Miego sutrikimai. Kas tai?

Ir aš, ir Erikas dirbam, dirbam, dirbam... Taip jau yra, kad gyvenant, ypač didmiestyje ir norint ne vien tik gyventi nuo algos iki algos, dirbam ne vien tik darbe, bet ir po jo. Dažnai iš pažįstamų, ypač mano gimtojo Švenčionio, kur gyvena maždaug 6000 gyventojų, išgirstu: "Kam tau to reikia?" Kam reikia vest kursus, kam reikia pačiai eit į kursus, kam reikia eit vakarais pabėgioti, kam reikia mokytis anglų kalbos... Ogi man reikia visko. Ir dideliais kiekiais. Kad galėčiau gyventi, kaip noriu. Tik kartais tenka paaukoti ramų miegą. Kai gimė Erika, maždaug 3 metus nesu miegojusi ilgiau negu 3 valandas vienu kartu. Ji buvo tikra rėksniukė. Bet jau abi mano mažulės išaugo iš to amžiaus. Ir kaip ir turėčiau miegoti, nes jau turiu tokia galimybę. Bet deja deja, po įtemptų darbo dienų sunku užmigti. Tad nemiga kamuoja ir mane, ir Eriką. Tik jis gudresnis - atrado būda išmiegoti kūdikio miegu. Taigi, dėmesio - receptas: nueini naktį pas vaikus ir užmiegi su vienu iš jų. Ir miegi kūdikio miegu :) Patikrinta :) O kai kalbam apie nemiga, prisiminiau, kad jau turbūt visą kolekciją miegančių vaikų turime. Taigi, atsipalaiduokime, pamirškime visas problemas ir darbus, ir pasimėgaukime miegu kartu su vaikučiais :) Rekordus muša Emilija, galinti bet kur, bet kada ir bet kurioj gyvenimo situacijoj miegoti :)
Pirmiausia, miegam vežime, tada puikiai miegam po maudynių jūroje kartu su savo artimu, miegam ant vieno šono, miegam ant kito šono, miegam šalia lovos su lėle, miegam po knygutės skaitymo šalia lovos, miegam sėdint, miegam išsirietę su sumuštiniu rankoje, miegam pusiau stovint, miegam prisiglaudę prie mamos, miegam dviese, miegam mamai ant krūtinės, miegam, kai sergam, miegam atostogų metu, per dieną nukeliavę mažiausiai 10 km pėstute, miegam visos mūsų šeimos mažiausiai moteriškės kartu keliaujant mašina iš zoologijos sodo.
Taigi, saldaus miegelio :) Tiesiog, mokykimės atsipalaiduoti ir mėgautis miegučiu :) Ir jokios nemigos nekamuos :)

Muilas, muilas, muuuuuuuilas

Yra kaip yra. Na, nesu iš tų, kurios visą gyvenimą pašvenčia vienai siaurai krypčiai. O aš tai turbūt mirčiau iš nuobodulio darydama tą patį visąlaik... Natūraluas muilo visuomet pavydėjau baltu pavydu toms, kurios moka gaminti. Ir vis atidėdavau šį amatą toliau. Kaip visada sakau, kiekvienam ateina savo laikas. Ir pagaliau jis atėjo. Natūralų muilą jau gaminau. Apturėjau malonumą pasimokyti iš vienos labai įdomios moterėlės su sava gyvenimo filosofija. Ir dabar kasdien galiu mėgautis puikių aromatų, 100 proc natūralumo muilu. O kai žinai, kad kažką padarei pats, tai tas "daiktas" suteikia tiek teigiamų emocijų. Gal tas liko iš vaikystės - didžiuotis: "Aš pats padariau".
Jau turiu muilo tiek, kad turbūt metams užteks, bet visgi norisi dar. Ir esant progai, tikrai pagaminsiu dar visokių, gal ne tokiais kiekiais. Vyras sako, reikia jau pardavinėti :)
O dar išbandžiau ir muilo darymą iš bazių. Kaip alternatyva visai patiko. Pridariau visokiu linksmų: ir citrinos skiltelę, ir su žvaigždutėm, ir su džiovintom žolelėm. Ir vaikus pamokiau. Ir smagiausia, kad jos dabar bazuojasi vonioj nuo pat atėjimo iš darželio, nes pačios darė, pačios į formeles dėliojo ir pačios maišė. Tad ir muilinasi su malonumu. Nors aš vis dėlto renkuosi natūralu, iš šarmo ir augalinių aliejų :)

Rugsėjo pirmoji

Taigi taigi... Rugsėjo pirmoji. Ką besakytų tie, kurie mėgo mokyklą arba nemėgo mokyklos, man rugsėjo pirmoji - naujųjų metų pradžia. Pradžių pradžia. Ir net sausio pirmoji, nors ir yra pirmoji metų diena, bet pagal svarbumą neatstoja rugsėjo pirmosios net iš tolo. Būtent rugsėjį susiplanuoju darbus metams - ko noriu išmokti, ko noriu pasiekti ir panašiai. Taigi jau turiu mažyčių ir didelių planų šiems metams, laaaabai didelių lūkesčių ir svajonių. Ir kai praeitais metais taip sėkmingai įvykdžiau "planą", tikiuosi, kad ir šių metų planą įvykdysiu :)
Na ir kokia šventė be vaišių. Nors Erikas į mano pasisakymus, jog tai mano profesinė šventė, sako, jog taip nėra, nes turėdama pedagoginį išsilavinimą, nedirbau mokyklos, visgi man pačiai tai yra šventė. Galų galių karts nuo karto turiu progą mokyti ir kitus :) Tad vaišės būtinai turėjo būti... Išryto bandžiau aiškinti, kas tai yra per šventė, bet kažkaip nelabai ir suprato.Tai tiesiog džiaugėsi proga, kad galima pasipuošti ir laimingos iškeliavo su gėlėm į darželį.
Vakarui nupirkau torčiuką su Mikė Pukuotuku, taip jų mėgstamu. Ir tokio šviežut šviežutėlio jau senokai nevalgiau. Tad atšventėm šių metų pradžią :)

Širdies masažas... virkšrui

Dar vaikystėje turbūt iš mamos gavau dovanų - atvirukų rinkinį "Jaunajam entomologui". Paskui jau kiek paaugusi važiavau su ja į mišką, rinkau uogas , kad gaučiau pinigėlių. Ir kad galėčiau nusipirkti knygą - apie vabalus. Būdama gal kokiu 10 metų, auginau vikšrus namie, tempiau sloikus su vabalais, kurie iki ryto išropodavo po visus namus. Tad nuo pat mažens turiu silpnybę - vabaliukus, vikšrelius, drugelius ir visus kuo smulkesnius šalia mūsų gyvenančius gyvius. Kartais pagalvoju, kad būtent dėl to man ir rankdarbiuose patinka kuo smulkesni darbai, kuo kruopštesni. Jose yra paslaptis ir kažkoks magiškas patrauklumas, nerealumas...
Visada mylėjau tai, kas mane supa. Nesu didžioji biologė, bet žinau apie mus supanti pasaulį ir jo gyventojus nemažai. Ir visada stengsiuosi, kad mano vaikai pirmiausia mylėtų gamtą ir gyvūnus. Manau, kad nuo meilės aplinkai prasideda meilė artimam ir tai, kaip mes elgiamės gamtoj, apie mus pasako daug. Nesuprantu tėvų, kurie gąsdina vabalais ir vorais ir leidžia sutraiškyti juos. Na, nebent tarakoną ar uodą. Nors Erika kelis kartus verkė: "Jis taip pat nori gyventi..." Mano mažulės žino daug ir nebijo paimti į rankas gyvius. Dažniausiai nei vienas vabalas, nei vienas sliekas pakeliui į darželį nebūna paliktas be dėmesio. Abi žino, kurį galima imti, kurio ne, kaip vabalai prisitaiko gyventi, kaip apsisaugo. O jeigu kažko nežinom - ieškom knygose. Arba po pirmo įkandimo daugiau neimam į rankas.
O šį šeštadienį truputį lijo. Erika, Emilija ir Elze ėjo su dedulia pasivaikščioti per balas. Erika grįžo be galo patenkinta. Sako: " Aš baloje radau vikšrą, jau nebegyvą. Padariau jam širdies masažą, ir jis pradėjo judėti". Tai va, tas laimingasis.

O dar labai faina, kad ir sesės mažulė, taip pat prisideda prie mūsų kompanijos. Nors dar taria pirmus žodžius, bet pamačiusi vikšrą, pasakė: "Slieka"Vikšrą mes maitinom dienelę, o paskui jau jis tapo lėliukeIr jeigu gerai išsiaiškinom, tai bus iš šios lėliukės baltuko drugelis, gal kopūstinio. Negaliu pasakyti tiksliai...
O čia dar dvi lėliukės, rastos sodeO čia Emilija, likusi be vikšro :)Ir visada man bus didžiausias pasaulio stubuklas - kokiu būdu vikšras tampa drugeliu. Myliu vikšrus jau vien tik dėl to, kad sugeba tai padaryti :)

Teddy Bear. Bandymas nerti

Dar vienas savęs išbandymas - nertas meškiukas. Nes kaip ir būna pradžioje - norisi kuo daugiau išbandyti ir kaip galima greičiau.
Sunkiausiai darbas - pasirinkti siūlus. Ištraukiau kelis maišus plonos moheros siūlų ir apsistojau ties šia spalva. Tada rinkausi nėrimo siūlus, šviesesnius. Derinau derinau, ir pagaliau priderinau. Dar teko paplušėti, kol savo beribėse rankdarbių priemonių platybėse radau patį ploniausią vąšelį :)
Darbas vyko kaip ir visada neriant: kiekvieną detalę ardžiau, vėl pradėdavau ir vėl ardžiau. Žaidžiau tiek, kiek turėjau laiko ir noro, kol gavau kažką panašaus į galvoje užgimusio nerto meškiuko vaizdinį. Nevisai tokį, kokį įsivaizdavau, bet turbūt nei vieno darbo nesu padariusi tokį, kokį pradžioje sumanau. Tame ir yra didžiausias kūrybos cinkelis - nežinojimas, koks bus rezultatas :)
Nėriau tankiai, tad kimšti nebuvo problemų. Rankytėse ir kojytėse yra vielos. Pagalvojau, kad būtų smagu turėti galimybę nors truputį pakeisti letenėlių poziciją. Detales jungiau siūlu. Gavosi 10 ar 11 cm išdykėlis, kuriam tiesiog negalėjau nenunerti keleto nėrinukų frivolite adata.

Susipažinkite - Razinka. Linksmuolis ir išdykėlis.
Ku-ku, aš čia, nelaukėt?Ojjjjjjjjjjjjjjjj, kaip kvepia ......
Čia tai grožis...
Dieną miega savo nėriniuotoje dėžutėje,
o vakare mielai bendrauja su manimi ir pakelia nuotaiką :)
Razinka turi elegantišką apsiaustą, kuriuo laaaaaabai didžiuojasi ir kurį karts nuo karto pasiskolins šeimininkė :)

Teddy Bear. Pirmasis savarankiškas

Iškart po Medučio pradėjau antrąjį. Mėgstu smulkų darbą, kruopštų. Didelių daiktų nemėgstu. Tad natūralu, kad mano pirmasis meškiukas - mini. Dar negalėčiau daryti pagal kažkieno iškarpą (išskyrus pirmąjį - pirmajam darbui tai pateisinu), tad tai turėjo būti mano pirmasis, kurtas nuo pradžios iki galo mano pačios, meškiukas. Keliaudama su vyru po jo objektus (darbo), skaičiau žymiosios Rusijos meškiukininkės Džemos Kadž knygą apie meškiukus ir užrašų knygutėje piešiau meškiuką. Kailiuką jau įsigijau - žydrą, raudoną ir tradicinį - rudą. Nežinau kodėl, bet pirmajam pasirinkau raudoną. Taigi pasidariau brėžinius, iškišus liežuvį siuvau po truputį grįžusi iš darbo... Užtrukau 2 savaites. O užbaigiau neplanuotai. Erikas važiavo į komandiruotę, tad kėlėsi 4 val ryto. Abu esam vyturiai, tad atsikelti taip anksti - ne problemą. Už lango dar tamsu, o aš atsikėlusi, pagriebiau dėžutę, dažus ir pradėjau dažyti. Taip pat padariau makiažą ir meškiukui. Tiesa, sugedus stalinei lempai net nežinojau, ar spalvas gerai parinkau, bo užbaiginėjau po tamsiai, prieblandoj. Dienos šviesoj pamačiau, kad atspalviai gal kitokie, bet tas ir priduoda grožio. Gavosi visai kitaip, negu mano piešiniuose, nes nelabai dar įsivaizdavai, kaip turi būti, į ką atkreipti dėmesį. Ūgis - 12 cm.
Mano pirmasis savarankiškas blynas... Mano Rožius. Raudonasis linksmuolis :)
Jis turi savo raudoną namuką su nerta juostele.

Jis šėlmiškai šypsosi...
Jam patinka gėlės (kaip ir man, nors namie jų neturiu, nes jos turi augti laisvėje), ypač rožinės spalvos.
Rožius yra atviras, malonus meškiukas, nešantis šiluma į namus ir tik teigiamas emocijas.
Jis visiškai nepergyvena dėl savo vis didėjančio pilvuko, nes geras maistas jam - vienas iš gyvenimo teikiamų malonumų.
Jis tiki, kad gyvenimas gali būti rožines spalvos, jeigu aplinkui bus kuo daugiau šypsenų, meilės ir pasitikėjimo :)

Teddy Bear. Mano pirmasis meškiukas

Kadangi jų kol kas turi tik keletą, tai labai norėčiau apie kiekvieną brukštelėti....
Taigi, lyg ir rašiau, kad šiais metais apturėjau tokį malonumą - turėjau dvejas atostogas. Birželį taip jau gavosi, kad mano ir Eriko atostogos nesutapo - jį išleido savaite vėliau, negu aš išėjau. Na, aš dėl to pernelyg nepergyvenau, nes buvau užsibrėžusi tikslą išmokti ką nors naujo. Nesvarbu, kad pati vedu kursus, bet visgi mokytis - didžiausias gyvenimo malonumas. Planavau visai ko kito pasimokyti. O prieš tai darbo reikalais susipažinau su kolekcinių teddy meškiukų kūrėja - Ina (čia jos blog'o adresiukas - http://ina-smirnova.blogspot.com/). Penktadienis buvo paskutinė darbo diena, tad vakare jau ilsėjomės sode. O ryte pabudau ir sakau vyrui: "Žinai, labai noriu išmokti meškiuką siūti". Erikas aišku nustebo, bet jau priprato prie mano staigių užsidegimų ir "susergimu". "Na, jeigu jau labai labai nori, tai eik," sako. O su manim jau taip - jeigu kažko užsinoriu, tai jau labai labai :) Prisipažinsiu - man pačiai tas noras buvo nerealiai netikėtas... Bet kadangi ne per atostogas tokios prabangos (4 daliu po 3-4 valandas kursų) negalėčiau leisti dėl laiko stokos, tai noras kas valandą vis augo. Įkalbėjau sesę, kad važiuotų kartu su mumis į Vilnių ir pažiūrėtų vaikus, kol aš busiu pasinėrusi į kūrybos procesą, ir iškeliavom... O šeštadienį gi taip ir neprisiskambinau Inai, tai važiavau, nežinodama, ar ji galės mane priimti, ar ne. Rizikavau paaukoti dalį atostogų sedėjimui namie, bet kas nerizikuoja..... Ir sekmadienį sekmingai prisiskambinau, susitariau, nors nelabai jau ir turėjo Ina laiko, priėmė mane. Ačiū jai už tai labai labai :)
Prisipažinsiu - tokio neapsakomo malonumo, tokio pozityvių jausmų antplūdžio niekada nesu patirusi. Nesu tikroji menininkė, bet kūryba - didelė mano gyvenimo dalis. Visuomet malonu kurti, bet šitiek gerų emocijų nesu nė karto gavusi: nei megzdama, nei nerdama, nei lipdydama lėles ar liedama akvarelę, nei lankstydama iš popieriaus, nei dirbdama su moliu... Taigi, 2 užsiėmimai pirmąją atostogų savaitę ir 2 užsiėmimai per paskutines 2 atostogų dienas - ir pasikroviau visiems metams :)
Štai jis, mano minkštutėlis linksmuolis Medutis. Vardą sugalvojo Emilija, tai jis taip ir liko. Ūgis - 23 cm, padarytas iš moheros, su granuliatų pilvuke ir judančiom galūnėm bei galva.
Jis turi nuosavą namuką su medaus bačkute.
Jis linksmas ir mėgsta viską, kas geltoną (ypač medų).
Jis turi rankų darbo sagę ir megztą dryžuotą šalikiuką
Ir siuvinėtą pilvuką