Dovanoti ar gauti?

Kas smagiau, dovanoti, t.y. duoti, ar gauti?
Mėgstu dovanas. Tik ne iš serijos "apsikeiskim pinigais" arba " ko nori gimtadieniui?". Man patinka netikėtos dovanos. Tai gali būti bet kas: rankų darbo... koldūnai, svogūnų pintinė ar panašiai. Ir linksma, ir nepakartojama, ir iš visos širdies :) Bet visgi didžiausias malonumas - dovanoti. Smagu kitam praskaidrinti nuotaiką. Dovanoti savo dėmesį, truputį laiko ir pabūti mažu angeliuku, pildančiu norus ir svajones. Ir nelaukti Kalėdų.
Paruošiau dovanėlę sesei. Eilinę :) Bet kartu ir neeilinę :) Šiaip, be progos. Tikiuosi, kad patiks. Tikiu, kad patiks :) Laukiau, kol galėsiu jai ją padovanoti ilgokai (nes gyvenam ne vienam mieste). Oi, kaip laukiau. Šimtą kartų vos neprasitariau :) Bet lyg ir atsilaikiau :)
Ir dovaną įpakavau (kas man nebūdinga, bet aš pasitaisysiu). Ir net kortele papuošiau. O kortelei nunėriau gėlytę (vąšeliu). Galės išardyt ir panaudot kam nors kitam :)

Naminė duona

Apie naminę duoną kalbamės dažnai. Išbandėm daug variantų: ir parduotuvines, ir ūkininkų turgeliuose parduodamas. Tačiau iki šiol taip ir neradom kažko ypatingo, arba bent jau arti mūsų poreikių. Vis svajojau, kad kada nors išbandysiu kepti orkaitėje pati, bet nesiryžtu. Vėl pradėjom kalbėtis apie duoną, kai sesė įsigijo duonkepę. Nuvažiavus pas ją, gavom duonos kepaliuką dovanų. O jos paragavęs, Erikas ir sako: "Jeigu tikrai kepsi, pirk". Kepsiu, kaip gi nekepsiu. Ypač, kai visas duonos kepimo procesas - sudėti miltus, vandenį ir mieles į duonkepę. Ir daugiau nieko nereik daryti. Viska padaro duonkepė. Sesė jau išbandė ir žino ko kiek dėti, ir kokios gali būti kepimo klaidos. Todėl ilgų bandymų procesą galėjom jau praleisti. Tad vakar pagal jos receptą ir patarimus iškepėm pirmą kepaliuką. Vaikai valandą suko apie ją ratus ir vis uostė. O paragavę, su džiaugsmu ir pasimėgavimu pareiškėm :"Jokių parduotuvinių duonų! Dabar kepsim tik namie". Ačiū sesei už įkvėpimą :)

Paskutinė gėlė

Nors pastarųjų dienų rankdarbiais tapo mišrainės, pyragai, troškiniai ir pan..., mano "didysis mezginys" jau pamažu juda į pabaigą. Numezgiau paskutinę (greičiausiai) gėlę-žvaigždę, beliko tik numegzti atskirų lapelių ir viską galutinai susiūti. Na, panašią jau mezgiau ir rodžiau čia , galbūt didelio skirtumo nesimato, bet ši man pačiai yra tvarkingesnė ir arčiau to, ko pradžioj norėjau. Tad antras mezgimo etapas jau link pabaigos. Irrrrr... bus trečias :)

Vaikų kūrybinės dirbtuvės

"Ne "vaikų kambarys", o - amžinos kūrybinės dirbtuvės", - sumurmėjo Erikas šįryt. Visiškai pritariu. Ir dažnai pateisinu vaikų kūrybinius ieškojimus. O Erikas pyksta (aš pykstu rečiau), kad "nėr namie tvarkos, plastilinas vėl ant grindų, ant baldų ir skalbimo mašinoj, tuoj surinksiu visą ir išmesiu", bet paskui po kelių dienų vaikams pats jo nuperka, nes bent jau Erika be plastilino negali gyventi. O ir Erikui karts nuo karto nulipdo kokių gražių dovanėlių, tai pats ir tirpsta, pamatęs jos darbeliukus.

Prieš kelias dienas vaikų kambary radau vos 2 cm dydžio miegančius peliukus. Ir skėtį nuo saulės jiems, prilipdytą prie printerio, kuris kūrybai buvo panaudotas pirmąkart :). Negi barsi. "Pažiūrėk, kokie gražūs: apelsininis, braškinis, vaivorikštinis, pilkas... Padarysiu iš viso 13 -ką." Ir kiekvienam padarė po lėkštutę su maisteliu.

Tai žymiai geriau, negu vaikai žiūrėtų televizorių. Nors ir jis kartais įkvepia. Įkvepia geri filmukai. Štai po "Kaip prisijaukinti drakoną" Eriką nulipdė 3 drakonus. Pagrindinio kūnui panaudojo buteliuką ("Actimelio"ar kokį panašų, nežinau, man ji tik rezultatą parodė) aplipdė plastilinu ir iš popieriaus iškirpo sparnus. Kitus 2 drakonus nulipdė iš plastilino atliekų - sumaišė visus likučius ir gavosi labai spalvoti.

O paskui dar ir nupiešė iliustraciją filmukui. Štai tokios pas mus dirbtuvės :)

Dideli maži džiaugsmai

Mano motiniška širdis netveria džiaugsmu: mūsų Emilija pradėjo piešti. Na, piešė ji ir anksčiau, bet tai buvo piešiniai "už kompaniją" ir laaabai primityvus (pagaliukai, taškiukai ir pan.). "Nebus iš jos menininkės, ji - loginio mąstymo. Skaičiai jai labiau prie širdies, negu pieštukai," - vis sakiau aš. Bet kai pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę (jai kątik suėjo 5 metai, bet nusprendėm, kad kitais metais keliaus į mokyklą, nes jos noras mokytis yra laaaabai didžiulis, o ir jos žingeidumas tiesiog stebina :)) pamažu pradėjo ir piešti. Ir štai prieš kelias savaites ji atvėrė mums savo naują, dar nematytą, laaaabai spalvotą ir nerealiai gražų, nestandartinį pasaulį ir mąstymą. Ak, kokia aš laiminga, negaliu apsakyti :) O dar ir dėl jos pasaulio dydžio: jis - miniatiurinis. Emilija nupiešia, nuspalvina ir iškerpa tokius mažus daiktelius, kad net man tai būtų užduotis.

Štai jos drakonas, mokantis skraidyti. O čia katinas-gydytojas. Su gydytojo kepuraite ir lagaminėliu.

O va čia gydytojo vaistukai. Pradžioje nupiešti tušinuku, paskui iš abiejų pusių nuspalvinti ir jau vėliau - iškirpti.
O čia dviejų spalvų vaistukai :) Štai tokie dideli maži džiaugsmai :)

Patarimas: jeigu tenka permegzti iš naujo

Ką gi, atrodo, liksiu be spuogų :) Pritrūkau šviesių siūlų mezginio apačiai, o tamsesnių, kurių taip bijojau, kad neliks, visgi liko. Tad išardžiau šviesią dalį. O beardydama pagalvojau, kad reik pasidalinti mano gudrybėm.

Kaip atstatyti išardyto (nebūtinai jau dėvėto, bet jau pagarinto, palyginto) mezginio siūlą žinau laaabai daug būdų. Bet papasakosiu apie mano atradimą.

Kaip žinia, kai išardot mezginį, siūlas lieka banguotas.Jeigu megsite tokiu siūlu, akys bus baisiai kreivos ir mezginys - netvarkingas. Aš siūlų neskalbiu, nes tai labai ilgai užtrunka, o lyginu. Kelios minutės - ir galite vėl sėsti prie rankdarbio.

Siūlų kamuoliuką dedu į dubenį.

Per drėgną skudurėlį palyginu tik siūlų galą ir pažiūriu, ar nesugadinsiu jo lygindama. Kol siūlo galas dar drėgnas, patampau jį, kad išsitiestų.Dedu dubenį su siūlo kamuoliuku už lygintuvo, tada siūlo galiuką dedu po drėgnu skudurėliu, o ant viršaus - karštą lygintuvą (jo nelaikau). Jį dedu taip, kad kuo didesnis plotas būtų ant siūlo. Dabar gan staigiais judesiais traukiu siūlų. Tai darau greitai. Tiesiog - traukiu siūlą iš po lygintuvo ir tiek. Kai skudurėlio plotas jau sausas, perdedu lygintuvą ant drėgno ir taip toliau.
Išlygintus siūlus metu ant grindų į tokias "krūveles". Jos turi būti nedidelės, kad nesusipainiotų siūlai. Tada vėl traukių siūlą ir vėl jį susuku. Ir po truputį tuos siūlus susuku visus.
Galų gale gaunu tiesų siūlą. Jeigu kažkur siūlas liko truputį susigarbanavęs - nieko tokio: kai susuku dar drėgną į kamuolį, jis išsitiesina.

Sėkmės permezgant :) Tikiuosi, mano patarimas pravers :)

Pirmas etapas įveiktas

Pamenat mano rodytą juostą ? Numezgiau dar 3 skirtingas šio rašto variacijas. Pati siauriausia yra štai tokia.
Kitos dvi - vienodo pločio, tokio pat, tik simetriško rašto.
O čia vyro išpeikta spuoguota mano didžiojo mezginio nugarą :) O spuoguotos krūtinės nerodysiu :) :) Beeeeeeet... tęsinio tai jau laukit, laukit, nes tai, ką matot - mažiausia mezginio dalis, nesiekianti bambos :).

Spuogai :)

Praeitą savaitę daug skaičiau ir žiūrėjau. Ieškojau informacijos apie naują mane pamažu užvaldančią techniką. Bet visgi savaitgalį vėl prisėdau prie savo didžiojo mezginio. Ir nors neturiu nusistačius terminų, kada jį turėčiau užbaigti, visgi po truputį reik judėti. Nes galva greit sprogs nuo įvairių minčių ir idėjų kiekio sekantiems darbams :) Tad mezgu toliau, kol vėl nepradėjau dairytis "į kairę" ir visaip kaip gundytis naujiems rankdarbiams.
Šįkart mezgiau priekio ir nugaros detalių gabaliukus. Raštas savaime išplaukė iš neseniai čia rodytos juostos. O kai įsiuvau šį gabaliuką ir ėjau "pasimatuoti" ( jeigu pamatytumėt patį "primatavimą", tikrai pasijuoktumėt, nes matavausi kelias susiūtas juostas ir šį prie jų prisiūtą gabaliuką), Erikas nusijuokė: "Numezgei spuogus ant nugaros. Atrodai, kaip drakonas". Tad grįžau prie veidrodžio dar kartą: nejaugi iš tiesų taip baisiai atrodo? Bet:" Tu gi visvien neklausysi mano nuomonės", - tęsė vyras. Ir jis visiškai teisus. Gal ir kiek persistengiau su tais pumpurais, kurių bus laaaaabai daug visame mezginyje, bet jeigu man taip norisi, kodėl gi turėčiau jų atsisakyti? :)

Katinas sargas

Vaikai išvedė iš kelio. O aš ir nesipriešinau :)
Erika keletą dienų inertingai prašė pasiūti jai meškiuką. Galų gale mano kantrybė baigėsi ir atsakiau, kad jau didelė, adatą rankose laikyti moka, tad pati gali pasiūti. Ir prasidėjo... Audinio rinkimai, piešimai, siuvimai, akių/nosių derinimai ir panašiai. Ir jau po pirmos dienos aš neatsilaikiau...
Štai katinas. Katinas angelas-sargas. 7 cm dydžio, kvepia kava ir cinamonu. Iškarpa mano autorinė. Tai dovanėlė vyrui, kurią kabins mašinoj (tikiuosi). Mat jis laaaaabai daug laiko praleidžia už vairo. Tad ir norėjosi, kad laukdamas kamštyje, pasižiūrėtų į šį kaciuką ir nusišypsotų :)
Katinas - patinas. Su visais vyriškais atributais :) Kol juos išverčiau ir prikimšau, teko gerokai paplušėti :D
Dar viena nuotrauka, kur gal kiek dydis bus matyt (palyginimui su ranka).
O čia mažiukai sparneliai (nuotraukoj kažkaip nesimato, bet jie yra).
Na, mano linksmuolio įkvepėjai. Iškarpą paėmiau iš RK priedo "Žaislai". Katiną (rudą) siuvo Erika, zuikį - mes su Emilija perpus, o meškiuką (dryžuotą) - Emilija pati. Prikimšo pačios, aš tik padėjau apačioj sutraukti ir sagas prisiuvau.
Azarto pagauta Erika kitą dieną siuvo meškiukus. Iškarpa piešiau pati, bet tokią, tradicinio meškino. Čia taip pat aš prisidėjau tik sagas prisiūti. Kimšo medicininiais įrankiais, tai labai daug šnekų buvo :) Nusinešė į mokyklą ir grįžusi pasakė, kad akys per didelės ir norės pakeisti.

Berniukas ar mergaitė?

Emilija klausia manęs:

- Mūsų katė berniukas ar mergaitė?

- Hmm, buvo mergaite iki operacijos.

- Reiškia mergaitė.

Na, o Erika tiesiog negali neįsiterpti ir nepareikšti savo nuomonės apie viską pasaulyje:

- Kokia dar MERGAITĖ. Ji - ЖЕНЩИНА.

Kaip gimsta raštas

Nežinau, kaip kitoms, man rašto parinkimas visada tikras galvosūkis. Visuomet norisi kažko įdomaus, kažko nematyto. Ir, galų gale, sudėtingesnio. Kad darbas būtų smagus ir teiktų malonumą. Ieškoti internete, žinoma, galima, bet tai atima laaaabai daug laiko ir retai kada pasiteisina (arba nemoku ieškoti, he, he). Knygose taip pat jau visi šimtą kartų matyti. O kurti pačiai nors ir smagu, bet kartais nėra tiek laiko. Arba tiesiog neįsivaizduoji, ko norį. Tačiau šį kartą nuo pat pradžios mačiau ryškų vaizdinį, kokio rašto noriu. Tokio niekur neradau, tad nusprendžiau paaukoti šiek tiek laiko. Juk kai gauti norimą rezultatą, o ne tiesiog, pritaikai, ką radai, yra TAIP malonu :)

Dabar, po geros dienos plušėjimo prie rašto, mezgu štai tokią juostą. Ji skirta gėlėm/žvaigždėm užbaigti. Koks bus rezultatas, dar pati nežinau, bet labai jo laukiu.

Na truputis virtuvės :). Nors ir esu tinginė ir labai retai ką nupiešiu iš anksto (dažnai tik turiu vaizdinį mintyse, kurį nuolat kaitalioju), šįkart be piešinio niekaip negalėjau apsieiti. Pradžioj nupiešiau mažiuką, kad matyčiau, kaip turi persipinti juostos. Bet supratau, kad kaip gerai bemegzčiau, iš šio piešinėlio bus sunku gaut norimą rezultatą. Tad piešiau dar kartelį, daugiau mažiau natūralaus rašto dydžio piešinį. Tada mezgiau, ardžiau, mezgiau, ardžiau... Tada varčiau knygas ir žiūrėjau, kur darau klaidas. Ir, galų gale - bingo! Man pavyko :) Dar bandžiau į patį perpintą raštą įterpti pumpurėlius, bet visgi juos iškėliau į pakraščius, kad neužgožtų rašto. Kelios dienelės, ir norimo ilgio juosta jau bus baigta :) Uffff, artėjam prie įdomiausios dalies :) Jau seniai tokio "didelio projekto" nedariau :)

Ačiū :)

Studijų metu lankiau keramikos ir floristikos paskaitas pas nuostabų dėstytoją Povilą Sidaravičių. O dabar mano Erika lanko tokį pat būrelį pas tą patį žmogų. Tad turiu malonumą kiekvieną savaitę su juo bendrauti.

Praeitą savaitę iš jo pasiskolinau gerą knygą. Ir norisi kažkaip kitaip padėkoti už ją, ne vien pasakyti "ačiū". Jokių minčių neturėjau, o paskui prisiminiau neseniai pas Irmą bloge mačius labai įdomų dalyką. Tik nenorėjau piešinio, o norėjau pabandyti ... karpyti. Porą minučių, ir štai kas gavosi :) Reikės pririnkti lapų ir pabandyti daugiau paekperementuoti. O šiam kartui toks, labai primityvus bandymas :)

Frivolite rožė

Kol mezginys atidėtas į šoną, pamąstymui taip sakant, trumpam grįžtu prie frivolite adatos.

Šią rožę sukūriau prieš porą metų, bet tada neturėjau tinkamų siūlų, tad nėriau salotiniais viena spalva. O neseniai, atradusi, kaip smagu nerti pačiais ploniausiai siuvimo siūlais ir ploniausia adata, pernėriau iš naujo. Gavau nesuper mini, bet visgi mini :)

Apie Kiniją ir Japoniją vaikų lūpom :)

Aš žaviuosi Rytų kultūromis, jų tradiciniais amatais ir dar daug kuo. Ir su vaikais keletą kartų kalbėjomės apie Kiniją ir Japoniją. Tačiau vaikai viską supranta savaip. Štai jų pokalbis prie vakarienės. Juokiausi iki ašarų.

Pradeda, kaip visada, Erika, mūsų vaikščiojanti enciklopedija, o Emilija jai atsako. Mano komentarai skliaustuose.

- Aponija(Japonija) visas tradicijas atėmė (perėmė) iš Kinijos...

-Taip, visas. Net šakutes atėmė. Ir šaukštus.

Pauzė. Erika tęsia.

-Kokias dar šakutes? Jie gi pagaliukais valgo.

- Tai aš ir sakau, atėmė. Dabar valgo pagaliukais.

Toliau seka dar keli pasisakymai, kurių neišgirdau, nes juokiausi. Tik va Erikos išvados:

- Vargšė Kinija. Viską iš jos Japonija (jau prisiminė kaip šalis vadinasi) atėmė. Ir visas pasaulis dabar sako:" Japonija tą moka, Japonija tą turi"... O iš tikrųjų viskas buvo Kinijos.

Tai va, tokia politika vaikų lūpomis :)

O kadangi jau apie Kiniją prašnekom, tai įdedu kinų tapybos kursuose tapytas vynuoges. Skaniai pasijuokit :)

Gėlė iš naujo

Viena gėlė jau permegzta. Mezgu, o Erika klausia: "Ko juokiesi?". Atsakau: "Aj, mezgu va ir iš savęs juokiuosi, kad norėjau tobulai padaryti, ale visvien ne visai taip, kaip norėjau padariau. Bet dėl to visiškai nepergyvenu, o tik pasijuokiu iš savęs" (nes jeigu Erikai kas nesigauna, ji nesivargina bandyti dar, o tiesiog pradeda verkti). Bet jau šilčiau, jau šilčiau :) Labai jau norėjosi pakalnučių, bet gal kiek persistengiau su žiedų skaičium :)

O toks buvo pradinis variantas. Žinoma, panaudosiu ir jį, bet kol yra įkvėpimo, reik siekti tobulybės :)

Žvaigždės tampa gėlėmis

Mezgu, mezgu, ir kažkaip man tos pradžioj vadintos žvaigždės panašėja į gėles. Jau ir lapeliai atsirado atskiri, tai žvaigždės dalimis jų nėra kaip vadinti. Tad toliau jau bus gėlės :)

Šios dvi gėlės nevisai patenkino lūkesčius. Tikrai nepasakyčiau, kad jos nepatinka, tiesiog įsivaizdavau truputį kitaip. O kai jau numezgiau, supratau, kaip padaryti taip, kaip pradžioje galvojau. Tad kolkas jos man gražiausios, bet abu variantus permegsiu iš naujo. Tai yra numegsiu dar ir tokias, kokių norėjau, pataisydama kai ką. Kad vaizdinys sutaptu su įkūnytu mezginiu :)

Mezgu žvaigždes toliau

Kaip ir rašiau, nors ir vėžio žingsneliais, be judu toliau. Tęsiu žvaigždžių temą. Pradžioj galvojau: pasirinksiu vieną ar kelis raštus ir numegsiu visą krūvą panašių, tik skirtingų dydžių. Tik kaip dažnai būna (bent jau man), prasidėjo: "o kas , jeigu taip", "o gal dar šitaip". Tai va, panašių į pirmą žvaigždę jau turiu ir dabar mezgu kitokias. Štai kokios jau gražiai sudėtos laukia kitų. O čia tikros (daugiau mažiau) jų spalvos.Kitų raštų mezginukus parodysiu vėliau, kai jau gausiu norimą rezultatą. O dabar dar bandau ir taisau savo klaidas :)

Uffff... Susitvarkiau :)

Žinoma, galiu kaltinti nerealų gyvenimo ritmą, begalę darbų, darbus po darbų ir darbus laisvalaikiu, bet kažin, ar tai bus tinkamas pasiteisinimas. Tačiau kaip ten bebūtų, bet visiškai apleidau vieną svarbų reikalą. Tai - nuotraukos. Paskutinė buvo daryta... prie 6 metus. Turim kalnus nuotraukų kompiutery, o vat popierinių - ne. Tad teko gerą savaitę pasėdėti. Ir štai vakar baigiau šį darbą ir užsakiau ... beveik 500.

O ta proga - keletas nuotraukų iš seno archyvo, labai tinkančios šiandienai, kai už lango vos keli laipsniai šilumos. Darytos pirmu fotiku, kuris nelabai koks buvo, mat susifokusuodavo kas 5-ą kartą. Bet kartais pasisekdavo kai ką išspausti.