kokį papuošalą, ir jau beveik įgyvendinau šį sumanymą sagės pavidalu. Ale paskui nusprendžiau, kad jis netinka būti sage, nes jomis nesipuošiu, o ir yra pakankamai trapus.Tad padariau žiedą.
Dirbu rankomis (liežuviu irgi nemažai, bet rankos - mano pagrindinis darbo įrankis), ir besimokydami, žmonės dažniau stebi mano rankas, nusprendžiau, kad tai bus labiausiai matoma vieta papuošalui :) Nes jau jaučiu pavasarį ateinant, ir su juo ateina noras pasipuošti bent minimaliai :) Gal kam nors, kas jį pamatys, t.y. pastebės jis irgi bus įkvėpimo šaltinis :)
Štai toks va gavosi mini papuošalas pavasariui :)
Tiesą sakant, dar ketvirtadienio ryte buvau apsisprendus, kad knygų mugėje TIKRAI nedalyvausiu. Bet...
....ir gerai, kad sudalyvavom :) Šeštadienį teturėjau laiko sudalyvauti ten, kur kvietė - dalinti savo knygelės vaikams autografus. O va sekmadienį į mugę keliavom visos draugiškai: aš ir mano moteriška palaikymo komanda :) Na , o vyras liko namie ruošti šventinių pietų - vakar šventėm 12 mūsų oficialios šeimos metų sukaktuves :) Ech, lekia tie metai... :) Bet iš esmės jie visiškai nieko nepakeitė: nei jausmų, nei pačios šeimos, kaip tvirtovės, tik gal burbam abudu gerokai daugiau, negu kažkada :) Na, čia manau, su amžiumi ateina :D
Apie šeštadienį kaip ir nėra ką pasakot.
Sekmadienis...
Labiausiai norėjau supažindinti vaikus su mūsų mylimiausių knygų "Ferdinandas ir Pū" autore Lina. Pirmiausia mano moteriškės sudalyvavo jos kūrybinėse dirbtuvėlėse ir iš margo kiaušinio užaugino po dinozaurą :)
Gavosi toks visa būrys dinozaurų, mažoji net kelis padarė. Vienas tupi ant šakos (kairėje), kiti tiesiog ore plasnoja :)
Įsiamžinom su autore. Gavom autografus - kiekvienai asmeniškai į skirtingas knygeles. Tiesa, bevažiuojant į mugę teko aiškinti, kas yra tie autografai ir kam jie reikalingi, ir ar reikalingi :) Dabar jau visos apsipatenkinusios galės jais girtis :)
Sudalyvavom kelių knygų pristatymuose (vaikiškų), pašokom, padainavom. Buvo nerealiai smagu. Ir jau pačios paprašė nupirkti tų autorių knygeles ir stojosi į eilę autografui gauti :D Užsikabliavo, žodžiu, mano merginos :) Man tai labai smagu, nes mes vaikystėje neturėjom galimybės gauti autografus iš autorių, kurių knygos patikdavo, o čia dar gali ir gyvai pamatyti ir netgi trumpai pabendrauti.
Mūsų mažosios skaitytojos liko euforijos būsenoje nuo mugės. Pasakė, kad jeigu kada nors kur nors bus kažkas panašaus, būtinai norės dalyvauti. Sugėdino mane, pasakusios, kad įsivaizdavo, jog "Litexpo" yra kažkur labai toli, kad net nežinojo, kas tai yra ir kad čia būna tokių smagių renginių :P Knygoms išleido visus močiučių dovanotus pinigus. Žinoma, dar kelis kart daugiau jų knygoms išleidau ir aš :) Ir po kelių valandų braidžiojimų tarp knygų lentynų vyresnės visai nepavargo, tik mažoji, žinoma, mugei paaukojusi savo dienos miegą į pabaigą buvo keik irzli. Tačiau... prisidūkusi su Kakė Makė, taip pat keliavo namo kupina gerų emocijų. Kakės Makės knygelės mes neturėjom, nes "prašokom" pagal amžių su vyresnėm dukrom. Tad ta proga (gyvos pažinties su Kakės Makės personažu) įsigijom knygelę ir vakare smagiai perskaitėm. "Čia mano draugė, ji su manim žaidė", vis kartojo Juna :)
Na ir užbaigėm pasisėdėjimu man skirtam geltonam kampelyje su daug daug mano geltonų knygelių :) Smaguma :)
Siuvinėjau vasaros pradžioje, o lapkritį iš šio siuvinėlio padariau viršelius receptų knygelei. Tiksliau, padariau visą receptų knygelę, bet su baltais lapais. Tad ji man buvo tokia... hm... nevisai rankų darbo, per mažai sielos į ją įdėta :) Tokia, leisgyvė, beveik be gyvybės ženklų :) Gerą mėnesį praeidavau pro šalį ir vis žadėjau, kad aš tave būtinai padarysiu "nuo... iki", kad pirmiausia, man pačiai būtų neapsakomas malonumas ją vartyti, nes išglostinėjus kiekvieną lapą, ji tampa gyva :)
Knygelė A5 formato. Parduodama. Gali būti kaip receptų knygelė naudojama, gali būti tiesiog maloniems užrašams.
Rugiai siuvinėti juostelėmis. Šį darbą siuvinėjau pirmiausia savo siuvinėjimo juostelėmis knygai, o paskui ir praktiškai pritaikiau :) Daug maloniau, kai darbai naudojami :)
Siuvinėtas ir pirmas ir paskutinis viršelis. Audinys su paminkštinimu.
Yra ir priešlapiai, o toliau - 5 skyreliai su lapeliai pavadinimui užrašyti. Nors ir nebūtina.Išpaišiau baltu rašikliu rugius.
Yra 100 kava dažytų puslapių. Dar kvepiančių :)
P.S. Jeigu šis siuvinėjimas yra įdomus ir dar neišbandytas, labai kviečiu mokytis siuvinėti juostelėmis jau šį šeštadienį :) Apie kursus štai čia: http://rankdarbiumokykla.blogspot.com/2014/02/siuvinejimo-juostelemis-kursai-vasario.html
Vakar turėjau retą progą maksimum laiko pratupėti lovos kampe su rankdarbiu rankose. Su minimum šokinėjimu aplink puodus, be namų tvarkymo ir visų kitų kasdienių "pilkų" darbų. Vienu momentu sukilo vaikystės prisiminimai: mama va taip pat palenkusi kojas po savimi sėdi kampe ir iki išnaktų mezga... :) Ech, nežinau, ar tada galėjau įsivaizduoti, kad po nnn metų va taip pat tupėsiu savo kampe :)
Tad ta proga užbaigiau vieną porą riešinių. Numegztos prieš keletą mėnesių, bet vis laukė savo eilės. ..
Besiuvinėjant, su vyru šnekučiavomės apie tai, ar apsimoka rankdarbiauti, skaičiavom, kiek "kainuoja" viena mano štai tokia darbo diena. Ir žinot ką pasakė mano brangusis: "Gal geriau investuok į save, sportuok ir mokykis anglų - bus didesnė finansinė nauda ateityje, negu va taip va rankdarbiausi keletą dienų, o paskui įvertinusi 5 Lt-ais vieną savo darbo valandą, bandysi parduot va štai šį darbą, o tau visi rėks - tu ką, moterie, išprotėjai, čia gi kosminiai pinigai...." Aš su juo kaip ir visiškai sutinku... Ir kaip ir protu suvokiu, kad norint išlaikyti šeimą ir užsidirbti, geriau ne rankdarbiais užsiimti, o tiesiog ką nors perpardavinėt: kokią arbatą ar medų.... Bet tada gyvenimas bus vien tik pinigai...Ir jokio malonumo... Be spalvų, skaudžios ir malonios patirties, atradimo džiaugsmo ir be skonio......... Tad sakau, kad visvien rasiu tokį rankdarbį arba darbą, susijusį su rankdarbiais, iš kurio galima bus pragyventi :D Neieškodama ir nebandydama, nedirbdama veltui ir ramiai miegodama naktimis niekada to nerasiu...Turiu daug pažįstamų "svaigulių", kurie tikisi nieko neįdėję, vieną dieną pabusti su nerealia gera idėja, ir taip sau ir miega ramiai metų metus. O aš va, nenormali, blaškausi, kažką krapštausi, ir vis dažniau sulaukiu klausimo : o kam tau to reikia?... Aš vis dar ieškau, o meditacijai va karts nuo karto mezgu :)
Iš serijos "riešinės beveik pirštinės" - "Alyvos". Megztos iš pusvilnonių siūlų, nėrinys - plonučiai medvilniniai siūlai, alyvos - siuvinėjimas juostelėmis. Kiekviena gėlė daryta rankomis atskirai :)
Parduodamos :)
Jau prisikaupė nemažai darbų, kurie padaryti prieš gerą pusmetį ar dar daugiau, yra nufotkinti, bet taip ir niekur nerodyti. Bet kas dar baisiau - yra darbų, kurie jau iškeliavo, bet taip ir nebuvo įamžinti nuotraukose. Vis pasižadu, kad nekartosiu savo klaidų, bet bet... Na, bent keletą įamžintų reikia parodyti :)
Meškutė Morta. Kolekcinė, autorinė. Linksmiausia, kad ji turi jau visą kompaniją draugų (kopijų), nes praeitais metais siuvom su mokyklinio ir nemokyklinio amžiaus mokinėm meškučius būtent pagal Mortos iškarpą.
Morta yra sodininkė. Pasipuošusi dailia prijuoste, kurią apnėriau siuvimo siūlu labai plonu vąšeliu. Kepuraitę nėriau iš plonos vielos. Iš tikrųjų ją puošia tos pačios rožės, kaip ir krepšyje, tik nufotkinta dar be jų. Ant rankos "kirmėlaitės" dygsniu siuvinėtos rožės.
Ji turi jaukų kampelį sodo gale, kur gali pailsėti, šalia pasidėjusi iš vielos nertą rožių krepšį. Rožes taip pat dariau pati iš juostelių. Takelio kraštai puošti tikrais mūsų mažiausios dukros prie ežero surinktų akmenėlių, o pats takelis yra iš plokščių akmenėlių, pagamintų iš kiaušinių dėžutės kartono, kurio labai smagi faktūra. Kompozicijos dydis - 15 cm x 15 cm.
Na ir negaliu neparodyti Mortos suoliuko atskirai. Jį dariau turbut ilgiau, negu pačią Mortą su visa kompozicija. Nieko blatno, bet užtrukau labai ilgai. Taip ir būna su tomis "nereikšmingomis" smulkmenomis, prasikrapštai nežinia kiek laiko :)
Tęsiu praeito įrašo temą ir rodau, kur panaudoti kava dažyti lapai.
Tai buvo užrašų knygelė su daug daug paprastų lapų. Ji daryta kalėdinei mugei Panoramoje, tačiau grįžo namo ir buvo sėkmingai sudėta į dėžę laukti savo sėkmės valandos.
Ir štai ta valanda atėjo. Buvau paklausta, ar turėčiau receptų knygelę, ar galėčiau pagaminti. Nufotkinau, ką turėjau (atrodė, turiu daug, o pasirodo, liko tik kelios :)) Taigi, tiko būtent ši, su rožėmis. Bet buvo išsakytas noras iš užrašų knygelės padaryti receptų knygelę, ką nors pridedant "skanaus", paprastus lapus pakeisti dažytais, padaryti skyrius su temomis ir truputėlį suasmeninti, užrašant, kam skirta. Na, aš baisingai nemėgstu, kai ant viršelio būna užrašyti vardai. Lyg kai dovanoji, žmogus nežino, kad tai yra jo daiktas. Kaip ir nemėgstu puodelių su nuotraukomis, kurios mane tiesiog erzina: noriu atsigerti ramiai, o čia į tave žiūri kažkas kitas nuo puodelio... :D Jokio privatumo :D
Taigi. Gavosi štai kokia knygelė. Traukta audiniu su paminkštinimu, puošta airiškų nėrinių rožėmis.
Kad būtų panašesnė į receptų knygelę, pirmą viršelį dar padabinau audiniu trauktu arbatinuku ir puodeliais. Iš arbatinuko kyla gėlės formos garai :)
Nugarėlėje yra užsegimas - dvi nertos juostos, keliaujančios nuo nėrinių, su skaidriomis sagomis.
Pirmame atvarte užrašiau vardą ir išpaišiau rožių nėrimo schemas :)
Visi lapai tonuoti kava.
Prie vieno skyriaus buvo pageidavimas įkomponuoti skruzdeliuką. Man patinka tokie mažučiai dalykėliai, kurie žinomi tik tiems, kas užsako, bet kurie, įsivaizduoju, sukels daug šypsenų tiems, kam bus padovanoti :) Skruzdės kūnelį iškirpau, visa kita nupiešiau.
P.S. Mugės metu su kolege prisiklausėm daug visko apie knygeles: ir gero, ir blogo, ir juokingo, ir kvailo. Tačiau aš visvien manau, kad nors tokios knygelės nėra pirmo būtinumo reikmė, o labiau prabangos dalykas, kurio kasdien nepasidovanosi, gera turėti būtent tokią. Į ją įdėta daug meilės, jausmų, idėjų, geros ir šiltos energijos, tad toks daiktas visuomet bus mielas širdžiai, nes ta energija, kurią įdedi dirbdamas, niekur nedingsta - ji tiesiog persikelia į kitus namus pas kitus žmones. Daug kas sakė, kad į tokią būtų gaila rašyti. Nežinau, keista man tai girdėti... Aš turiu kažkada sesės padovanotą rankų darbo receptų knygelę, į kurią ir šiandien sėkmingai maloniai rašausi receptus. Prieš ką nors gaminant, traukiu savo mylimiausią knygelę, ir vien tik pažiūrėjus į ją, širdis dainuoja, o taip nusiteikus ruošti maistą yra visai kas kitką. Ir patikėkit, maistas - visai kitokio skonio :) Maži dalykai, kurie priduoda gyvenimui skonio ir kvapo - štai kas man tokios knygelės :)...
Kartais būna labai sunku nusiteikti darbui. Man taip būna, kai darau "užsakymus". Daug paprasčiau, kai darai tai, kas ant liežuvio galo. Tuomet gali krapštinės kiek širdis geidžia ir fantazija leidžia...
Šįkart dariau užsakymui receptų knygelę. Viršelius jau turėjau paruošusi anksčiau, t.y. turėjau jau visą knygelę padaryta, tik lapai viduje buvo paprasti - nei dažyti, nei kažkaip kitaip padaryti. O mano viršelis nevisai tiko, tad kiek patobulinau... bet tai dariau paskiausiai....
O pradėjau nuo lapų. Kiekvieną lapą išglostinėjau ir išdažiau kava. Procesas nėra trumpas, tad kiek prailgo. Tačiau kai sudėjau viską į vieną krūvą - vaizdas įkvėpė linksmai darbuotis toliau. Lapai priminė "Napoleono" lakštus. Iškart burnoje - saldumas. ... Ir darbinė nuotaika akimirksniu pasikeitė... :D
Įkvėpimą užfiksavau :) Negalėjau neužfiksuoti :)
Po kalėdinės mugės buvau susiplanavusi pailsėti. Ir galbūt ko nors išmokti naujo. Bet, žinoma, nieko doro nenuveikiau... Tik kad pailsėjau į valias, nugulėjau šonus ir... pavargau nuo poilsio :D
Tačiau vienam dalykui visgi radau laiko, noro ir jėgų. Nunėriau 2 žgutus su karoliukais. Negaliu sakyti, kad nerti su karoliukais nemoku. Tikrai moku. Tiesiog sužinojau, kad neriama kiek kitaip, negu nėriau kažkada. O ir tas "kažkada" buvo jau gerokai seniai... O dar prie viso šito gavau dovanų knygą apie karoliukų pynes iš pačios autorės, štai šitą. Ir su autografu. Ir su spyriu į užpakalį... Dar keletas nemiegotų naktų. Ir bent trumpam patenkinau savo smalsumą :D
O dar vienas labai svarbus postumis prisiminti tai, ką moku ir pamėginti nerti kitaip buvo kai dalyvavau Estijoje meškiukų ir lėlių parodoje.Visai šalia manęs viena mergina nėrė žgutus. Aš visas 3 dienas ėjau pasigrožėti jos darbais, pabendrauti ir pasimaloninti nuostabiu reginiu - kaip mikliai dirba tikro meistro rankos ir ilgėja žgutas. Kažkur turėjau ir autorės vizitinę, bet šiam momentui neradau. Tad tik autoriniai darbai su besidarbuojančios autorės nuotrauka :)
Pirmą porą mezgiau knygai "Siuvinėjimas juostelėmis". Norėjosi pritaikyti šį mano labai mėgiamą siuvinėjimą ir padaryti praktiško siuvinėjimo panaudojimo variantą. Ir autorinį, žinoma.
Gavau štai tokį variantą. Glostinėjau, čiupinėjau ir matavausi dar ir dar :) Kartais pavyksta padaryti kažką truputį kitokio, negu daro kiti. Tada širdis dainuoja :) Ir nuotaika visai kitokia:) Šios "riešinėsbeveikpirštinės" man pačiai prilipo. Bent jau nesu mačiusi tokių. O padaryti "kažką kitokio" šiais laikais baisiai sudėtinga. ..
Taigi, kalėdinei mugei sukūriau nedaug, bet visgi kažkiek porų tokių riešinių. Tik gaila, kad visų nenufotkinau.
Šios yra PARDUODAMOS.(nuotraukas padidinkit, spustelėję ant jų)
Nesakyčiau, kad Naujieji yra man šventė. ..
Tiesiog - vieni metai baigiasi, kiti prasideda. Tačiau kažkaip norom-nenorom metų gale apgalvoju ir įvertinu praeitus metus. Ir jau kelinti metai tas įvertinimas lieka tik galvoje. Baisiai gaila, nes visos mano sau pačiai išgalvotos nominacijos, kaip, pvz., "svarbiausias metų nuveiktas darbas"ir pan po kažkiek laiko pasimiršta. Tad kol vyras išlėkė darbo reikalais, nusprendžiau, kad visgi reikia palikti šį įrašą. Tik be nuotraukų, kurių aš vis nesugaudau, nes guli skirtingose vietose.
Taigi, kad ir ką besakytų "protingi" žmonės, kad gyvenu be perspektyvos į ateitį ir tiesiog kažką krapštausi, o tas besikrapštymas neaišku, ar turi naudos, ar ne, galiu drąsiai teigti, tad besikrapštydama apturėjau nuostabius metus. Jokio nuobodulio. Jokio tinginiavimo. Tiesiog - daug įdomios ir laaaabai skirtingos veiklos (niekas man jos nesiūlė, "įdarbinau" save ir savo mintis pati: D ), kuri VEŽA. GYVENIMAS VEŽA :D
Pirmieji dideiji šių metų darbai , t.y. darbai iki beveik vasaros galo, buvo mano parašytos 2 knygos. Pirmąją apie rankdarbius vaikams rašiau ilgiausiai. Ji man buvo didžiausias iššūkis. Ne, ne metų iššūkis, o iššūkis mano leidybinėj "karjeroj", jeigu galima taip pasakyti. Teko įveikti daug sunkumų ir perlipti per daugybę baimių, o kartais net ir ašarų Bet rezultatas man labai patiko. Dabar jau galiu sakyti - buvo verta šitiek dirbt ir atsisakyti to, ko atsisakiau :D Ši knyga mane gerokai išjudino, vėl kaip kažkada dirbus "RK" redaktore pradėjau planuotis darbus dienom ir valandom. O visiškai įsivažiavusi, antrą knygą apie siuvinėjimą juostelėmis parašiau taip maloniai, kad jeigu pirma knyga buvo sunkiausias leidinys mano gyvenime, tai antra - maloniausias :D Na, berašant knygas teko daug ko atsisakyti, pvz., kelionių prie ežero su vaikais arba apskritais poilsinės kelionės. Bandžiau čia vieniem, tai kitiem paaiškinti, tiksliau pasiteisinti, kiek apskritai kainuoja parašyti knygą ir kiek tu, žmogau, turi paaukoti vardan vieno, kad ir nedidelio leidinio. Net buvo mintis parašyti čia įrašą iš serijos "kiek kainuoja parašyti knygą". Betgi paskui spjoviau - ai, tiek to, visvien mane supras tik pora žmonių, iš tų, kurie patys rašo knygas. Na, o tiems, kas mano, kad rašant knygas svarbiausia - pinigai, galiu pasakyti tik tiek: rašydama savo pirmąją knygą "Mezginių apdaila" prieš 3,5 metų , skaičiavau(šįkart neskaičiavau), kiek valandų jai paskiriu. Taigi, kai knyga nukeliavo į spaustuvę, paskaičiavau. Ir gavau štai tokią sumą: 1Lt 20 ct per valandą. Chaaaaa :D Tiesiog nežinojau kur TOKIA sumą panaudoti :D Tad knygas rašiau visai kitais tikslais - populiarinti rankdarbius ir pasaloti apie įdomesnes technikas, kurios tikrai vertos dėmesio.
Vasara buvo sunkiausias metas. Nukeliavau į darbo biržą. Ir gyvenom iš santaupų, kurios kažkodėl baisiais greitai baigėsi :D. Sunkiausia buvo paaiškinti vaikams, kodėl mes šiemet nevažiuojam prie jūros arba kažkur kitur ilsėtis. Bet, manau, dukros suprato... Na, o mes su vyru kažkaip ganramiai tą laiką išgyvenom, nes jau prieš gerą pusmetį žinojom, kad bus taip...
Vasaros gale pradėjau ruoštis lėlių ir meškiukų parodai Gedimino prospekte. Po knygų rašymo, turėjau labai mažai laiko, bet visvien užsiregistravau ir sudalyvavau. Apie parodą jau rašiau.
Na, o po šios parodos ruošiausi kitai parodai Estijoj. Apie ją vis žadėjau parašyti, bet ... susigalvojau kitos veiklos ir neturėjau kada :D Šiai parodai užsiregistravau turbūt jau vasario mėnesį. Ir nors mokestis buvo kosminį, visvien nusprendžiau sudalyvauti. Tuo momentu turėjau atidėjusi pinigėlių kažkam įdomesniam, tad pasitarusi su vyru, nusprendžiau, kad dalyvaujam :) Keliavom dviese su vyru mašina. Bendrai - tai nebuvo vien tik kelionė į parodą. Jeigu kelionės tikslas butų vien paroda, būtų visiškas"pravalas". Tai buvo romantinė poilsinė kelionė su dalyvavimu parodoje. Nesam buve Taline ir Estijoje, tad atsigriebdami už tai, kad vasarą niekur neiškeliavom, skirėm keletą dienų sau :D Neturėjau kažkokių napoleoniškų minčių, kad paroda atsipirks, bet kaip derinys su romantika - kelionė tikrai įvykusi :) Sudalyvavom, pailsėjom, pasivaikščiojom po Talino gražųjį senamiestį, prasilakstėm šalia miesto. Žodžiu buvo GĖRIS :) Vaikščiojom spalvotais lapais nuklotom gatvelėm, daug šnekėjomėsir tiesiog... kaifavom :)
Na, o grįžus iš Talino, buvau tokioj visiškos tuštumos būsenoj: visus metus lėkiau, ruošiausi kažkam, o čia pyks- ir nėra kam ruoštis :D Tad įkalbėjau draugę, su kuria dalyvavom parodoje Gedimino prospekte, sudalyvauti kalėdinėje mugėje Panoramoje. Taigi, beveik mėnesį dieną dienon dalyvavome. Apibendrinant, mėnesį dirbau nuo 5 ryto iki 9 vakaro. Kai nesėdėjau mugėje, vedžiau kursus savo rankdarbių mokykloje arba gaminau ką mugei, ką jau pardaviau. Pavargom abi nerealiai. Bet bent jau man - tai smagus nuovargis. Buvo daug negatyvo, bet buvo labai smagių akimirkų, daaaaug bendravimo, pašnekelių, šypsenų ir ... patirties. Vis juokiausi, kad nors arklio metai dar neprasidėjo, bet atariau, kaip reikia šiuos metus :D O ir ant liežuvio galo paskutinį mėnesį vis sukiojosi smagi daina "ariau, ariau, ariau, lygiuosius laukelius...." :D
Tad apibendrinus - metais buvo nuostabus: kitokie, įdomus, darbingi, kūrybingi ir t.t. ir pan...
Jau turiu planų ir norų kitiems..., ir tikiu, kad jie bus dar įdomesni :D
Metų pabaiga, kad ir nebalta, bet dėl to man visai smagi - turėjom cielą savaitę poilsio nuo mugių/ parodų/ kursų ir darbų. Ir dalį jos praleidom gamtoje ir svečiuose :) Va taip va, su kupranugariais :D
Šią savaitė jau pasirodė mano antroji knyga "Siuvinėjimas juostelėmis". Ją rasite štai čia.
Beje,
keletą pirmadienių iš eilės planuojami siuvinėjimo juostelėmis
užsiėmimai, kurių metu gaminsime knygos viršelio dėžutę su alyvomis.
Galite prisijungti :) Užsiėmimai vyktų štai čia.
Apie kelionę į Taliną būtinai parašysiu vėliau... :)
O dabar rodau darbus, kurie keliavo kartu į meškų/lėlių parodą į Estijos sostinę.
Taigi taigi...
Jau rodžiau namuką, tačiau tik bendrą vaizdą. Dabar apie jį smulkiau :)
Idėja gimė, kai nulipdžiau štai šias jau rodytas vyšnias.
Namuke norėjau tik kelių spalvų, tad pasirinkau gal kiek konservatyvias ir griežtas, bet mano akim žiūrint, visai tikusias spalvas: dramblio kaulo, raudoną ir juodą.
Namo vidinės sienos trauktos audiniu, po audiniu - sinteponas. Dėjau tam, kad sienos neatrodytų, kaip popieriumi apklijuotos, o būtų minkštos ir malonios ne tik akiai. Na ir kartu kiek suminkštintų tas pasirinktas "griežtas" spalvas :)
Išorines sienas glaisčiau ir kiek tonavau juoda spalva. .. Apskritai, kai stačiau namą, buvo daug linksmų pokalbių telefonu, maždaug" ką veiki?", - "glaistau sienas,... uostau momentą... dengiu stogą ..." ir pan :D
Stogui gaminau "lentas". Parinkau medį imituojantį popierių.Tačiau tai nėra tik priklijuota ir tiek - kiekvieną "lentą" dariau netrumpai, kad atrodytų, lyg tikra, o ne tiesiog iš popieriaus iškirpta juostelė. Darbas su paslaptimi, kurios nesimato.
Namo "tvorelę" nėriau. Labai patiko nuostabių namukų autorės idėja Mieluose Namuose, štai čia, tad pagavus įkvėpimą, ir mano namukas pasipuošė nerta tvorele ir balkonėliu.
Baldus gaminau "...nuo... iki..." iš storo kartono ir dekoravau audiniu ir sagomis. Sagas lipdžiau.
Į lentyną įdėjau kelias mažas rankų darbo knygeles.
Ant stalo patiesiau plonučiais virbalais megztą staltiesę. Iš tikrųjų, tai buvo visai ne staltiesė, o šAlis mano gyventojai, tačiau buvo per platus... Neišmečiau ir neišardžiau. Puikiai tiko čia. Ir dar ant jos - rankų darbo mini vyšnios, kurios ir įkvėpė šiam darbui :)
Antrame aukšte yra sofkutė,kiek panaši į pirmo aukšto baldą, bet ant jos jau galima ir prigulti :)
Na ir būtų nuodėmė neparodyti namuko šeimininkės.
Damutė.
Be makiažo kolkas, t.y. jau seniai su juo, tik nuotraukos darytos anksčiau :)
Ji nėra kaip atskiras gyventojas. Jos funkcija greičiau papildyti namuko kompoziciją.
Štai taip :)
Na ir esant progai... :)
Jeigu pačios nedrįstat pastatyti namo, vaikai šį įdomu darbą drąsiai įveiks :) Tad kviečiu kūrybingus ir drąsius 6-18 metų vaikus pastatyti panašų namą ir taip prasmingai praleisti rudens atostogas, kurios jau bus laaabai greitai :) Visa informacija štai čia:
http://rankdarbiumokykla.blogspot.com/2013/10/kurybine-rudens-stovykla-6-18-metu.html
%2B-%2BCopy.JPG)
