Visada mylėjau tai, kas mane supa. Nesu didžioji biologė, bet žinau apie mus supanti pasaulį ir jo gyventojus nemažai. Ir visada stengsiuosi, kad mano vaikai pirmiausia mylėtų gamtą ir gyvūnus. Manau, kad nuo meilės aplinkai prasideda meilė artimam ir tai, kaip mes elgiamės gamtoj, apie mus pasako daug. Nesuprantu tėvų, kurie gąsdina vabalais ir vorais ir leidžia sutraiškyti juos. Na, nebent tarakoną ar uodą. Nors Erika kelis kartus verkė: "Jis taip pat nori gyventi..." Mano mažulės žino daug ir nebijo paimti į rankas gyvius. Dažniausiai nei vienas vabalas, nei vienas sliekas pakeliui į darželį nebūna paliktas be dėmesio. Abi žino, kurį galima imti, kurio ne, kaip vabalai prisitaiko gyventi, kaip apsisaugo. O jeigu kažko nežinom - ieškom knygose. Arba po pirmo įkandimo daugiau neimam į rankas.
O šį šeštadienį truputį lijo. Erika, Emilija ir Elze ėjo su dedulia pasivaikščioti per balas. Erika grįžo be galo patenkinta. Sako: " Aš baloje radau vikšrą, jau nebegyvą. Padariau jam širdies masažą, ir jis pradėjo judėti". Tai va, tas laimingasis.
O dar labai faina, kad ir sesės mažulė, taip pat prisideda prie mūsų kompanijos. Nors dar taria pirmus žodžius, bet pamačiusi vikšrą, pasakė: "Slieka"
Vikšrą mes maitinom dienelę, o paskui jau jis tapo lėliuke
Ir jeigu gerai išsiaiškinom, tai bus iš šios lėliukės baltuko drugelis, gal kopūstinio. Negaliu pasakyti tiksliai...O čia dar dvi lėliukės, rastos sode
O čia Emilija, likusi be vikšro :)
Ir visada man bus didžiausias pasaulio stubuklas - kokiu būdu vikšras tampa drugeliu. Myliu vikšrus jau vien tik dėl to, kad sugeba tai padaryti :)
